Pirmuosius penkiolika krikščioniškosios eros amžių vyravo pozityvus požiūris į kontempliaciją. Deja, nuo šešioliktojo amžiaus požiūris į kontempliaciją pasikeitė ir nusvėrė veikiau neigiama nuostata. Kontempliatyviosios maldos istorija gali padėti geriau suvokti dabartinės Bažnyčios padėtį ir jos dvasinę patirtį.

Terminas kontempliacija yra gana neaiškus, nes, bėgant amžiams jis įgijo kelias skirtingas reikšmes. Norint sureikšminti patyrimu paremtą Dievo pažinimą, Septua-gintoje hebrajiškas žodis da’ath išverstas graikišku gnosis - šis graikų žodis stipriau pabrėžia artimą asmeninį pažinimą, kuriame dalyvauja visas asmuo, ne tik jo protas.

Šv. Paulius savo laiškuose vartojo žodį gnosis tvirtindamas, kad Dievo pažinimas pasiekiamas tik jį mylintiems. Jis nuolat prašė šio pažinimo savo mokiniams ir meldė jo kaip būtino krikščioniško gyvenimo tobulėjimo elemento.

Graikų Tėvai, ypač Klemensas Aleksandrietis, Origenas ir Grigalius Nysietis, iš neoplatonistų pasiskolino sąvoką theoria. Šis žodis iš pradžių reiškė intelektualų tiesos pažinimą, į kurį graikų filosofai žvelgė kaip į aukščiausią išmintingo žmogaus veiklos lygmenį. Graikų Tėvai šią reikšmę papildė hebrajiškuoju da’ath, išreiškiančiu patyrimu paremtą pažinimą, ateinantį per meilę. Taip išplėstas terminas theoria buvo išverstas į lotyniškąjį contemplatio ir krikščioniškojoje tradicijoje perduotas iš kartos į kartą.

Šeštojo amžiaus pabaigoje šią tradiciją reziumavo Grigalius Didysis, paaiškindamas kontempliaciją kaip Dievo pažinimą, prisotintą meilės. Grigalius mano, kad kontempliacija yra Dievo žodžio Šventajame Rašte apmąstymo vaisius ir kartu Dievo dovana. Tai atilsis Dievuje. Šiame atilsyje ar ramybėje protas ir širdis ne aktyviai ieško Jo, bet pradeda išgyventi, ragauti tai, ko ieškojo. Tai suteikia rimtį ir tikrą vidinę ramybę. Tokia būsena nėra visiškas bet kokio veiksmo nutraukimas, o tik valingas dėmesio sutelkimas į Dievą, Dievo buvimo išgyvenimas per meilę.

Tokia kontempliacijos samprata, grindžiama Dievo pažinimu, asmeniškai patiriant jo buvimą, nekito iki viduramžių pabaigos. Asketinės to meto disciplinos buvo nukreiptos į kontempliaciją, kaip tikrąjį kiekvienos dvasinės veiklos tikslą.

Maldos metodas, rekomenduojamas tiek pasauliečiams, tiek vienuoliams, kaip ir pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo vadinamas Lectio divina, pažodžiui išvertus - “dieviškasis skaitymas”. Tai Šventojo Rašto skaitymas, tiksliau - jo klausymas. Vienuoliai kartodavo perskaitytus Rašto žodžius lūpomis, įtraukdami į skaitybos procesą ir savo kūną. Per Lectio divina jie stengdavosi išlavinti gebėjimą dar atidžiau ir giliau įsiklausyti į tekstą. Malda buvo jų atsakas Dievui, kurio jie klausė per Raštą ir kurį garbino liturgija.

