Įžanginė pastaba

Ekologijos tema krikščionių mąstyme šiandien užima tikrai svarbią vietą. Teologijos požiūriu šis klausimas svarstytinas neišeinant iš kūrimo doktrinos ribų. Čia siūloma išsamiau apžvelgti kūrimo teologiją, žmogaus santykį su gamta, ekologijos temos atsiradimą bei jos teologinį pagrindą.

Kūrimo teologija

Credo

Credo susideda iš trijų, apimtimi nevienodų dalių. Pirmiausia keli žodžiai tariami apie Tėvą; jais mums pasakoma, kad jis yra Visagalis ir Sutvėrėjas. Vėliau gana ilgai kalbama apie Sūnų ir galiausiai tik trumpai užsimenama apie Šventąją Dvasią. Pastaroji mintis buvo gerokai išplėsta 381 metais įvykusiame Konstantinopolio susirinkime.
Krikščionių naujiena apie išganymą suponuoja tikėjimą pasaulio sukūrimu. Šis tikėjimas nekėlė problemų žydams, ko nepasakytum apie graikų ir romėnų pasaulį, kuriame vystėsi krikščionybė. Būtent dėl to Bažnyčios tėvai taip dažnai ir išsamiai svarsto pirmąją Credo dalį. Sukūrimo ex nihilo, įskaitant materiją, idėja buvo visiškai svetima šiam kultūriniam universumui. Tai ypač pasakytina apie didelę vertę, prisikiriamą materijai, tiksliau kūnui Įsikūnijimo bei Prisikėlimo slėpiniuose. Tertulianas rašė: caro cardo salutis, kitaip tariant, kūnas yra išganymo klausimo ašis. Materijos sukūrimas buvo labiausiai ginčijama ir labiausiai krikščionių ginama doktrinos dalis, nes materija atrodė esanti labiausiai nutolusi nuo Dievo. Tai buvo krikščionių naujienos išbandymas ir raktas į ją.
Anot Ireniejaus, katechezė apie kūrimą griauna visą gnosticizmo pastatą ir remiasi trimis esminiais teiginiais: a) visa, kas nėra Dievas, yra sukurta, net materija; b) visa, kas sukurta, yra gera, nes to norėjo Dievas; c) visų kūrinių šaltinis - Kūrėjo laisvė; jo niekas nevertė kurti.

Nėra pirmapradės materijos, išankstinio išjudinimo, pasaulio atsiradimo iš savęs. Nėra nieko, išskyrus Dievą, kuriam nieko nėra neįmanoma, Dievą, kuris yra visagalis ir laisvas savo meilėje.

Pagrindiniai kūrimo teologijos elementai

Čia pateiksime ne išsamią kūrimo teologiją, bet glaustai išvardysime jos elementus, kad geriau įžvelgtume, kur įsiterpia ekologijos tema. Galima išskirti tris pagrindinius elementus: Kūrėją, kūrimo veiksmą ir kūrinius:

Kūrėjas

Credo pabrėžia Kūrėjo visagalybę, o Šventasis Raštas teigia, kad Dievas yra meilė. Čia kyla šie klausimai: kaip suderinti galybę su meile? Ar ši galybė turi ribas? Dievas negali piktnaudžiauti savo galybe nei skleisti jos iki absurdo. Kaip kūrimo veiksme pasireiškia Tėvo autoritetas?

Kūrimas yra Švč. Trejybės veiksmas. Credo priskiriamas Tėvui, kūrimas sykiu yra Sūnaus ir Dvasios darbas (plg. KBK, 290-292).

Kūrimo veiksmas

Kūrimas yra ypatingas veiksmas. Hebrajų kalbos žodis barah, verčiamas žodžiu “kurti”, visada subjektu suponuoja Dievą. Kurti nereiškia “daryti”. Kūrėjas nėra “demiurgas”.

Kada? Akcentuojama absoliučios pradžios (hebr. bereshit) svarba. Priešingai bet kokioms cikliškoms istorijos sampratoms Bažnyčia, remdamasi Šventuo-ju Raštu, tiki, jog laikas prasideda sulig pačiu kūrimu.

