Diskusija dėl liturginių dalykų
 

Lietuvoje prasidėjusią ir, tikiuosi, nenuslopsiančią diskusiją dėl liturginių dalykų laikyčiau geru, Dievo tautos gyvybės ženklu. Nenormalu, kad tokios diskusijos nebuvo. Tai ilgamečio Bažnyčios slopinimo vaisius. Liturgijos klausimais krikščionys nesutaria nuo pat savo istorijos pradžios - tai liudija jau apaštalo Pauliaus laiškai.

Normaliai gyvenančioje Katalikų Bažnyčioje tikinčiųjų bendruomenė paprastai yra gana diferencijuota, ir todėl dažnai kyla ginčų dėl liturgijos. Tokia diferenciacija katalikams, skirtingai nuo mažiau hierarchiškai organizuotų, ne taip centralizuotų krikščioniškų Bažnyčių, yra mažai pavojinga, nes tarp nesutarimo ir skilimo yra ilgas kelias.

Šiais sektų sektelių, fundamentalizmo ir integralizmo laikais Katalikų Bažnyčia kartkartėmis iš šalies susilaukia komplimentų už jos struktūroje užkoduotą sugebėjimą savo viduje išlaikyti labai skirtingų krypčių grupes ir judėjimus. Pasak Šventojo Rašto žinovo Raimondo Browno, Bažnyčios uždavinys yra kviesti žmones į Bažnyčią, o ne varyti juos lauk. Žinia, griežtų ištarų yra ir reikia, jei užgaunama mus vienijančio tikėjimo šerdis, bet šiaip jau Bažnyčios gyvenimo praktikoje taikomas Vatikano II Susirinkimo įtvirtintas tiesų hierarchijos principas.

Retas šių dienų katalikas susiginčija su kitu dėl Trejybės kasdieniniame gyvenime. O liturgija ir ypač Eucharistijos liturgija paliečia mus visus bent jau kartą per savaitę. Liturgija yra į antropologinę kalbą išversta teologija ir, kalbėdami apie ją, veliamės į ginčą ne dėl gerų ar blogų manierų, ne dėl gražių ar negražių dalykų, o dėl teologijos - tai yra dėl to, ką mes galvojame ir sakome apie Dievą.

Susidomėjusi ir iš dalies daug kur pritardama šių metų pradžioje perskaičiau kun. Vytauto Sabaliausko laišką. Kunigo nepažįstu ir nežinau, kokio jis amžiaus, bet iš laiško spėju (galiu ir klysti), kad yra jaunas - gal net jauniausios kartos, nors jo laiškas gana nuosekliai atspindi vadinamąją “Lotyniškųjų mišių” poziciją, kuriai Vakarų kraštų Katalikų Bažnyčioje šiuo metu atstovauja dažniausiai labai jauni kunigai, gimę ir užaugę jau po Vatikano II Susirinkimo. Kun. Sabaliauskas tą poziciją gerai išsakė, todėl leisiu sau tik trumpai ją pakomentuoti.

“Lotyniškųjų mišių” judėjimo idealas - grįžimas prie Pijaus V liturgijos, prie jo mišiolo, kuris po Vatikano II Susirinkimo tikrai buvo gana drastiškai uždraustas - tą pripažįsta ir kardinolas Ratzingeris. Kai kas mano, kad toks uždraudimas sukėlė aštrią reakciją, išvirtusią į Lefevro schizmą. Bet visus be išimties visuotinius Bažnyčios susirinkimus lydėjo schizmos, ir Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma buvo tik labai regima išraiška priešininkų susilaukusio pastoracinio Bažnyčios atsinaujinimo. Vatikano II Susirinkimo tėvų noras atnaujinti liturgiją irgi buvo pastoracinis. Todėl ir povatikaninė liturgija reikalauja iš Bažnyčios ganytojų atnaujintų pastoracinių pastangų. Bažnyčios bendruomenė raginama savo kasdienį gyvenimą labiau susieti su Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptimi.

