Kas yra evangelizacija?
 

Vatikano II Susirinkimo teiginys, kad Bažnyčia yra išganymo sakramentas pasauliui, vedė į vidinę būtinybę sukurti evangelizacijos metmenis. Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią sakoma: “Pasauliečiai pasidaro įtakingi tikėjimo lauktinais dalykais skelbėjai (plg. Žyd 11, 1), jei jie nesvyruodami jungia tikėjimo išpažinimą su tikėjimo praktika. Šis evangelizavimas, būtent Kristaus žinios skelbimas gyvenimo būdu ir žodžiu gali būti ypač sėkmingas, nes vykdomas bendromis pasaulio sąlygomis” (LG, 35).

Evengelizacinėje Bažnyčios veikloje yra elementų, į kuriuos ypač kreipiamas dėmesys. Kai kurie iš jų yra tokie svarbūs, kad linkstama juos sutapatinti su evangelizacija. Dar neseniai evangelizacija buvo apibrėžiama kaip Kristaus skelbimas tiems, kurie jo nepažįsta, kaip katechezė, krikštijimas ir kitų sakramentų teikimas. Joks dalinis ir fragmentiškas apibrėžimas neatitinka turtingos, įvairialypės ir besikeičiančios evangelizacijos tikrovės; nuolat iškyla pavojus šį apibrėžimą nuskurdinti ar netgi iškraipyti (Evangelii nuntiandi, 17).

1974 metų Vyskupų sinode, kurio tema “Evangelizacija šiandieniniame pasaulyje”, buvo iškelti tokie klausimai:

- Kur mūsų dienomis glūdi Gerosios Naujienos jėga, galinti turėti įtakos žmogaus sąmonei?

- Kiek ir kaip ši Evangelijos jėga gali perkeisti šio amžiaus žmogų?

- Kokie metodai turėtų būti taikomi, kad Evangelijos skelbimas būtų veiksmingas?

Šie klausimai paaiškina pagrindinę problemą, kurią mato šiandieninė Bažnyčia: Ar Bažnyčia po Vatikano II Susirinkimo tapo pajėgesnė skelbti Evangeliją ir įtikinamai, veiksmingai, laisvai įlieti ją į žmogaus širdį (EN, 4).

Popiežius Paulius VI, apibendrindamas šio sinodo nutarimus, 1975 m. gruodžio 8 d. paskelbė savo apaštališkąjį laišką “Evangelii nuntiandi”. Pauliaus VI evangelizacijos metmenys pirmiausia susiję su žmonių kultūra. Evangelizacijos tikslas yra “vidinis perkeitimas, asmeninės ir kolektyvinės žmogaus sąmonės, veiklos, į kurią jis įsitraukia, jo kasdienybės ir aplinkos perkeitimas” (EN, 18). Kadangi “atotrūkis tarp Evangelijos ir kultūros” suprantamas kaip “mūsų epochos drama” (EN, 20), evangelizacija turėtų vykti visur, kur tik krikščionys su kitais žmonėmis gyvena ir bendrauja, ne vien per organizuotas tikėjimo perdavimo institucijas.

Akivaizdi evangelizacijos turinio svarba neturėtų užgožti jos perdavimo būdų ir priemonių. Klausimas, kaip evangelizuoti, visada lieka aktualus, nes evangelizavimo metodai keičiasi esant skirtingoms sąlygoms, vietai, laikui ir kultūrai. Šie pokyčiai skatina mus ieškoti naujų tinkamų būdų tikėjimui perduoti, sykiu stengiantis nenukrypti nuo tikėjimo turinio (EN, 40).
Popiežius Paulius VI savo laiške “Evangelii nuntiandi” išskiria 6 evangelizacijos vyksmo aspektus.