Kodėl? Kūrimas yra laisvas veiksmas. Kurti Dievo nespaudė jokia būtinybė. Jis kūrė, kad suspindėtų jo garbė (plg. Ps 18; Ps 103).

Kaip? Šis klausimas apima visas santykio tarp mokslo ir tikėjimo problemas kalbant apie kūrimą. Nors mokslui būdinga sava logika, dialogas evoliucijos arba pažangos tema nėra neįmanomas. Tikėjimas teikia ne mokslo žinias, bet išganymo tiesą.

Ex nihilo. Tai svarbiausias kūrimo doktrinos momentas, kuriuo atmetamos visos emanatizmo (dieviškoji būtybė skleidžiasi degraduodama) ir dualizmo (nepriklausomai nuo Dievo egzistuoja pirmapradė materija: manichėjizmas ir pan.) for- mos.

Nenutrūkstamas kūrimas: tuo norima pasakyti, kad Dievas, būdamas transcendentiškas, visada susijęs su kūrinija. Kūrinija visada priklauso nuo Kūrėjo (plg. Ps 104).

Apvaizda. Šia sąvoka tvirtinama, kad Dievo buvimas yra meilės buvimas, nuolatinis Dievo rūpinimasis kūrinija. Šiame kontekste kyla blogio problema.

Kūrinija

Kūrinija apima neregimąjį pasaulį, angelų universumą (šv. Tomas, S. Th. Ia, 50-63), ir regimąjį pasaulį, kuris gali būti priemonė Dievui pažinti (Rom 1, 18, Vatik. I Susirink.). Regimasis pasaulis yra geras, hierarchiškai sutvarkytas ir solidarus. Bažnyčios tėvai išsamiai komentuoja kūrybiškąjį Dievo darbą per šešias dienas (Hexaemeron), daug dėmesio skiria ir žmogaus sukūrimui (De opificio hominis). Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, buvo palaimintas Dievo. Šis palaiminimas apima skirtingus elementus, sudarančius ekologijos temos šerdį: vaisingumą, žemės pripildymą, žemės užvaldymą, viešpatavimą žuvims, paukščiams ir gyviams, maisto dovaną.

Žmogaus vieta ir misija

Visa materialioji kūrinija pajungta žmogui (Pr 1, 26-28; Ps 8, 7-8; Pr 9, 2-3; Sir 17, 3-10; Išm 9, 2-3). Anot Bažnyčios tėvų, žmogus sukurtas paskutinis, nes priderėjo viską paruošti pirma negu karalius bus įvesdintas į šį pasaulį. Klemensas Aleksandrietis rašė: “Saulė ir mėnulis man sukurti; kaip galėčiau garbinti savo tarnus?” (plg. Ireniejus Adv. Haer. Demonstration). Pirmajame laiške korintiečiams (3, 22-23) Paulius šį žmogaus iškilumą daro priklausomą nuo Dievo: “viskas jūsų, bet jūs patys - Kristaus, o Kristus - Dievo”. Ar ir angelai, kurie yra už žmogų pranašesnės būtybės? Viduramžiais apie angelus būdavo sakoma: superiora ad perficiendum, aequalia ad convivendum et inferiora ad serviendum (“aukštesni, kad [žmogus] tobulintųsi, lygūs kartu gyventi ir žemesni, kad jam tarnautų”).
Visa kūrinja pavesta žmogui, be kurio ji negalėtų šlovinti Dievo. Žmogus turi karalystę (plg. Pr 1, 29), yra jos centras ir širdis. Jis duoda vardus gyvūnams (plg. Pr 2, 18-20), jam suteikta kunigystės ir pranašavimo galia. “Dievas viską sukūrė ne vien mūsų naudai, bet ir dėl savo garbės, kad, matydami jo darbų gausą, būtume sukrėsti Kūrėjo galios ir galėtume pažinti, kaip išmintingai ir su kokia meile jis viską sukūrė” (šv. Jonas Chrizostomas, Pr 8, 5 - PG 53/66). Vatikano II Susirinkimas irgi plėtoja šią temą: medžiaga pasiekia žmoguje savo viršūnę ir gali šlovinti Kūrėją (plg. Gaudium et spes, 14; Lumen gentium, 36).