Iš kunigo V. Sabaliausko laiško tiesiog sklinda svarbiausias “Lotyniškųjų mišių” judėjimo rūpestis - sacrum - šventenybės ilgesys ir noras tą sacrum sugrąžinti į liturginį Bažnyčios gyvenimą, o gal ir į gyvenimą apskritai. Kun. V. Sabaliauskas, atrodo, yra įsitikinęs, kad Pijaus V liturgija, lotynų kalba ir vargonų muzika palydimas bažnytinis giedojimas yra išbandytos priemonės, kreipiančios į , jo žodžiais tariant, “kristologinę paslaptį”. Šiuos elementus kun. V. Sabaliauskas prilygina liturginiams simboliams ir juos laiko nekintamais, “užantspauduotais dieviškojo Žodžio galia”. Bet neatsitiktinai jis išsako ir savo susirūpinimą dėl per didelio modernios liturgijos džiaugsmingumo, dėl to, kad žmogui, jo įsitikinimu, neprimenama “visų dalykų pabaiga” - tai yra Paskutinysis teismas ir bausmės už nuodėmes. Trumpai sakant, kun. V. Sabaliauskas gina liturgiją, kuri žmogų pastato prieš paslaptingą ir didingą Dievą, savo Sūnaus auka atpirkusį žmoniją, Dievą teisėją, kurio akivaizdon vieną kartą visi stosimės. Tiesa, kad tai yra šiurpą kelianti paslaptis, prieš kurią žmogus nuščiūva. Kunigo V. Sabaliausko įsitikinimu, toks Dievo paveikslas turėtų būti paveikus ir taisant nusidėjėlius, ir atverčiant netikinčiuosius, kai tuo tarpu dabartinė liturgija žmogų per daug atpalaiduoja.

Bet Dievo paslaptis turi ir kitą pusę - Dievas kreipėsi į mus, į mūsų rankas atiduodamas savo Sūnų, jo žodžiais, jo žmogiškumu, jo buvimu su mumis ir tarp mūsų kalbėdamas mums. Kiekvienoje Mišių aukoje vėl girdime tuos pačius Kristaus žodžius: imkite ir valgykite mano kūną, imkite ir gerkite mano kraują. Jis kiekvienose Mišiose būna su mumis. Ir jo raginami kreipiamės į Dievą: Aba, Tėtuk!

Todėl Vatikano II Susirinkimo liturgija ragina tikinčiuosius imti Kristaus kūną į rankas, gerti iš taurės, per tai primindama, kad į mūsų rankas jis buvo atiduotas. Didijį Ketvirtadienį Vakarienbutyje jis pats save mums dovanojo  visiems laikams, per visas mūsų gyvenimo dienas iki laikų pabaigos.Ar toks meilės kupinas ir švelnus Dievo kreipimasis į žmones per žmogiškumą, jo atsidavimas mūsų netobulumui ir silpnumui nėra šiurpą kelianti paslaptis? Šventoji Kotryna Sienietė tą paslaptį vadino Dievo įsimylėjimu savo kūrinį - žmogų. Jėzus, kalbėdamas apie tą mylintį Dievą, lygino jį su senu tėvu, bėgančiu pasitikti sūnaus palaidūno. Tas įvaizdis rodo į paslaptį, papiktinusią daug Jėzaus amžininkų ir dažnai atrodančia kvailybe mūsų žmonėms.

Visos krikščionių liturgijos yra Kristaus išpažinėjų susirinkimas susitikti su Kristumi. Šis susitikimas, kuriame dalyvauja Kristus, apvainikuojamas mūsų stojimusi jo aukos akivaizdon ir dalyvavimu toje aukoje per jo kūną ir kraują. Per jį, su juo ir jame mes šloviname Tėvą ir išpažįstame savo, kaip Dievo vaikų, brolybę. Vatikano II Susirinkimas pabrėžia liturgijos bendruomeniškumą. O kad liturgija būtų bendruomeniška, svarbiausia, kad į Mišių auką susirenkantys krikščionys žinotų, kodėl jie susirenka, žinotų, kad Kristaus auka, kurios dalyviai esame per jo kūną ir kraują, yra mūsų vilties šaltinis bei laidas ir tai išgyventų kaip tikintys į Kristaus Prisikėlimą.

Kaip tą savo tikėjimą ir išgyvenimą krikščionys išreiškia, priklauso nuo jų gyvenamos kultūros, nuo jų aplinkos. Ankstyvieji Artimųjų Rytų krikščionys, perlaužę duoną, giedojo, plojo rankomis, šaukė “Marathana” - ateik, Viešpatie! Bizantijos imperijos liturgijos kalba buvo didingesnė negu pačios sudėtingiausios imperatoriaus pasirodymo iškilmės, perpildyta sudėtingų simbolinių veiksmų. Po Tridento Susirinkimo liturgijos reforma, kuria norėta išreikšti Katalikų Bažnyčios vienybę suskilusiame į kelias konfesijas krikščioniškame pasaulyje, įvedė visiems privalomą vieną mišiolą, per maždaug šimtą metų įsigaliojusį tarp visų katalikų. Tada visuotinai prigijo iki tol gana daug kur nepraktikuota vargonų muzika, kurią Lietuvoje karštai diegė jėzuitai. Bet Tridento laikų katalikiška visuomenė buvo luominė, joje galiojo griežtas socialinis etiketas, kurio išmanymas ir laikymasis buvo privalomas.