Mąstomoji maldos dalis, kurioje susitelkiama į Šventojo Rašto teksto žodžius, buvo vadinama meditatio - “meditacija”, o spontaniškas valios atsakas į šiuos apmąstymus - oratio - “malda”. Paprastėjant šiems mąstymams ir valios aktams, asmuo įžengdavo į atilsio Dievuje stadiją, į tai, kas vadinama žodžiu contemplatio - “kontempliacija”. Šie trys aktai - meditacija, malda ir kontempliacija - gali vykti tuo pačiu maldos laiku. Jie tarpusavyje glaudžiai susiję. Buvo įsivaizduojama, kad besimeldžiančiojo dėmesys turi užlipti ir nulipti sąmonės kopėčiomis, panašiai kaip angelai, pakylantys ir nusileidžiantys Jokūbo kopėčiomis. Kartais žmogus garbindavo Dievą lūpomis, kartais mintimis, kartais valios aktais, o kartais sutelktu dėmesiu kontempliuodamas. Į kontempliaciją buvo žvelgiama kaip į normalią pažangą įsiklausymo į Dievo žodį kelyje. Artėjimas prie Dievo nebuvo skirstomas į atskirus komponentus - meditaciją, maldą ir kontempliaciją. Krikščioniškojoje tradicijoje iki XVI amžiaus nevartota sąvoka “minties malda”.

XII amžiuje įvyko didelių religinės minties pokyčių. Buvo įkurtos garsios teologijos mokyklos. Išsirutuliojo sąvokų analizė, išskirtos sąvokų rūšys, nustatyti apibrėžimai, sudarytos klasifikacijos. Gebėjimas vis geriau analizuoti buvo ryškus žmogaus proto tobulėjimo požymis. Deja, vėliau ši aistra analizei teologijos srityje buvo perkelta į maldos praktikos sritį ir užslopino paprastą, spontanišką viduramžių maldą, paremtą kontempliacijai atvira Lectio divina. XII amžiaus dvasios mokytojai, tokie kaip Bernardas Klervietis, Hugonas Viktoriškis, Ričardas Viktoriškis, Vilhelmas Teodorikiškis, stengėsi išplėsti teologinę maldos ir kontempliacijos sampratą. XII amžiuje jų mokymą išpopuliarino pranciškonai.

XIV ir XV amžiuose, tuo metu, kai Juodoji mirtis ir Šimtametis karas sunaikino daugybę miestų, gyvenviečių ir religinių bendruomenių, nominalizmas ir Didžioji schizma sukėlė bendrą moralės normų ir dvasingumo smukimą. Apie 1380-uosius metus prasidėjo atsinaujinimo sąjūdis, pasivadinęs Devotio moderna. Jis paplito Italijoje, Prancūzijoje bei Ispanijoje ir buvo labai reikalingų visuotinių reformų pradžia. Tuo metu, kai įvairios institucijos ir struktūros masiškai žlugo, Devotio moderna judėjimas stengėsi panaudoti iš maldos sklindančią moralinę jėgą kaip disciplinos įrankį. XV amžiaus pabaigoje vadinamosios proto maldos metodai buvo ištobulinti ir laikui bėgant darėsi vis sudėtingesni ir susisteminti. Bet, netgi smarkiai plintant šiam metodų sisteminimui, kontempliacija vis dar buvo laikoma pagrindiniu dvasinio augimo tikslu.

XV amžiuje išryškėjo trys minties maldos rūšys: diskursyvi, kurioje vyravo mąstymas, valios aktu pagrįsta malda ir kontempliacija, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidino Dievo teikiama malonė. Meditacija, malda ir kontempliacija buvo suvokiamos ne kaip atskiri aktai tos pačios maldos metu, bet atskiros maldos formos, turinčios skirtingus tikslus ir metodus. Šis maldos suskaidymas į visiškai skirtingas, viena nuo kitos nepriklausomas, sritis sukūrė klaidingą sampratą, kontempliaciją laikančia ypatinga malone, skirta nedaugeliui išrinktųjų. Malda, išauganti į kontempliaciją buvo laikoma beveik neįmanomu reiškiniu. Organiškas maldos vystymasis kontempliacijos link neatitiko priimtų kategorijų ir todėl į tai žvelgta nepasitikint.