1. Susitikimas su krikščionių bendruomene. Liudijimas be žodžių

Kaip mes, krikščionys, gyvename su kitais žmonėmis iki tol, kol ištariame žodžius apie Kristų? Mūsų skelbimą turi lydėti konkretus liudijimas gyvenimu. Tai įvyksta, kai paskiras krikščionis ar krikščionių grupė toje žmonių bendruomenėje, kurioje jis gyvena, sugeba būti su kitais ir dėl kitų žmonių, yra pasirengę priimti artimą, dalijasi savo gyvenimu ir likimu su kaimynais. Krikščionys perduoda savo tikėjimą per vertybes, kurios nevisada sutampa su bendrai visuomenėje priimtomis vertybėmis. Jie viliasi kažkuo, ko nemato ir nepajėgia įsivaizduoti. Per šį liudijimą krikščionys kelia neišvengiamus klausimus tiems, kurie stebi jų gyvenimą: kodėl jie tokie? Kodėl taip gyvena? Kas juos įkvepia? Kodėl jie su mumis? Tai pirmasis žingsnis atkreipti netikinčiojo dėmesį į kitokį mūsų gyvenimo būdą. Šiuolaikinis žmogus mieliau klauso tylaus liudijimo negu mokytojų, ir jeigu jis klauso mokytojų, tai todėl, kad jie liudija savo gyvenimu. Apaštalo Petro laiške randame šios minties patvirtinimą - čia jis iškelia skaistaus ir garbingo santuokinio gyvenimo pavyzdį, raginantį kad “tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti [tikėjimui] žmonų elgesiu” (1 Pt 3, 1). Pasaulio evangelizacija pirmiausia vyksta per Bažnyčios narių elgesį ir gyvenimą; tai atsiskleidžia per ištikimybės Jėzui Kristui liudijimą, per neturto ir vidinio neprisirišimo, išsilaisvinimo iš šio pasaulio galybių liudijimą, vienu žodžiu - per šventumą. Iš tikrųjų, toks tylus liudijimas jau yra galingas ir veiksmingas Gerosios Naujienos skelbimas. Tai - “esminis ir pirmasis evangelizacijos elementas” (EN, 21 ir 48).

2. Susitikimas su žodžiu. Skelbimas žodžiu

Vien tik tylaus liudijimo nepakaks, nes ir gražiausias liudijimas laiko tėkmėje tampa neveiksmingas, jei jis nėra paaiškinamas, pagrindžiamas žodžiu. Apaštalas Petras ragina “įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį” (1 Pt 3, 15). Gerosios Naujienos skelbimas žodžiu yra neatimama evangelizacijos dalis. Tikros evangelizacijos nebus, jei nebus skelbiamas Jėzus iš Nazareto - Dievo Sūnaus vardas, mokymas, gyvenimas, karalystė, paslaptis, krikščionių tikėjimo pagrindas. “Kaip gi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas - kai skelbiamas Kristaus žodis” (Rom 10, 14; 17). Šis priesakas, paskelbtas nuo pradžių, galioja ir šiandien.

Labai gerai žinome, kad šiuolaikinis žmogus, persisotinęs žodžių srautu, vis mažiau pasitiki gražiais žodžiais, dažnai pavargsta klausytis ir nebegirdi, kas jam kalbama. Daugelis psichologų ir sociologų tvirtina, kad šiuolaikiniam žmogui žodžio civilizacija baigėsi, tapo nereikalinga, neveiksminga - dabar jis gyvena vaizdinių civilizacijoje. Šie faktai turėtų mus paskatinti Evangelijos skelbimui naudoti įvairias modernias informavimo priemones, kurias ši civilizacija sukūrė.

Vis dėlto, abejingumas, kuriuo sutinkamas tuščių žodžių srautas, neturi paneigti amžinosios žodžio galios ar skatinti ja abejoti. Žodis visada lieka aktualus, ypač kai jame slypi Dievo galia (plg. 1 Kor 2, 1-5). Todėl ir šiandien apaštalo Pauliaus posakis “tikėjimas iš klausymo” tebegalioja (EN, 22 ir 42).

3. Pritarimas širdimi

Skelbimas išsiskleidžia tik tada, kai jo klausomasi, jis priimamas ir įsileidžiamas į širdį - ten, kur keičiasi žmogaus esmė. Klausytojas visa savo esybe turi ištarti “taip”, pritarti tiesoms, kurias Viešpats per savo malonę apreiškė, negana to - pritarti gyvenimo būdui, perkeistam gyvenimui, kurį jis siūlo. Pritarti dangaus karalystei, “naujam pasauliui”, naujai tvarkai, naujam buvimui, gyvenimui bendruomenėje, kurią atskleidžia Evangelija (EN, 23).

