Diskusija dėl liturgijos: keletas pastabų
 

Perskaičiau kunigo Vyto Sabaliausko straipsnį “Liturgijos tiesa ir melas”. Ne viską suvokiu, ne viskam pritariu, bet žavus yra kunigo Vyto būties nerimas, prasiveržiantis, rasi, kiekviename žmoguje.

Tuoj sukaks penkeri metai nuo tos šviesios man dienos, kai ėmiau dėstyti tikybą viena už kitą skirtingesnėse vidurinėse mokyklose nelabai tesuvokdamas, ką patirsiu. Užbėgdamas už akių, galiu pasakyti, kad tai, ką patyriau, mėgindamas skleisti Dievo žodį, kartais virsta kvapą gniaužiančiais nuotykiais. Ne ką blogesniais už kokių nors trijų muškietininkų...

Skaitau grakščius pirmosios pastraipos sakinio žodžius “visapusė mūsų vyžotų senelių teologija” ir klumpu prie pirmojo žodžio. Gerai suvokiu ir tvirtai manau, kad vadinamoji paprasta iš širdies (taigi širdimi) besimeldžianti gūdžiausio kaimo moteris turi Dievo vaizdą, iki kurio taip toli mums - žmonėms su vadinamuoju aukštuoju. Taigi, sutikčiau, kad gili, kad natūrali, bet “vyžotas” “visapusiškam” tikrai ne draugas, nes ką ten mokslo, trupinio žinių mūsų seneliams nebuvo skirta, o be mokslo, pamatinių žinių apie nuostabiai Dievo protu varomą pasaulį, to pasaulio vaizdas yra trūkinėjantis. Mokslas ir mokymasis, o ypač pastangos juk ne vien žinių duoda, bet ir kalbėti, ir mąstyti moko.

“Kadangi Kristus mus atpirko, todėl galime ploti katučių ir džiaugtis”. Kunigas Vytas aptraukė šį sakinį lengvos ironijos šydu - gal be reikalo, nes iš vakariečių mums dėstomų dalykų vis girdime linksniuojant Vatikano II Susirinkimą, o po to iš karto - kad esame paniurę, taigi nesišypsome. Klausai ir galvoji, kad negi tu, būdamas mano kailyje, taip be paliovos ir šypsotumeisi. Tačiau tuo pat metu pritariu ir manau, kad jeigu turiu drąsos tikėti Kristumi ir į Kristų, tai per Eucharistijos pokylį, po kieto atgailos dušo susitikdamas su juo, turiu turėti drąsos ir valios parodyti, kad tikrai džiūgauju. Taigi, jeigu ir neplojame katučių (manau, nekenktų), tai mūsų širdys ir akys galėtų žibėti smarkiau negu žiba dabar. Kodėl slopiname natūralų džiugesį? Kartoju, jeigu turime drąsos įsileisti Kristų, tai turėkime drąsos didžiuotis, džiaugtis ir šypsotis. Manau, kad to ir mokomės.

“Katalikiškoje spaudoje taip ir mirga žodžiai meilė ir džiaugsmas, ir retai akys teužtiks žodžius apie bausmę ir pragarą”. Manau, kad kunigą Vytą ir mus visus žeidžia ne tų žodžių gausa (Dievas yra Meilė), bet veikiau tai, kad jie sakomi be jausmo ar iš įpročio arba tėra paskubomis deklaruojami.Visada sakiau, kad jeigu, krustelėjęs mažąjį pirštelį, sakysiu, jog to norėjo Šventoji Dvasia ir nejausiu to širdimi, tai mano gražūs žodžiai bus perdegusių lempučių girlianda ar pienių pūkai.

“Daugelis žmonių serga nepagydoma dvasine liga ir niekas nedrįsta apie tai pareikšti.” Vakar buvau pas savo studentus (esu šiek tiek dar ir matematikas) ir vėl jiems sakiau: broliai, sakiau, jeigu jus kas papeiktų - būna! - Jei sakytų, kad esate tokie, anokie ir trečiokie, tai visada (jei bebaimiškai, tai ir garsiai) apgręžkite klausimą: “O jūs?” Taigi, o mes? O aš? Be to, žodis “nepagydomas” yra per griežtas, nes tai paskutinis gydytojo žodis, tai teisiantis žodis, o mes nesame teisėjai. Tuo tarpu iš Evangelijų sklinda žvalus Jėzaus balsas: “Gydytojau, pats pasigydyk!”