Tuo metu, kai gyvoji krikščioniškos kontempliacijos tradicija vis labiau nyko, naują iššūkį dvasiniam gyvenimui metė Renesansas. Socialinė ir religinės institucijos daugiau neberėmė atskiro individo. Atsirado būtinybė vėl atkovoti pasaulį Kristui, išvaduoti jį iš krikščionybę užgožiančių pagoniškų elementų. Nenuostabu, kad turėjo atsirasti naujų maldos formų, atitinkančių apaštalavimo tarnystę. Naujai suvokiama apaštalinio gyvenimo svarba reikalavo perkeisti dvasingumo formas, kurias iki tol puoselėjo uždarųjų ir keliaujančiųjų vienuolijų nariai. Ignaco Lojolos genijus ir jo kontempliacijos patirtis leido jam praskinti kelią beišnykstančiai kontempliacijos tradicijai į naująjį amžių.

Šventojo Ignaco Dvasinės pratybos, sudarytos apie 1522 - 1526 metus, yra labai svarbios, norint suprasti dabartinę Katalikų Bažnyčios dvasingumo raidą. Dvasinėse pratybose siūlomi trys maldos metodai. Pirmajai savaitei skirtos meditacijos yra parengtos pagal metodą, remiantis trimis galiomis: atmintimi, intelektu ir valia. Atmintis reikalinga, kad būtų galima prisiminti iš anksto pasirinktą meditacijos objektą. Intelektu suvokiami pamokymai, kylantys iš apmąstymo. Valia būtina norint padaryti išvadas, sprendimus ir ryžtis atitinkamiems veiksmams. Taip raginama imtis daryti permainas gyvenime.

Taigi Dvasinėse pratybose sąvokai kontempliacija suteikiama reikšmė skiriasi nuo ligtolinės tradicinės reikšmės. Žvelgiama į konkretų vaizduotės objektą: Evangelijos veikėjai įsivaizduojami taip, tarsi jie egzistuotų dabartyje; klausoma, ką jie sako, apmąstomi jų žodžiai bei veiksmai, stengiamasi atsakyti į juos. Šis antrajai savaitei skirtas metodas tobulina valios aktu pagrįstą maldą.

Trečiasis maldos metodas Dvasinėse pratybose apibū-dinamas kaip penkių pojūčių taikymas. Penki pojūčiai vienas po kito pasitelkiami dvasiniam meditacijos objektui pažinti. Šis metodas skirtas pradedantiesiems, kad susipažintų su kontempliacija tradicine prasme, ir jau patyrusių maldininkų dvasiniams pojūčiams tobulinti.

Taigi Ignacas nesiūlė vieno maldos būdo. Deja, atrodo, patys jėzuitai buvo linkę sutraukti dvasines pratybas į diskursyvinės meditacijos metodą. 1574 m. jėzuitų generolas Everard Mercurian išleido nurodymą Jėzaus Draugijos Ispanijos provincijos nariams, kuriuo uždraudė penkių pojūčių taikymą maldoje. Draudimas vėl buvo pakartotas 1578 metais. Taigi nemažos Jėzaus Draugijos dalies dvasinis gyvenimas buvo apribotas iki vienintelio maldos būdo - diskursyvios meditacijos, pagrįstos trimis asmens galiomis. Ši išskirtinai intelektualaus pobūdžio meditacija XVIII ir XIX a. Jėzaus Draugijoje darėsi vis reikšmingesnė. Net iki pat šio amžiaus daugelyje dvasingumo vadovėlių būdavo apsiribojama tik meditacinės maldos schemomis.

Kad geriau suprastume aprašyto proceso poveikį Katalikų Bažnyčios dvasingumo istorijai, privalome atsižvelgti į tą didžiulę įtaką, kurią padarė jėzuitai kaip iškiliausi kontrreformacijos atstovai. Daugelis vėlesniais amžiais įkurtų kongregacijų perėmė Jėzaus Draugijos  įstatus,  taip pat jėzuitų mokytą bei praktikuotą dvasingumą. Vėliau įsikūrusios vienuolijos perėmė ir visus apribojimus, nustatytus jau ne Ignaco Lojolos, bet siauresnio akiračio jo sekėjų.

