Artūras Matusas kalbina Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos (VT) 2 - ojo pulko vado pavaduotoją kadrų ir socialiniams klausimams plk. Norbertą Vidrinską ir VRM VT 2 - ojo pulko kapelioną kun. Tautvydą Aukštikalnį.

Artūras Matusas: Ar jaučiate kunigo įtaką, jo reikalingumą? Kaip jam sekasi bendrauti su kariais - juk kai kurie iš jų galbūt iš viso pirmąkart mato gyvą dvasininką?

Norbertas Vidrinskas: Pirmiausiai dėl reikalingumo. Šįmet pulke organizavome pavasarinio šaukimo kareivių apklausą. Joje dalyvavo 234 kariai. Be kitų klausimų, vienas apklausoje buvo ir apie religinius įsitikinimus. Ir štai - 128 (54, 7%) apklaustųjų rašo, jog išpažįsta katalikų tikėjimą, 9 (3, 8%) - stačiatikybę, apie 30% nurodė, kad yra krikščionys, tačiau nekonkretizavo priklausomybės, 20 (8, 5%) - netikintys. 3 (kiek daugiau nei 1%) save priskyrė sektoms. Taigi, dauguma karių - tikintys žmonės, kuriems dvasininkas, manau, iš tiesų reikalingas. O dėl bendravimo - norėčiau paminėti keletą aspektų, kurie kun. T. Aukštikalniui padėjo surasti bendrą kalbą su kareiviais. Visų pirma - jis jaunas, be to pats tarnavęs sovietinėje kariuomenėje ir puikiai pažįsta kareiviško gyvenimo “saldumą”, ir trečia, tai žmogus kuris savo tvirtais įsitikinimais prie savęs traukia kitus - silpnesnius ar mažiau tikinčius. Prisidėjo be abejo ir mūsų kapeliono asmens savybės - jis labai lengvai užmezga kontaktą, betarpiškas su visais. Nedirbtinis nuoširdumas ir noras padėti ypač patraukia žmones.

A. M.: Vidaus tarnybos daliniai turi savo specifiką.Čia jauni žmonės nuolat atsiduria ypatingose situacijose: saugo kolonijas, konvojuoja nuteistuosius. Ar dažnai kunigui tenka būti pulke ir bendrauti su kareiviais?

N. V.: Kapelionas su kariais bendrauja kasdien, pradedant nuo rytinės rikiuotės, kai pulko vado pavaduotojas pasitinka vadą ir raportuoja, o po to žodis suteikiamas kapelionui. Jis turi galimybę paskaityti ką nors iš Šventojo Rašto kasdienių skaitinių, o paskui pasako kokį pamokantį žodį, susijusi su konkrečia tos dienos veikla, užduočių vykdymu ar situacija. Taigi kunigo žodį kariai girdi kiekvieną dieną - nereikia laukti sekmadienio, kai galės nueiti į Bažnyčią ir paklausyti pamokslo. Mes, pulko vadovybė, įsitikinę, jog toks vado veiksmų bei nurodymų ir kunigo žodžio sugretinimas turi didelę auklėjamąją reikšmę.

Kunigo žodis labai svarus. Jo pagarbiai klauso ne tik kariai, bet ir karininkai bei liktiniai. Juk kai įsako vadas ar auklėjamojo darbo karininkas - viena, o kai pataria kunigas - visai kas kita.

A. M.: Minėjote, kad sekmadieniais kiekvienas pageidaujantis kareivis gali dalyvauti šv. Mišiose. Ar turite savo nuolatinę bažnyčią?

N. V.: Taip, ji visai greta, pulko kaimynystėje. Tai Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Be to pulke vyksta statybos, kyla nauja kareivinių dalis, kurioje numatyta vieta ir koplytėlei.

A. M.: Kaip jus, kunige, priėmė kareiviai? Ar nebuvo išankstinio priešiško nusistatymo?

Tautvydas Aukštikalnis: Ne. Jutau tik stebėtojų žvilgsnį. Juk tie jauni žmonės papuola į visiškai svetimą aplinką. Kunigas daugeliui pasauliečių atrodo esąs neprieinamas, užsidaręs ir paslaptingas. Daug kas priklauso ir nuo žmogaus praeities - tikintis jis ar ne, kokie buvo jo santykiai su Bažnyčia ir kunigais apskritai. Priešiškumo pulke labai maža. Bent iš karių pusės. Nesakau, kad aš jiems labai reikalingas, bet tam tikra prasme esu savas. Jie mane jau pažino, tik vieniems gal dar trūksta drąsos, kitiems gal iš viso neaktualu. Tačiau žmonės yra įvairūs, ir kiekvienas turi savo dvasios gyvenimą.

A. M.: Ačiū už pokalbį.