Atlaidai, atlaidai...
 

Prasidėjo atlaidų metas. Žmonės rinksis į Jonines, Petrines, Škaplierinės atlaidus. Paskui bus šv. Ona, Porciunkulė, Žolinė, šv. Rokas... Pabuvos kas bažnyčioje, kas šventoriuje, pasižmonės...

O galgi būtų naudinga šiuo metu priminti žmonėms, ką reiškia atlaidai. Nejaugi tai tik tradicija, kurios dar nespėjo į savo vietą “pastatyti” modernioji teologija?

Ko moko teologija apie atlaidus, tą galima rasti ir mūsų maldynuose. Dabar jau gana išsamų mokymą randame naujajame “Katalikų Bažnyčios Katekizme”. Tai laikinosios bausmės atleidimas už sunkiąsias nuodėmes, kurios jau alteistos. Ak, Viešpatie, nejaugi dovanojęs nuodėmes, atleidęs amžinąją bausmę, nepajėgi atleisti laikinųjų?! Nejaugi išsisėmė Tavo gailestingumas, kad po išpažinties paskui mus dar turi “vilktis” kažkoks laikinųjų bausmių šleifas?

Kad ir kaip keista, šitokį klausimą išgirdau iš vieno kunigo. Idant nesuklysčiau atsakydamas, atsiverčiau modernų dogminės teologijos žinyną (Lexikon der katholischen Dogmatik, Herder 1988. p. 2). Jame nurodyta, kad Šventajame Rašte tiesioginių užuominų apie laikinąją bausmę nėra, tačiau netiesiogiai ją galima pagrįsti kad ir tokiais tekstais: “Dievas per pranašą Nataną kalbėjo Dovydui: ‘Kodėl tu paniekinai Viešpaties žodį ir darei, kas yra nedora jo akyse? Tu užmušei hetitą Uriją kalaviju. Užtat kalavijas niekad nepaliks tavo namų, nes mane paniekinai ir priėmei hetito Urijo žmoną sau žmona. Jį užmušei amoniečių kalaviju. Užtat kalavijas niekad nepaliks tavo namų, nes mane paniekinai ir paėmei hetito Urijo žmoną sau žmona…’ /.../ Dovydas tarė Natanui: ‘Nusidėjau Viešpačiui!’ Natanas Dovydui atsakė: ‘Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi. Betgi, kadangi tai darydamas paniekinai Viešpatį, tau gimęs kūdikis mirs’” (2 Sam 12, 9-10.13-14). Tas pats žinynas pateikia ir šv. Pauliaus žodžius: “Susirinkę draugėn Viešpaties Jėzaus vardu su mano dvasia ir mūsų Viešpaties Jėzaus galybe, atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties teismo dienai” (1 Kor 5, 4).

Būdamas kunigų seminarijoje, įsidėmėjau tuometinio dvasios tėvo mons. Vytauto Balčiūno pasakojimą. Tai istorija apie vieno Austrijos kaimo siuvėją. Ji buvo nepriekaištingos reputacijos, gerai išmanė savo darbą, turėjo daug užsakymų. Bet vieną dieną pastebėjo, jog užsakymai sumažėjo ir pagaliau visai baigėsi. Ji nesuprato, kas atsitiko; kurį laiką dar laukė, kad gal kas nors pasikeis. Deja, niekas nepasikeitė, teko gyventi iš santaupų, pagaliau visai nuskurdus kraustytis kitur. Ilgainiui paaiškėjo, kas sugriovė sąžiningos siuvėjos gyvenimą: jauna pavydi konkurentė paskleidė gandą, kad siuvėja serga negera, užkrečiama liga.

Tas seminarijoje girdėtas pavyzdys tapo man perspėjimu visam gyvenimui apie baisius nuodėmės padarinius, kurių net išpažintis negali išdildyti.

Savo numylėtam Dovydui Viešpats amžinąją bausmę atleido, tačiau pažadėtą laikinąją bausmę įvykdė.

Per ilgametę pastoracinę praktiką įsitikinau, kad žmonės dėmesingai klausosi katechetinių pamokymų atlaidų tema, o atlaidų dienomis noriai pildo atlaidams gauti reikalingas sąlygas.

Naujasis “Katalikų Bažnyčios Katekizmas” teikia pakankamai medžiagos atgailos ir atlaidų katechezei.

Kadaise į gausius šv. Petro ir Povilo atlaidus Vievio bažnyčioje pakviečiau savo kurso kolegą. Po atlaidų tikėjausi, kad jis pasigėrės žmonių antplūdžiu. Deja, jis pasakė ne tai, ko laukiau: “Žmonių tai buvo, bet nepastebėjau spūsties nei prie klausyklų, nei prie Dievo stalo”.

Šiuo metu savo aptarnaujamoje šv. Mikalojaus bažnytėlėje stengiuosi iš anksto pranešti apie atlaidus ir, kiek sugebu, paaiškinti jų reikšmingumą. Žmonės tai priima palankiai.

Galbūt ši teologija nėra moderni, bet nematau būdo priversti Dievą atsisakyti teisingumo.