Ignacas Lojola siekė sukurti dvasinį ugdymą, kuris būtų tarsi priešnuodis naujai sekuliaristinei ir individualistinei Renesanso dvasiai. Jis taip pat stengėsi ištobulinti kontempliatyvios maldos formą, atitinkančią to  laikmečio apaštalavimo reikmes. Dvasinių pratybų paskirtis buvo išugdyti kontempliatyvų asmenį, pasirengusį veiklai. Turėdami omenyje didžiulę Jėzaus Draugijos įtaką, galime numanyti, jog, jei jos nariams būtų leista laikytis dvasinių pratybų nurodymų pagal pirminę Ignaco mintį arba jei būtų labiau išgarsinti pačių jėzuitų  kontempliatyvieji vadovai, tokie kaip Lallemant, Surin, Grou ar de Caussade,- dabartinė Katalikų Bažnyčios dvasingumo būklė būtų kitokia.

Daugelis kitų įvykių prisidėjo prie Bažnyčios vadovų dvejonių ir delsimo skatinti kontempliatyviąją maldą. Vienas jų buvo kontraversija dėl kvietizmo - rinkinio dvasinių pamokymų, kuriuos 1687 metais popiežius Inocentas XII pasmerkė kaip iškreipto misticizmo rūšį. Pasmerktasis mokymas buvo gana išradingas. Buvo mokoma vieną kartą visam gyvenimui atlikti meilės Dievui aktą, kuriuo žmogus visiškai atsiduotų Dievui su intencija niekada neatšaukti šio pažado. Tol, kol žmogus neatsisako intencijos visiškai priklausyti Dievui, dieviškoji sąjunga garantuojama ir daugiau jokių pastangų maldoje ar kitose srityse nereikalaujama. Tačiau buvo pamirštas svarbus skirtumas tarp vieną kartą išreiškiamos (nors ir kilnios) intencijos ir nuolatinės dispozicijos įgyvendinimo.

Švelnesnė šios doktrinos forma suklestėjo Prancūzijoje XVII amžiaus antrojoje pusėje ir įėjo istorijon kaip semikvietizmas. Vyskupas Boussuet, Liudviko XIV dvaro kapelionas, buvo vienas didžiausių šios sušvelnintos kvietizmo atmainos priešininkų ir pasmerkė ją. Sunku pasakyti, ar jis ne per daug sureikšmino šio mokymo žalą. Šiaip ar taip, ši kontraversija tradiciniam misticizmui užtraukė blogą reputaciją. Nuo tada seminarijose ir vienuolijose misticizmu nebuvo pasitikima. Henri Bremond savo knygoje “Literatūrinė Prancūzijos religinės minties istorija” teigia, kad joks mistinis kūrinys nebepasirodė per ištisus kelis šimtmečius. Buvo ignoruojami ir praeities rašytojai mistikai. Netgi Kryžiaus Jono raštų ištraukose būdavo įžvelgiama kvietizmo tendencijų. Jų redaktoriams liepta sušvelninti arba visai išbraukti kai kuriuos teiginius, kad jie nebūtų klaidingai suprasti. Tikras, neiškraipytas jo raštų tekstas pasirodė tik mūsų amžiuje, praėjus keturiems šimtams metų nuo jo parašymo.