Neretai šaipytąsi iš šios žmogaus pretenzijos valdyti gamtą, galinčią jį numarinti šalčiu, žemės drebėjimais ar įvairiomis natūraliomis katastrofomis, arba gyvūnus, galinčius jį sukandžioti, subadyti ar sudraskyti. Žmogaus viešpatavimas kartais laikomas antropocentrine doktrina, turinčia išnykti drauge su geocentrine doktrina. Šv. Tomas išvengė visų šių klausimų, apmąstydamas, koks būtų galėjęs būti žmogaus viešpatavimas “nekaltumo būklėje”.
Kadangi viskas žemėje turėtų būti pavesta žmogui kaip jos centrui bei viršūnei (Gaudium et spes, 12), krikščionių mąstymas neišvengiamai krypsta į žmogaus veiklą. Neverta stengtis išlaikyti prieštaravimą tarp tikėjimo ir mokslinių tyrinėjimų. Bažnyčia pripažino specialiuosius mokslų bei technikos metodus. Žmogus pajėgus padaryti didelių atradimų bei pasiekti didelių pergalių materialaus pasaulio užkariavimo srityje. Tačiau visa tai turėtų būti palenkta išminčiai. Bažnyčia sveikina milžiniškas pastangas nuolat gerinti gyvenimo sąlygas, kas atitinka Dievo planą (plg. Gaudium et spes, 34). Juk žmogus buvo įpareigotas užvaldyti žemę su visais dalykais, kurie jai priklauso, ir valdyti žemę šventai ir teisingai (plg., ten pat).

Vatikano II Susirinkime, įspūdingos technikos pažangos laikotarpiu stengtąsi išvengti prarajos tarp tikėjimo ir žmogiškosios pažangos. Krikščionių naujiena neturi atitraukti žmonių nuo pasaulio kūrimo; priešingai, žmonės įpareigoti kurti pasaulį. Žmogaus sumanumu bei jėgomis nuveiktų darbų nevalia priešinti Dievo galybei, nes žmogus nėra Dievo varžovas (plg., ten pat).

Susirinkimo diskursas nėra nei naivus, nei kupinas susižavėjimo šiuolaikinio pasaulio pažanga. Nori-ma, kad žmogus elgtųsi protingai, ir jo išradimai nenuvestų į puikybę. Aiškiai nurodomi žmogaus veiklai būdingi nukrypimai. Ji gali ne tik tarnauti tikrai žmonių gerovei, bet ir tapti nuodėmės įrankiu. Žmogaus veiklą reikia gryninti.
Šiame kontekste galima rasti tik vienintelę užuominą apie pagarbą gamtai: “Kristaus atpirktas ir Šventosios Dvasios paverstas nauju kūriniu, žmogus gali ir privalo mylėti Dievo sukurtus daiktus. Jis gauna juos iš Dievo ir tarsi ateinančius iš Dievo rankos stebi ir gerbia. Dėkodamas už juos Geradariui ir naudodamas juos neturto ir laisvės dvasia, žmogus tampa tikru pasaulio paveldėtoju, lyg nieko neturėdamas ir viską valdydamas, ‘viskas jūsų, bet jūs patys - Kristaus, o Kristus - Dievo’ (1 Kor 3, 22-23)” (Gaudium et spes, 37).
Remiantis Šventuoju Raštu (Jok 2; 1 Jn 3, 17; Lk 16, 19-30; Mt 25, 31-46) ir tradicija, Susirinkime buvo išplėtotas socialinis žmogaus veiklos matmuo. Sukurtosios kultūros gėrybės skirtos visiems žmonėms, jos turi būti teisingai paskirstytos. Kalbama apie harmonijos suirimą visatoje (žmogus, suardęs deramą tvarką savo, kitų žmonių bei kūrinių atžvilgiu), bet niekur aiškiai neužsimenama apie piktnaudžiavimą kūrinija bei pasaulio degradaciją.

Ekologijos temos atsiradimas

Katastrofų nuojautos kupina aplinka

Teologijos plėtra susijusi su epochos mąstysena. Būtent todėl ekologijos tema išniro teologijoje 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Dominium naturae klausimas staiga buvo apgręžtas. Tapo nebesvarbu tvirtinti, kad žmogus, norėdamas paklusti Dievo kvietimui, turėtų valdyti, užkariauti, atskleisti, išrasti. Imta akcentuoti iki šiol iš akių išleistą aspektą: kad gamta yra žmogaus dovana Dievui, kad jos nevalia valdyti bet kaip, kad gamtos negalima nei žeminti, nei ja piktnaudžiauti.

