1. Statio orbis!
Štai 46-asis tarptautinis Eucharistinis kongresas pasiekė savo aukščiausią
viršūnę. Statio orbis! Šiandien apie šį altorių dvasia buriasi visa Bažnyčia
iš visų pasaulio kontinentų. Viso pasaulio akivaizdoje ji trokšta dar kartą
iškilmingai išpažinti tikėjimą Eucharistija ir giedoti padėkos himną už
šią neapsakomą Dievo meilės dovaną. Iš tikrųjų Jėzus, mylėdamas savuosius
pasaulyje, parodė savo meilę iki galo (Jn 13, 1). Eucharistija yra Bažnyčios
gyvenimo šaltinis ir viršūnė (plg. Sacrosanctum Concilium, 10). Bažnyčia
gyvena Eucharistija, iš kurios semiasi dvasinės energijos savo misijai
atlikti. Ji teikia Bažnyčiai jėgų augti, vienija Bažnyčią. Eucharistija
yra Bažnyčios širdis!
Šis kongresas įauga į Didįjį 2000 metų Jubiliejų. Jo dvasinio pasirengimo programoje šie metai skirti ypač kontempliuoti Kristaus asmeniui. Vakar, šiandien ir per amžius Jėzus Kristus yra vienintelis pasaulio Išganytojas (plg. Žyd 13,8). Argi šiais metais visa Bažnyčia galėjo neišpažinti tikėjimo į Eucharistijoje esantį Jėzų Kristų?
Eucharistinių kongresų kelyje, vedančiame per visus žemynus, eilinis etapas yra Vroclavas, Vidurio Europos, Lenkijos miestas. Čia įvykę pokyčiai davė pradžią naujai epochai šiuolaikinio pasaulio istorijoje. Taip Bažnyčia trokšta padėkoti Kristui už laisvės dovaną, kurią atgavo visos tautos, tiek daug iškentusios totalitarinės vergovės metais. Kongresas vyksta Vroclave, vietovėje, turinčioje turtingą istoriją ir turtingą krikščioniškojo gyvenimo tradiciją. Vroclavo arkivyskupija rengiasi savo tūkstantmečio jubiliejui, čia yra trijų kraštų, kurių istorija glaudžiai susijusi, sandūros vieta, čia susitinka Rytų ir Vakarų dvasinė tradicija. Tai Vroclavo Eucharistinio kongreso, o ypač šios Statio Orbis ypatybė.
Žvilgsniu ir širdimi apglėbiu visą mūsų eucharistinę bendruomenę, kuri iš tikrųjų yra tarptautinė, pasaulinė. Šiandien Vroclave per savo atstovus susibūrė visa visuotinė Bažnyčia. Sveikinimo žodžius skiriu visiems čia esantiems kardinolams, patriarchams, arkivyskupams ir vyskupams, pirmiausia savo legatui šiame kongrese, valstybės sekretoriui kardinolui Angelo Sodano. Sveikinu primo [kardinolo J. Glempo] vadovaujamą Lenkijos episkopatą. Ypač sveikinu Vroclavo arkivyskupą kardinolą Henriką Gulbinowiczių, kuris kilniai prisiėmė šeimininko uždavinį tokiame dideliame įvykyje, koks yra kongresas.
Labai džiaugiuosi, kad šioje aukoje taip pat dalyvauja kiti mūsų broliai krikščionys. Dėkoju jiems, kad atvyko dalyvauti mūsų maldoje. Dėkoju ortodoksų Bažnyčiai, atsiuntusiai savo atstovus. Dėkoju brangiam Damasko metropolitui, atstovaujančiam mylimam broliui ekumeniniam patriarchui Bartolomiejui I. Jo dalyvavimas liudija mūsų tikėjimą ir patvirtina mūsų viltį, kad sulauksime dienos, kai, visiškai ištikimi mūsų Viešpaties valiai, galėsime dalytis ta pačia taure.
Dėkoju metropolitui Teofanui, atstovaujančiam brangiam Maskvos patriarchui Aleksijui II. Sveikinu kunigus, vyrų ir moterų vienuolijas. Sveikinu Jus visus, brangūs maldininkai, kai kuriuos atvykusius iš labai tolimų žemės kampelių. Sveikinu Jus, brangūs tautiečiai, susirinkusius iš visos Lenkijos. Sveikinu ir visus tuos, kurie visame pasaulyje šią akimirką dvasia vienijasi su mumis per radiją ir televiziją. Atrodo, kad tai tikra Statio Orbis! Akivaizdoje tos viso pasaulio eucharistinės bendruomenės, susibūrusios šią akimirką apie altorių, sunku nesijaudinti.
2. Štai didžioji tikėjimo paslaptis (cit. iš Romos Mišiolo - vert.
past.).
Trokštant pažinti Eucharistijos slėpinį, reikia nuolat grįžti į Vakarienbutį,
ten, kur Didįjį ketvirtadienį vyko Paskutinė vakarienė. Šios dienos liturgijoje
apaštalas Paulius kalba apie Eucharistijos įsteigimą. Berods, tai seniausias
Eucharistijos aprašymas, ankstesnis už evangelijas. Laiške korintiečiams
šv. Paulius rašo: Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė
duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: Tai yra mano kūnas,
kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui. Kada tik valgote šitą
duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis
ateis (1 Kor 11, 23-24. 26). [Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį] Šie
žodžiai - tai Eucharistijos slėpinio šerdis. Juose randame tai, ko kasdien
esame liudytojai ir dalyviai švęsdami ir priimdami Eucharistiją. Vakarienbutyje
Jėzus įvykdo perkeitimą. Jo žodžių galia duona - išlaikydama savo išorinį
pavidalą - tampa Kristaus Kūnu, o vynas - išlaikydamas savo pavidalą -
tampa jo Krauju. Štai didysis tikėjimo slėpinys!