Tolesnė kliūtis krikščioniškajam dvasingumui buvo jansenizmo erezijos plitimas, kuris įsibėgėjo XVII amžiuje. Nors galiausiai jansenizmas buvo pasmerktas, jis įtvirtino skvarbią antihumanistinę nuostatą, kuri išliko iki mūsų dienų. Jansenizmas abejoja Jėzaus išganymo universa-lumu, kaip ir prigimtiniu žmogaus gerumu. Jo propaguota pesimistinė pamaldumo forma paplito angliškai kalban-čiuose kraštuose drauge su emigrantais po Prancūzų revoliucijos. Kadangi į JAV dauguma katalikų kunigų ir tikinčiųjų buvo atvykę iš Airijos ir Prancūzijos, jansenis-tiškas siaurumas, kartu su iškreiptu asketizmu, smarkiai paveikė jos seminarijų ir religinių brolijų psichologinį klimatą. Kunigai ir tikintieji dar dabar stengiasi atsikratyti asketiško auklėjimo suformuotų neigiamų nuostatų reliktų.

Kita nesveika Bažnyčios tendencija - perdėtas dėmesys asmeninio pamaldumo formoms, pasirodymams ir apsireiškimams. Taip nuvertinamas bendruomeninis liturgijos pobūdis ir lieka nesuvokiamas geros liturgijos, kaip transcendentinio slėpinio, išgyvenimas. Ir toliau vyravo populiarus įsivaizdavimas, kad kontempliuoti tegali šventieji, stebukladariai arba mažų mažiausiai išskirtiniai žmonės. Tikra kontempliacijos prasmė liko nesuprasta arba maišoma su tokiais reiškiniais kaip levitacija, stigmos ar vizijos, kurių santykis su kontempliacija yra atsitiktinis.

XIX amžiuje buvo daug šventųjų, tačiau tik keli jų kalbėjo ar rašė apie kontempliatyviąją maldą. Pastebimas Ortodoksų Bažnyčios dvasingumo atsinaujinimas, tačiau Romos Katalikų Bažnyčioje vyravo legalistinė mąstysena, paženklinta tam tikra nostalgija Viduramžiams ir to meto Bažnyčios politinei įtakai.

Abatas Cuthbert Butler savo knygoje “Vakarų misticizmas” taip apibūdina XVIII ir XIX amžiaus asketikos mokymą:

Išskyrus labai retas išimtis, normali malda visiems, įskaitant kontempliatyviuosius vienuolius bei vienuoles, vyskupus, kunigus ir pasauliečius, buvo sistemiška meditacija pagal griežtai nustatytą metodą. Galima buvo pasirinkti vieną iš keturių: 1) meditacija, remiantis trimis galiomis pagal nurodymus, pateiktus Ignaco Lojolos “Dvasinėse pratybose”; 2) šv. Alfonso metodas (šiek tiek perdirbtas pirmasis variantas); 3) šv. Pranciškaus Salezo metodas, aprašytas jo “Įžangoje į maldingą gyvenimą”; 4) šv. Sulpicijaus metodas.

Kaip matome, pateikti tik diskursyvios meditacijos metodai. Kontempliacija buvo apibūdinama kaip ypatingas reiškinys ir laikoma stebuklinga, o kartu ir pavojinga. Paprastam pasauliečiui ar dvasininkui būdavo rekomenduojama gėrėtis ja iš pagarbaus atstumo.

Paskutinė vinis, įkalta į tradicinio mokymo karstą, buvo argumentas, esą siekti kontempliatyviosios maldos būtų arogantiška. Vienuoliams bei seminaristams siūlyta labai apgenėta dvasinio gyvenimo vizija, neatitinkanti Šventojo Rašto ir normalaus dvasinio augimo maldoje patirties. Jei žmogus laikosi įsikibęs diskursyvios meditacijos, o Šventoji Dvasia tuo metu kviečia eiti toliau ( Dvasia tai ir daro), žmogaus pastangos gali baigtis dideliu nusivylimu. Žmogaus protui yra įprasta įvairiais aspektais apžvelgti tą pačią temą ir susidaryti aprėpiamą visumos vaizdą, o tuomet paprasčiausiai žvelgti į tiesą. Maldingieji žmonės tiesiog spontaniškai eidavo šiuo keliu ir tuomet susidurdavo su neigiama nuostata kontempliacijos atžvilgiu. Jie nedrįsdavo žengti toliau nei vedė diskursyvinė meditacija ar valios aktu žadinama malda, nes būdavo įbauginti galimais pavojais, slypinčiais kontempliacijoje. Galų gale jie arba nustodavo praktikavę minties maldą, manydami esą jai netinkami, arba su Dievo malonės pagalba rasdavo būdų, kaip įveikti iš pažiūros nenugalimas kliūtis.