Iš pradžių padvelkė panikos vėjas: gamta labai sužalota, oras ir vandenys užteršti, gyvūnai naikinami ir pan. Per šį aliarmo balsą ekologijos tema pateko krikščionių mąstymo akiratin. Pirmasis Europos ekumeninis susirinkimas (Bazelis, 1989), skirtas temai “Teisingumas, taika ir kūrinijos išsaugojimas”, parengė 1990 m. kovo 5 - 12 d. Seule vykusį Ekumeninės Bažnyčių tarybos susirinkimą, kuriame buvo nagrinėta ta pati tema. Čia nebebuvo svarstoma, ką norima pasakyti žodžiais “valdyti žemę”, bet smerkiamas šiais žodžiais dangstomas piktnaudžiavimas: žmonija nemokėjo mylėti žemės ir joje esančios gyvybės, bet beatodairiškai plėšė jos turtus bei galias, tarsi ji būtų buvusi sukurta egoistiniams tikslams tenkinti. Padaryta žala tokia didelė, kad gali būti nebeatitaisoma. Šventajame Rašte vartojami posakiai “valdyti žemę” ir “pajungti”amžiais tarnavo sukurtosios tvarkos griovimo veiksmams pateisinti. Tą patį darome ir mes.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK)

Prabėgus trisdešimčiai metų po Vatikano II Susirinkimo, pasirodė Katalikų Bažnyčios Katekizmas, kuriame šiuo klausimu pasakoma visiškai naujų dalykų ir stengiamasi taikiai integruoti šią temą.

• Kalbant apie regimąjį pasaulį (339), atsiranda sąvoka “aplinka”. Visa, kas supa žmogų, sukurta Dievo ir duota žmogui, kad jam tarnautų ir skatintų jį šlovinti Dievą. Žmogus turėtų vadovautis nuostata “nesinaudoti daiktais netvarkingai” ir per tai tarnauti šiai aplinkai, padėsiančiai jam ir toliau būti žmogumi.
• Žmogaus sukūrimas aiškiai atskiriamas nuo visų  kitų kūrinių sukūrimo (343).
• Visi kūriniai yra tarpusavyje susiję, nes yra skirti jų Kūrėjo garbei, tačiau žmogus kūrinijos - viršūnė. Tai gerai vaizduoja šventojo Pranciškaus Kūrinijos giesmė (343).
• Vyras ir moteris siejami su Kūrėjo darbu, o ši ekologijos tema - su santuokiniu gyvenimu (373, 378). Kūnas duotas vyrui jo vyriškajam pašaukimui - santuokinis gyvenimas, tėvystė - įgyvendinti; kūnas duotas moteriai jos moteriškajam gyvenimui - moterystė, motinystė - įgyvendinti.
• Pasaulio valdymas siejamas su savęs apvaldymu (377).
• 380 skyrelyje cituojama ištrauka iš ketvirtosios Eucharistijos maldos: “Pagal savo paveikslą Tu žmogų sukūrei ir visą pasaulį davei jam tvarkyti, kad jis Tau, vienam Kūrėjui, tarnaudamas, visiems kūriniams viešpatautų”. Ši vieta labai svarbi ekologijos apmąstymuose.
• Aptariant septintąjį įsakymą “Nevok”, vienas skyrelis pavadintas “Pagarba žmonėms ir jų turtui”. KBK sakoma, jog šis įsakymas “reikalauja gerbti kūriniją, jos nežaloti”. 2415 ir 2418 kalbama apie teisingą žmogaus nuostatą gyvūnų atžvilgiu. Mums aiškiai parodoma (2415), kad žmogui leistas viešpatavimas pasauliui apima jo atsakomybę būsimoms kartoms.