4. Įsitraukimas į bendruomenę

Pritarimas širdimi negali likti abstraktus ir bekūnis, jis konkrečiai įprasminamas regimu įsitraukimu į tikinčiųjų bendruomenę. Kas išgirsta liudijimą, pareiškia norą būti su tais, kurie pagal jį gyvena, ima gilintis į tikėjimo tiesas. Tie, kurių gyvenimas persikeitęs, įsitraukia į bendriją, kuri pati yra persikeitimo ir naujo gyvenimo ženklas: tai - Bažnyčia, regimas, išganymo sakramentas (EN, 23).

5. Sakramentų priėmimas

Evangelizacijos procese asmuo, kuris priima Bažnyčią kaip gelbstintį Žodį, sykiu priima ir sakramentus, kaip Dievo malonės laidininkus. Bendruomeninė gyvenimo forma ir sakramentai tampa svarbūs, nes stiprina gyvenimą ir tikėjimą. Evangelizacija privalo paliesti visą žmogaus egzistenciją: prigimtinį gyvenimą, kuria ji suteikia naują prasmę dėl atsivėrusios Evangelijos perspektyvos, ir antgamtinį gyvenimą, kuris yra ne prigimtinio gyvenimo paneigimas, bet jo išaukštinimas ir išgryninimas (EN, 47).
6. Įsitraukimas į apaštalavimą

Galiausiai asmuo, kuris buvo evangelizuojamas, pats ima skelbti savo tikėjimą kitiems. Tai tiesos, evangelizacijos “tikrumo” išbandymas: neįmanoma, kad žmogus, priėmęs Dievo žodį ir įsitraukęs į jo karalystę, pats neliudytų ir neskelbtų, nes tai, ką jis gavo, nėra skirta jam vienam (EN, 24).

Evangelizacija yra procesas, susidedantis iš šių elementų: liudijimo gyvenimu, skelbimo žodžiu, pritarimo širdimi, įsitraukimo į bendruomenę, sakramentų priėmimo ir įsitraukimo į apaštalavimą. Šie elementai gali atrodyti vieni kitiems prieštaringi, vienas kitą paneigiantys. Iš tikrųjų šie elementai pagrindžia ir praturtina vienas kitą. Kiekvienas iš jų susijęs su kitais. Norint suvokti evangelizaciją, reikia sieti sudedamąsias proceso dalis, ne žvelgti į jas atskirai.

1985 m. Romoje įvykęs nepaprastasis Vyskupų sinodas vėl atkreipė dėmesį į kelis pavojus, galinčius iškilti evangelizuojant.

Pabrėžta, kad tikėjimo perdavimui ir moralinėms vertybėms tarp jaunimo iškilęs pavojus. Dažnai visiškai susilpnėjęs tikėjimo pažinimas rodo evangelizacijos atsinaujinimo būtinybę.

Sinodas akcentavo, kad evangelizacija neturėtų apsiriboti žodžio skelbimu, nes tai būtų Evangelijos lobių apiplėšimas.

Norint imtis netikinčiųjų evangelizacijos, pirmiausia dera evangelizuoti save, tai yra pakrikštytuosius. Evangelizacija prasideda nuo tylaus nuolatinio liudijimo gyvenimu.

1994 m. Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime “Christifideles laici” vėl atkreipė dėmesį į evangelizaciją, kurios dėka, anot popiežiaus, galime statyti ir ugdyti Bažnyčią kaip tikėjimo, išpažįstamo priimant Dievo žodį, švenčiamo sakramentais ir išgyvenamo meilėje, krikščionių moralinio gyvenimo šerdyje, bendruomenę.

Popiežius Jonas Paulius II ragina žmones: “Nebijokite! Atverkite duris Kristui!” Atverti duris Kristui, priimti jį į savo žmogiškąjį gyvenimą reiškia ne grėsmę žmogui, bet, priešingai, rodo kelią, vedantį žmogaus pripažinimo ir jo vertingumo iškėlimo link. Todėl “žmogus yra pirmasis ir pagrindinis kelias, kuriuo privalo žengti Bažnyčia, vykdydama savo pašaukimą”.

Parengė Kauno arkivyskupijos Evangelizacijos centras