Šiaip ar taip, poreformacinis mokymas, nukreiptas prieš kontempliaciją, buvo tiesiog priešingas ankstyvajai tradicijai. Pagal šią tradiciją, besitęsiančią per penkiolika krikščionybės amžių, kontempliacija buvo laikoma normalia autentiško dvasinio gyvenimo evoliucija ir todėl prieinama visiems krikščionims. Šie istoriniai veiksniai gali padėti suprasti, kodėl tradicinis Vakarų dvasingumas pastaraisiais amžiais buvo benykstąs ir kodėl Vatikano II Susirinkimas buvo priverstas susirūpinti dvasinio atsinaujinimo būtinybe.

Yra dvi priežastys, dėl kurių kontempliatyvi malda šiuo metu susilaukia daug dėmesio. Viena jų - istoriniai ir teologiniai tyrinėjimai atskleidė tikrąją Kryžiaus Jono ir kitų dvasinių vadovų mokymų visumą. Kita priežastis - po Antrojo pasaulinio karo iš Rytų atėjęs iššūkis. Meditacijos metodai, panašūs į krikščioniškąją kontempliaciją, buvo plėtojami, davė gerų rezultatų ir buvo iškelti viešumon. Vatikano II Susirinkimo Bažnyčios santykių su nekrikš-čioniškomis religijomis deklaracijoje teigiama, jog būtina pripažinti vertybes, esančias kitų didžiųjų pasaulio religijų mokymuose. Dvasiniuose Rytų mokymuose esama daug psichologinės išminties. Krikščionių vadovai turi būti su ja susipažinę, kad geriau pažintų šių dienų žmogų. Daugelis nuoširdžių tiesos ieškotojų studijuoja Rytų religijas ir praktikuoja Rytų mokytojų siūlomas meditacijos formas.

Romos Katalikų Bažnyčios mistinės teologijos atgimimas prasidėjo, kai 1896 metais buvo išspausdinta tėvo Saudreau veikalas “Dvasinio gyvenimo laipsniai”. Savo tyrimus jis grindė Kryžiaus Jono mokymais. Vėlesnės studijos patvirtino jo pasirinkimo išmintingumą. Kontem-pliacija, kaip moko Kryžiaus Jonas, prasideda nuo to, ką jis vadina jausmų tamsa. Tai lyg negyvenama žemė tarp žmogaus veiklos ir tiesioginio Šventosios Dvasios įkvėpimo, kur beveik neįmanoma sukelti minčių, žadinančių juntamą pamaldumą. Tokia patirtis yra bendra daugeliui žmonių, ilgesnį laiką praktikavusių diskursyvinę meditaciją. Pasiekiamas  taškas, kai nebelieka apie ką galvoti, ką sakyti ar jausti. Jeigu žmogus neturi jokio dvasinio vadovo, dažnas nebežino, ką toliau veikti - nebent nutraukti maldą. Jausmų tamsa yra dvasinio augimo procesas, panašus į tą pereinamąjį laikotarpį, kai iš vaiko tampama suaugusiu. Vaikiškas emocingumas ir sentimentalumas palengva atidedami į šalį ir ieškoma gilesnio, brandesnio ryšio su Dievu. Tuo tarpu Dievas daugiau nebeteikia peno protui ir jausmams, šios galios ir visos pastangos, atrodo, tampa bevaisės. Žmogus vis labiau įsitikina, kad daugiau iš viso nesugeba melstis.