Nenoriu rašyti apie mūsų visuomenę - kiekvienas ją pažįstame. Dauguma esame labai mažai arba net visai nekatechizuoti katalikai. Sunku iš mūsų auginti Dievo tautą. Šiame auginime liturgijai tenka labai svarbus vaidmuo. O liturgijos organizavimas, jos šventimas labai priklauso nuo parapijoje dirbančių kunigų noro ir sugebėjimo bendrauti su žmonėmis ir jiems aiškinti, su jais bendradarbiauti - ir ne vieną dieną, o - nuolat. Kas iš tos vargonų muzikos, jei komunijos einantys vieni kitus stumdo? Jei per Mišias žmonės vieni į kitus nepažvelgia, visas Mišias “atbūna” vienų vieni, taip ir nesušilę nuo Kristaus meilės jiems ir šalia jų esantiems? Žinoma, Dievas gali būti bet kokioje situacijoje. Būna jis ir mūsų liūdnose, užblėsusiose Mišiose. Bet Jėzus tikrai nori duoti mums gyvenimą, duoti jo apsčiai. To gyvenimo purslojantis, nesustabdomas šaltinis yra Eucharistija. Per ją Jėzus mus vienija, gydo, jungia vieną su kitu. Ar taip mes išgyvename Eucharistinę liturgiją?

Kaip vieną, mano įsitikinimu, vykusio bendruomenės augimo ir katechizavimo per liturgiją pavyzdį norėčiau pateikti Vilniaus palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją. Tokių pavyzdžių Lietuvoje tikriausiai yra daug, bet šis man geriausiai žinomas - tai mano parapija. Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos bendruomenės gyvenimas prasidėjo laikinoje koplyčioje, ir ten iš daugiabučių betoninių barakų susirinkę žmonės pamažu pratinosi gyviau dalyvauti Mišiose, atidžiau klausytis Dievo žodžio, gerbti vienas kitą. Pamažu visai neiškilmingoje, į visas kitas erdves panašioje erdvėje augo Bažnyčia - ekklesia, susirinkimas, bendruomenė, buvimas kurioje skiriasi nuo buvimo perpildytame troleibuse ar viešame narių susirinkime. Parapijiečiai po ilgų ideologinio valkiojimo metų vėl pradeda girdėti žodžio “šeima” šventą prasmę ir po truputį tampa šeima.

Ir kai pagaliau parapija perėjo į naują, dar nevisiškai pabaigtą Bažnyčią, jai iš esmės nebereikėjo pratintis prie naujos, daug didingesnės už ankstesniąją liturginės erdvės, bet natūralios ir adekvačios tai liturgijai, kuri jau yra bendruomenės savastis. Ši nauja bažnyčia stebina tik prašalaitį. Ir pradžiugina, pavyzdžiui, mane, ilgokai gyvenusią užsienyje (Italijoje ir JAV) ir jau įpratusią prie Vatikano II Susirinkimo suformuotos liturgijos bei jos liturginės erdvės. Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčia nepanaši į Dievo kaip didelio viršininko kabinetą, kurio tolimame gale stūkso šiurpulėlį keliąs rašomasis stalas. Ši erdvė - tikra Vakarienbučio menė, kurioje prie stalo Jėzus kviečia visus burtis aplink, o ne rikiuotis į ilgas gretas, atveria žmonėms savo glėbį ir savo perdurtą šoną, iš kurio srūva gyvenimas ir šviesa, užpildanti visą tyrai gražią, nepadalintą erdvę. Dar daug darbo iki visiško šios bažnyčios užbaigimo, bet, kai joje aukojamos Mišios, to beveik nepastebi: erdvėje gyvena bendruomenė, kuri čia yra sava, kuri auga ir kurios atbaigime darbuojasi žmonės ir Jėzus. Parašiau ilgą laišką - per ilgą, bet tai, ką norėjau pasakyti perskaičius kunigo Sabaliausko laišką, galima trumpai sudėti taip: iš išorės - muzika, tekstile, vitražais, freskomis ir apeigų grožiu - neišsakysime kristologinės paslapties, nesukursime sacrum, nes ta paslaptis skleidžiasi mumyse - jo mistinio kūno nariuose. Kai leidžiame jai skleistis, kai atsiliepiame į Kristaus kvietimą “būti viena”, bendruomenė išgyvena sacrum, nesvarbu kas pritaria Mišių giesmėms - vargonai, gitaros, kanklės ar dūdos. Tada ir liturgija įgauna iškilumo, išauga visokeriopą vertę turintis liturginis statinys, liudijantis mūsų laikų dvasingumo pilnatvę ne blogiau už XVIII amžiaus Vilniaus barokines bažnyčias. Dievui nėra gerų ir blogų laikų. Tik atsiverkime jo malonei.