“Šventi” sausainiai
 

14 eilinis sekmadienis (B)
Ez 2,2 - 5; 2 Kor 12, 7 - 10; Mk 6, 1 - 6
 

Daug kalbėta apie tikėjimą, apie netikėjimą, apie žmogaus santykį su Dievu.

Daug kartų apeliuota į žmogaus sąžinę, bet veltui. Gyvendamas kartais pamiršti, kad tikėjimas Dievo dovana. Kažin, kas galėtų nubrėžti grafiką - tikėjimo priklausomybė nuo žinių? Matyt, vėl tik Dievas.

Norėčiau palyginti tarybinių laikų vaikus su dabartiniais. Tada Pirmajai Komunijai ruošdavo lyg ir slapčiomis, o kiti kunigai ją duodavo apsidžiaugę, kad vaikas moka “Tėve mūsų” ir persižegnoti. Dabar - tikyba mokykloje, katechetai, kunigai, vienuoliai, daug religinės literatūros (kuri neskaitoma). Taigi kuo skiriasi kartos? Dabar vaikai žino, kas yra Abraomas, kiek yra evangelijų, koks kiekvieno evangelisto simbolis mene, žino iki koktumo nuvalkiotą esminę tezę “Dievas yra meilė”, bet nematau juose daugiau nei tikėjimo, nei vilties, nei meilės... Daugiau nei anais laikais jie turi tik žinių.

Gyvenimas žiaurėja (ar tik rinkos ekonomika nėra natūrali atranka?), gyvendami “kietėjame”, grūdinamės, bet tikėjime vis daugiau išlepimo. Lengviau, greičiau, daugiau - šis šūkis padeda kunigams tapti populiariais teikiant sakramentus. Vien ko vertas garsusis: “Mane atstūmė nuo bažnyčios”. Norėtųsi klausti:”Kas stumdosi?”, ir “Nuo kurios bažnyčios atstūmė - nuo plytų krūvos ar nuo bendruomenės?”

Noriu papasakoti vieną įvykį. Kartą vakare užeina į zakristiją vaikiško veido gal kokių keturiolikos metų paauglys ir ramiu veidu lėtai paprašo “nuimti krikštą”. Klausiu - kodėl? Atsako, kad jį tėvai pakrikštiję mažą, o dabar jis nori tapti satanistu, todėl atėjo atsižadėti tikėjimo. Bandžiau pasitelkti teologiją, aiškinau, kad krikštas “nenusiima”, kad krikštas amžinas, kad įspaudžia sielon charakterį - nieko. Pagaliau sakau, jei nenori eiti į bažnyčią, neik. Niekas gi neverčia. Tuo pokalbis ir baigėsi.

Po keleto mėnesių jis pasirodo vėl. Paprašiau palaukti, kol palaiminsiu santuoką. Jau grįždamas iš presbiterijos girdžiu daužomas zakristijos duris, šiurkščius žodžius, skirtus mūsų senukui zakristijonui. Jaunavedžiai palieka sausainių. Išnešu juos, atiduodu jaunajam satanistui ir jo draugams, nes atėjo ne vienas. Pajuokauju, kad tai “šventi” sausainiai. Mūsų pokalbį nutraukia pašalinis žmogus, nueinu su juo bent pora metrų kalbėtis. Tuo tarpu mano pažįstamo draugai išspardo sausainius ir pabėga. Man atsisukus, neišlaiko žvilgsnio ir jis - lėtai nueina mestelėjęs frazę: “Mes dar ateisim”.

Na, galvoju, niekada jie neateis. Po viso to argi kur nors rodyčiaus? Akių neturėčiau kur dėti. Po savaitės vėl skambutis į zakristijos duris. Už jų mano senasis pažįstamas.

Kyla klausimas - kas gali jį “atstumti” nuo satanizmo? Kad taip man bent šimtą tokio tikėjimo ir atkaklumo parapijiečių.