Būtina grąžinti kūrimo teologijai deramą vietą. Kitos teologijos sritys (darbo, socialinės veiklos, išlaisvinimo, moralės ir net politikos) šiek tiek ją užgožė. Pirma negu imtume svarstyti, ką reikėtų daryti ar skatinti, arba imtume mėginti įgyvendinti krikščioniškuosius idealus bei principus, turėtume apmąstyti kūrimo faktą: kosmosas sukurtas Švč. Trejybės meilėje ir dalyvauja išganymo dramoje. Privalu suvokti, kad gyvenimas mums dovanotas, ir išmokti jį priimti, t. y. būti pasirengusiam išgirsti ir perduoti krikščionių naujieną. Tasai, kuris atėjo mūsų išgelbėti, atėjo tam, kad galėtume gyventi, t.y. kad pratęstų Tėvo Kūrėjo darbą.

Būtina suprasti, jog pasaulis yra dovana, kad jam būdinga dovanos struktūra ir jame regimi meilės pėdsakai. Įsiklausykime pirmiausia į žodžius “Štai aš jums daviau…”, galinčius sukelti dėkingumą. Išmokę garbinti, galėsime perimti tarno nuostatą. Karalius nėra tas, kuris naikina, bet tas, kuris rūpinasi viskuo, kas jam patikėta.

Būtina įsisąmoninti, kad žmogus atsakingas Dievui ir būsimosioms kartoms. Sukurtas pagal Dievo paveikslą, jis yra valdovas. Įsiklausykime į Dievo žodžius: “Pripildykite žemę ir valdykite ją”: tai didžiausias žmogaus ir gamtos orumo patvirtinimas. Nesame sukurti vien apmąstyti gamtą ir ja stebėtis, bet sykiu privalome, pasak KBK (378), ją dirbti bei saugoti. Geriausias būdas gerbti gamtą yra suteikti jai vertę.

Būtina mąstyti Dievą, įžvelgti, kaip jis vykdo savo valdžią kūrinijos atžvilgiu. Nors Dievas patikėjo mums kūriniją, jis visada lieka savo kūrinyje. Jo valdžia milžiniška, nes viskas nuo jo priklauso, tačiau sykiu jis yra nuostabiai pasitikintis bei diskretiškas, patikėdamas mums savo turtą - savo Sūnų, Sūnaus Bažnyčią, savo Žodį. Jeigu pajėgtume įžvelgti ir apmąstyti Dievo “nuolankią valdžią”, išmoktume išsiugdyti tarno, darbininko, prižiūrėtojo, “gamtos žemdirbio” nuostatą.

Turime būti tarpininkai, pasiekti dvasinį lygį. Kūrinija sunkiai tebedūsauja (plg. Rom 8, 22). Mums privalu padėti jai gimti, idant ji galėtų gyventi, kaip kviečia Dievas.

Sykiu būtina įsisąmoninti, kad nė vienas daiktas negali būti Dievas. Šventajame Rašte nevartojama gamtos sąvoka, nekalbama apie “gamtą”. Jame vengiama visko, kas gali kelti mintį apie gamtos sakralumą. Yra Dievas ir daiktai, “dangus ir žemė bei visa jų galybė”. Nereikia garbinti nė vieno kūrinio. Niekas nėra šventas, išskyrus Dievo meilę. Nieko nereikia bijoti: nei griaustinio, nei gamtos galybių, pranokstančių žmogaus jėgas, nei saulės.

Reikia neužmiršti, kad kūrinija skirta žmogui, o žmogus - Dievui (plg. 1 Kor 3, 21-23), ir vengti dviejų kraštutinumų:

•  tvirtinimo, jog žmogus yra vien rūšis tarp kitų rūšių ir privalo gerbti ekosistemą;
•  įsitikinimo, kad gamta tėra įrankis, su kuriuo galima elgtis kaip nori.

Baigiant derėtų priminti, kad krikščionis tarnauja Dievo šlovei, bet ne kūrinijos amžinybei. Krikščionims gamta nėra šventa. Tačiau mums privalu ją gerbti, teikti jai vertę, palaikyti jos gyvybę, idant ji galėtų atlikti savo funkciją - tarnauti žmogui, kad šis šlovintų Dievą. Apaštalas Paulius dar įspėja: “… šio pasaulio pavidalas praeina” (1 Kor 7, 31).
 

Parengta pagal Esprit et Vie (1995, Nr. 44-45)