Dėl koloratkos

GIMTOJI KALBA, 1997, Nr. 5

Koloratkos žodžiu nuo seno yra vadinama balta dvasininkų dėvima apykaklaitė, kuri kartu su tonzūra yra išorinis to luomo žmonių ženklas. Kaip ir didžiausia katalikų terminų dalis, koloratka į mūsų kalbą atėjo iš lenkų, plg. koloratka “balta standi, užpakaly susegama apykaklėlė, nešiojama dvasininkų” (Słownik języka polskiego / Red. naukowy M. Szymczak. Warszawa, 1978, t. 1, p. 961). Lenkų žodynai paprastai rodo, kad koloratka yra skolinys iš prancūzų collerette (Słownik wyrazów obcych PWN. Warszawa, p. 367). O tas prancūzų žodis visų pirma reiškia tik “plona drobinė apykaklėlė” (Larousse de la langue francaise. Paris, 1985, p. 372). Išeitų, kad kalbamą susiaurintą terminologinę reikšmę koloratka gali būti gavusi pačioje lenkų kalboje.

Į lietuvių kalbos žodynus šis žodis retai tededamas, matyt, dėl siauros vartosenos - nepateko jis net į didįjį “Lietuvių kalbos žodyną”. Platesnė visuomenė jo nė nepažįsta. Pagrindiniai to žodžio vartotojai yra patys dvasininkai ir besirengiantys tam darbui jaunikaičiai. Tad nenuostabu, kad, rodos, iki šiol jis niekam nėra užkliuvęs, nors akivaizdžiai turi šiaip jau be išlygų taisomą slavišką priesagą -ka, plg. bliuzka “bliuzė, palaidinė”, kailinka “kailinė liemenė, kailinė”, kvarbatkos “pinikai”. Nekliuvo jis ir reikliai V. Mykolaičio-Putino romano “Altorių šešėly” kalbą recenzavusiam Juozui Balčikoniui (GK 1935 3 45-46) bei tos recenzijos priedėlį rašiusiam Pranui Skardžiui (ten pat, p. 46-48). Tas žodis recenzijoje visai neminimas, nors jau romano pirmo tomo pradžioje, aprašant sutanos vilkimąsi, yra pavartotas: “Pasibaigus meditacijai ir maldom, Vasaris tekinas leidosi į viršų vilktis sutaną. Visi jie, pirmamečiai, dabar buvo užsiėmę. Kelnes reikėjo paslėpti kojinėse ar batų auluose, ant krūtinės užsidėti tam tirkrą be susegimo liemenę su balta, ne po smakru, bet ant sprando užsegama apikakle, vadinama koloratka (pabraukta S. K.), pagaliau užsivilkti sutaną, kalbant tam tikrą maldelę” (V. Mykolaitis-Putinas. Altorių šešėly. K., 1933, t. 1, p. 21). Su ta priesaga, t. y. koloratka “(pr.) kunigų nešiojama apikaklė, susegama užpakalyje”, kalbamas žodis, kaip kilęs iš prancūzų kalbos, pateko į prieškarinį “Tarptautinių žodžių žodyną” (sud. K. Boruta, Pr. Čepėnas, A. Sirutytė-Čepėnienė, red. J. Žiugžda. K., 1936, p. 483).

Bendrinės kalbos vartotojai, o tokie yra ir visi dvasininkai, vis suabejoja, ar tinka vartoti žodį koloratkā, neretai ir sukirčiuojamą ne pagal bendrinės kalbos įpročius koloråtka, ar naujesnę jo skirtybę koloråtkė. Suabejojama pagrįstai. Pavyzdinei kalbai šis žodis netinka ne tik dėl lenkiškos priesagos. Ir tą priesagą numetus (tokius skolinius bent jau tiek įprasta palietuvinti, pvz.: salfetka=salfźtė, sardelka=sardźlė), gautas žodis koloratā ar koloråtė liks tik apdarkyta lenkybė, nes vadinamuoju tarptautiniu žodžiu vis tiek netiks laikyti. Iš bėdos, nerandant kitos išeities, kokia koloråtė (šią skirtybę bent be klaidų kirčiuoti lengviau) galėtų būti vartojama kaip oficialus įvardijimas. Bet visai neblogai būtų paieškoti ir lietuviško pavadinimo.

Tiesą sakant, ilgai ieškoti nė nereikėtų - žemaičiai turi tokiam reikalui žodį pakaklķnė “atskira užpakalyje segama apykaklė” LKŽ (įdėtas iš Šačių ir Gegrėnų) ir pakaklķnis “t. p.” (iš Varnių ir A. Juškos žodyno). Tad tereikėtų pasirinkti kurią gretybę ir sėkmingai vartoti. Bene geriau tiktų pakaklķnė - būtų tos pat gramatinės giminės kaip ir apykaklė.
Tiesa, pakaklķnė, būdama gyvosios kalbos žodis, yra labai paprastas, nėra kaip koks simbolis. Bet tuo ir geras, nors ne visiems patinka. Kalbininkas A. Ružė yra sakęs, kad klierikai tą apykaklaitę ar pakaklaitę (pakaklėlę) siūlę vadinti skaistź. Tai jau būtų per daug tiesmukas, vienpusiškas ir reikšmės atžvilgiu per sudėtingas vadinimas. Jei norima naujadarų, reikėtų ieškoti būdingos darybos žodžio. Nemanant, kad į galvą atėjo kas itin tobula, vis dėlto ryžtamasi čia dar siūlyti žodį bćl(t)mena. Kalbama apykaklėlė tokiu atveju būtų vadinama pagal spalvą (ji visuomet balta), be to, panašios darybos žodžių esama ir daugiau, pavyzdžiui, į DŽ3 įdėti žodžiai ge»mena ir germŗ “geriausioji daikto dalis”, gražmenā “papuošalas, puošmenā” 185, plónmena, plonmenā “plonoji vieta, dalis”, stambmenā “stambesnis daiktas (skiriant nuo smulkesnio)”, stórmena “storoji dalis, storuma”; to pat galo ir juodmena “juodas daiktas, juoduma” LKŽ.

Tad šiame straipsnelyje pateikti trys iš daugelio galimų koloratkos / koloratkės pakaitų - koloråtė, pakaklķnė ir bćlmena / bćltmena. Galima būtų pridurti ir tekste pavartotą ketvirtą - pakaklŗlė (ar pakaklćitė). Terminologijos pamatai (daiktas vadintinas turimu kalbos žodžiu, kai jo nėra, - naujadaru ir tik nepavykus padaryti naujadaro - skoliniu) lieptų teikti pakaklķnę ar kurį jam artimą specialios reikšmės mažybinį vedinį pakaklŗlė / pakaklćitė. Bet, kaip jau sakyta, koloratka nėra žymimas naujas daiktas, o ir kaip skolinys jau barzdotas. Tad, kaip ir dera, paliekama patiems to žodžio vartotojams ar kuomet susibursiantiems tikybos terminų tvarkytojams spręsti, ką vartoti.