Kryžiaus Jonas žmogui, atsidūrusiam tokioje situacijoje, siūlo išlikti ramiam, nesileisti į apmąstymus ir likti Dievo akivaizdoje tikint Jo buvimu ir nuolat kreipiantis į Jį taip, tarsi būtų žvelgiama į mylimąjį.

Veikale “Gyvoji meilės liepsna” (Stanza III, 26-59), kuriame Kryžiaus Jonas išsamiai aprašo perėjimą nuo juntamo pamaldumo prie dvasinio artimumo su Dievu, teigiama: kai žmogus nebesugeba mąstyti ir valios aktus maldos metu atlieka be jokio pasitenkinimo, jis turėtų ramiai priimti tokią situaciją. Tada jis pajus ramybę, tylą ir stiprybę, nes Dievas tokiu metu pats tiesiogiai maitina sielą, suteikdamas malonę valiai ir paslaptingai palenkdamas valią savęsp. Žmonės, išgyvendami tokią būseną, dažnai jaudinasi ir nerimauja, ar tik neina atgal. Jie mano, kad visi geri dalykai, patirti pirmaisiais jų atsivertimo metais, baigiasi ir, paprašyti apibūdinti savo maldos gyvenimą, desperatiškai skėsteli rankomis. Tačiau, daugiau paklausinėti, dažniausiai prisipažįsta, jog labai trokšta atrasti kokį nors maldos būdą ir kad nori būti su Dievu, netgi jei tai jiems ir neteikia juntamo pasitenkinimo. Taigi jų sielos giluminiuose sluoksniuose esama slapto potraukio. Tai jau yra kontempliatyviosios maldos užtaisas. Tasai įlietas elementas yra Dievo meilė. Jeigu ramiai ją išlaikysime, iš mažos kibirkšties gali išaugti liepsnojanti meilė.

Kryžiaus Jonas sako, kad tie, kurie visiškai atsiduoda Dievui, labai greitai atsiduria jausmų tamsoje. Ši vidinė dykuma yra kontempliatyviosios maldos pradžia, nors apie tai dažniausiai ir nenutuokiama. Santykis tarp žmogaus veiklos ir įlietosios malonės yra toks subtilus, kad žmogus dažniausiai jo tinkamai nesuvokia. Atsižvelgiant į tai, kad jausmų tamsa pasitaiko dažnai, svarbu, jog dvasiniai vadovai sugebėtų padėti krikščionims įvertinti ir noriai priimti šį tobulėjimo procesą bei atpažinti jį pagal ženklus, apie kuriuos kalba Kryžiaus Jonas. Žmogus, šiuo pereinamuoju laikotarpiu, gali tapti labai pasiaukojantis ir veiklus krikščionis, visiškai atsidavęs Šventosios Dvasios vadovavimui.

Kiek trunka šis pereinamasis laikotarpis, kurį Kryžiaus Jonas apibūdina kaip “labai greitai”? Ar tai keleri metai, keli mėnesiai, kelios savaitės? Jis neatsako į šį klausimą. Bet nuomonė, kad asmuo turi išgyventi viršijančius žmogaus jėgas išbandymus metų metus užsidaręs vienuolyne arba marintis visokiomis asketinėmis priemonėmis, kol pasieks kontempliaciją, yra grynai jansenistiškas požiūris, ar bent jau tikrai neadekvatus krikščioniškosios tradicijos interpretavimas. Priešingai: kuo anksčiau patiriama kontempliatyvi malda, tuo veikiau žmogus suvoks savo dvasinės kelionės kryptį. Ši intuicija suteikia motyvuotą pagrindą, leidžiantį ištverti aukojan-tis toje kelionėje.

Kad pasauliečiai ieško dvasinio kelio, Bažnyčioje nėra naujas reiškinys. Tik tiek, kad tai nebuvo labai populiaru per pastarąjį tūkstantmetį. Įvairių pasaulio religijų (tiek Rytų, tiek Vakarų) dvasinėse tradicijose būta tendencijų izoliuoti tokius dvasinio kelio ieškotojus, jų siekius supriešinti su šeimyninėmis, profesinėmis ir tarnybinėmis pareigomis.