“Daugelis mano, jog tam, kad perteiktume Kristaus Evangeliją moderniame pasaulyje, reikia ieškoti naujų formų.” To tikrai reikia, kaip sako jaunos burnos, “juodai” reikia, nes mes juk vis vien ir taip skelbiame ją savo gyvenimu (būna, kad juodai jau be kabučių). Kai kartais pagalvoju, kaip nevykusiai tai darau ar elgiuosi, gelbsčiuosi Evangelijoje stūksančia uola, kad Dievas pirmiausiai žiūri žmogaus širdies. Apskritai manau, kad pati naujausia Evangelijos skleidimo forma visais laikais visose pasaulio artybėse ir tolybėse yra karšta širdis, Taize giesmės žodžiais, paprasta širdis ir šiltas širdies atsigręžimas į savo artimą.

Pamėginome atgręžti altorius, pamėginkime atgręžti ir širdis. O dėl vargonų ir gitarų, tai juk ir vargonai Bažnyčiose ne nuo Kristaus laikų stovi, berods tik nuo penktojo amžiaus.

“Krikščioniškosios liturgijos pilnatvė atsiskleidžia, kuomet ritualuose ir simboliuose pasislėpęs nužengia prie mūsų Kristus...” Kristus man regis toks viską viršijantis, toks viską pranokstantis, kad netelpa į jokius ritualus ir simbolius. Sutikčiau nebent, kad Kristus yra per tuos ritualus ir simbolius mūsų širdies besiekiantis, per juos mums kalbantis - taip tyliai ir gražiai, taip pasitikėdamas mūsų klausa, taip su mumis, kaip kone su lygiais sau, bendraudamas. Niekada ne tiesmukiškai, niekada per paprastai.

Toliau kunigas Vytas rašo, kad “protestantiškas liturgijos suvokimas leidžia šaknis mūsų Tėvynėje. Daugelis šiuolaikinių mūsų liturginių reformų būtent išryškina ir pabrėžia šį, reformatams būdingą liturgijos supratimą”. Čia būtų kelios mielos mintys. Pirmiausia, džiugu, kad ir broliai daug išmoko ir kad mes nebijome keisti ir keistis. Kad ir kaip tie suvokimai besiskirtų, vis tiek drįsčiau manyti: kuo labiau, šlovinant Dievą lūpomis, įsitraukia širdis, tuo ta liturgija gilesnė. Nesvarbu, mūsų ar kiek atsitraukusiųjų brolių.

Priklausydamas Lurde pašventintai “Tikėjimo ir šviesos” bendruomenei, esu meldęsis ir brolių ortodoksų, ir evangelikų bažnyčiose, puikiai ten jaučiausi ir galvoju, kad taip nors kiek daugiau suspėtume vieni už kitus pasimelsti. Nuostabūs ekumeniniai mūsų popiežiaus polėkiai. Tai, kas čia pasakyta, tėra paprasti prisiminimai, bet susitaikymo viltis “širdį glosto, griaudžia”.

“Bažnyčios liturgija neturėtų joti ant kokio nors kunigėlio entuziazmo ar pamaldžios močiutės užgaidų arkliuko”. Tas sakinys būtų man priimtinas, jeigu jį pertvarkytume, sakykime, taip: “Bažnyčios liturgijoje dera viskas - ir kiekvieno kunigo širdies entuziazmas, ir juo labiau šviesus pamaldžiosios nuostabios močiutės žvilgsnis”.

“Jei liturgiją tiek supaprastinsime, kad ji bus aiški visiems, ar pasiges jos žmonių širdys?” Liturgija yra akimis neregimo Dievo šlovinimas Bažnyčios nustatytu būdu, taigi labai subtilus dalykas. Tuo labiau siekimas, kad liturgija būtų aiški visiems, manau, yra vienas iš visuotinių visų laikų Bažnyčios tikslų. Liturgija turi būti suprantama visiems norintiems ją suprasti. Kuo suprantamiau, tuo geriau.

Baigdamas norėčiau dar sykį pridurti, jog nenorėjau nieko supeikti, kad man labai artimas kunigo Vyto ieškojimų nerimas, kad labai prasminga, jog jis kalba apie tai, kas neramioms širdims rūpi, juo labiau, kad dieviškuose reikaluose niekada nebūna visiško aiškumo. Ten visada yra vietos mano apsisprendimui ir drąsai. Dievas yra neišpasakytai subtilus, mįslingas ir kartu čia pat esantis. Niekada viskas iki galo nebūna aišku. Juk ir mūsų galvose vis sukasi dvi mintys: “Saugokitės, kad nepapiktintumėte tų mažutėlių” - manau, tai vieni aštriausių Šventojo Rašto žodžių - ir “Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?”

Remdamiesi vien tais dviem sakiniais, galime suvokti savo didžiulę atsakomybę ir didžiulį mums rodomą pasitikėjimą - nelyginant Dievas savo reikalų sėkmę atiduotų į mūsų rankas.

Viešpatie, kur dar galėtume eiti, - mes taip norėtume eiti pas Tave!