Origenas, ketvirtojo amžiaus Aleksandrijos teologijos mokyklos atstovas, manė, kad krikščioniška bendruomenė yra tinkama vieta askezei. Vien Antano Didžiojo pavyzdys ir vyskupo Atanazo aprašytas jo gyvenimas nulėmė tai, kad atsiskyrimo nuo pasaulio praktikavimas tapo standartinis krikščionio kelias siekiant vienybės su Dievu. Beje, pats šventasis atsiskyrėlis Antanas nesilaikė nuomonės, kad susivienijimas  su Dievu įmanomas tik atsiskyrus nuo pasaulio. Kai judėjimas ( šiuo atveju vienuolystės) pasidaro populiarus ir masinis, jis dažniausiai sustabarėja arba tampa karikatūrinis. Vienuoliško gyvenimo esmę sudaro ne jo struktūra, bet vidinis gyvenimas, kurio pagrindas yra kontempliatyvi malda.

Galima praktiškai mokyti žmones, žingsnis po žingsnio artėti prie kontempliatyviosios maldos, t.y. skaityti ir mąstyti Dievo žodį Šventajame Rašte, puoselėti iš tų apmąstymų išplaukiančius troškimus ir ilsėtis Dievuje. Taip buvo praktikuojama Lectio divina Viduramžių vienuolynuose.

Jei žmonėms niekada nepasiūloma jokia nesąvokinė malda, tai dėl perdėm intelektualios Vakarų kultūros atmosferos ir antikontempliatyvios tendencijos pastarųjų šimtmečių krikščioniškame mokyme, ši maldos forma gali taip ir likti neištobulinta. Vidinės tylos patyrimas labai padėtų suvokti kontempliatyviosios maldos esmę.

Kontempliatyvi malda mums iškelia klausimą: ką mes patys turėtume padaryti, kad pasirengtume kontem-pliacijos dovanai, užuot tikėjęsi, jog Dievas viską už mus atliks? Ir Rytų , ir Vakarų religiniuose mokymuose yra būdų, kurie gali nuraminti protą ir padėti pagrindus kontempliatyviajai maldai.

Tam tikras tikėjimo tiesų apmąstymas diskursyvios meditacijos metu yra būtinas kontempliacijai. Gal mes stengiamės įdiegti kontempliatyviąją maldą per daug paskubomis? Vakarų pasaulyje nusistovėjęs polinkis analizuoti dalykus perdėm komplikuotai, pagal Dekarto ir Niutono pasaulėvaizdį, kuris nulėmė intuityvių galių slopinimą. Ši mąstysenos tradicija trukdo pereiti nuo apmąstymo prie spontaniškos maldos ir nuo spontaniškos maldos prie vidinės tylos (mąstymo ar susižavėjimo). Kas praktikuoja Lectio divina, gali leistis vedamas malonės įkvėpimo, apmąstyti skaitomą tekstą, atlikti tam tikrus valios aktus ar pereiti prie kontempliatyviosios maldos bet kuriuo metu. Be abejo, iš pradžių vyraus meditacija ir valios malda. Bet tai nereiškia, kad nebus vidinės tylos akimirkų.

Nepakanka vien teoriškai bandyti atgaivinti krikščioniškąjį mokymą apie kontempliatyviąją maldą. Reikia kur kas daugiau. Svarbu rasti priemonių, kuriomis būtų galima žmonėms suteikti tokios patirties. Tai būtina, norint atsikratyti egzistuojančio intelektinio tendencingumo.Jis daug reikšmingesnis mūsų kultūroje, negu mes manome. Polinkis į Rytus rodo, ko mums trūksta Vakaruose.
 

Parengta pagal Thomas Keating.
Open Mind, Open Heart