Švęsdami šią paslaptį, ne tik atnaujiname tai, ką Kristus padarė Vakarienbutyje, bet ir įžengiame į jo mirties slėpinį. Skelbiame Tavo mirtį - atperkančią mirtį. Išpažįstame Tavo prisikėlimą! Tikrai esame Šventojo Tridienio (Triduum Sacrum) ir Velykų nakties dalyviai. Esame Kristaus išganingos paslapties dalyviai ir laukiame jo atėjimo garbėje. Sulig Eucharistijos įsteigimu įžengėme į galutinį laiką, kuriame laukiame antrojo ir paskutiniojo Kristaus atėjimo, kai įvyks pasaulio teismas ir sykiu bus užbaigtas atpirkimo darbas. Eucharistija ne tik apie tai kalba. Eucharistijoje tai švenčiama, joje visa tai įvyksta. Ji tikrai yra didis, didžiausias Bažnyčios sakramentas. Bažnyčia švenčia Eucharistiją, o kartu Eucharistija kuria Bažnyčią.
3. Aš esu gyvoji duona (Jn 6, 51).
Šiandien Jono evangelijos mintis papildo Eucharistijos slėpinio, švenčiamo
tarptautinio Eucharistinio kongreso Vroclave aukščiausiojo pakilimo akimirką,
liturginį vaizdą. Šie žodžiai iš Jono evangelijos - tai didelė Eucharistijos
pranašystė po stebuklingo duonos padauginimo netoli Kafarnaumo. Tarsi aplenkdamas
laiką, pirma negu bus įsteigta Eucharistija, Kristus apreiškia, kas ji
yra. Jis sako: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią
duoną - gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio
gyvybę (Jn 6, 51). O šiems žodžiams sukėlus daugelio klausytojų priešišką
reakciją, Jėzus tarė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus
Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo
mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu
paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai
yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje,
ir aš jame (Jn 6, 53-56).
Šiais žodžiais išreiškiama Eucharistijos esmė. Štai Kristus atėjo į pasaulį apdovanoti žmogų Dievo gyvenimu. Jis ne tik skelbė Gerąją Naujieną, bet dar įsteigė Eucharistiją, kuri iki laikų pabaigos turi sudabartinti jo atpirkimo paslaptį. Tam išreikšti jis pasirinko gamtos elementus - duoną ir vyną, valgį ir gėrimą, kuriuos žmogus turi vartoti, kad palaikytų gyvybę. Būtent toks valgis ir gėrimas yra Eucharistija. Šis valgis turi visą Kristaus atpirkimo galią. Žmogui, kad gyventų, reikia valgio ir gėrimo. Žmogui, kad pasiektų amžinąjį gyvenimą, reikia Eucharistijos. Šis valgis ir gėrimas perkeičia žmogaus gyvenimą ir atveria jam amžinojo gyvenimo horizontą. Maitindamasis Kristaus Kūnu ir Krauju, žmogus jau čia, žemėje, nešioja savyje amžinojo gyvenimo užuomazgą, nes Eucharistija yra gyvenimo Dieve sakramentas. Kristus sako: Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane (Jn 6, 57).
4. Visų akys krypsta į Tave, o Tu juos maitini tinkamu laiku (plg.
Ps 144(145), 15).
Pirmajame šios dienos liturgijos skaitinyje Mozė mums kalba apie Dievą,
kuris maitina per dykumą į Pažadėtąją žemę keliaujančią savo tautą. Atsimink
tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt
metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo
tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų ar ne
ir maitinusį tave mana,
tavo protėviams nežinomu maistu, idant padarytų tave nuolankų ir išbandytų
tik tavo ateities labui(Įst 8, 2.16). Šis per dykumą keliaujančios tautos
įvaizdis, kaip aiškėja iš šių žodžių, kreipiasi taip pat į mus, artėjančius
prie antrojo krikščionybės tūkstantmečio pabaigos. Šiame įvaizdyje telpa
visi kraštai ir visos žemės tautos, ypač tos, kurios kenčia badą.
Šiandien, per Statio Orbis, reikia prisiminti visą bado geografiją, apimančią daugybę žemės vietovių. Milijonai mūsų brolių bei seserų šią akimirką kenčia badą, daugelis jų, ypač vaikų, miršta iš bado. Neregėto technikos ir šiuolaikinės technologijos vystymosi epochoje bado drama yra didelis iššūkis ir kaltinimas! Žemė pajėgi išmaitinti visus. Tad kodėl šiandien, XX amžiaus pabaigoje, tūkstančiai žmonių žūsta iš bado? Būtina atlikti pasaulio mastu rimtą sąžinės sąskaitą, kuri apimtų ir visuomeninį teisingumą, ir elementarų žmogiškąjį solidarumą.
Dera priminti svarbiausią tiesą - žemė yra Dievo, o visus jos turtus Dievas atidavė į žmogaus rankas, kad jis naudotųsi jais teisingai, kad jie tarnautų visų gerovei. Tokia yra sukurtųjų gėrybių paskirtis. Tai patvirtina pats prigimtinis įstatymas. Šio Eucharistinio kongreso metu privalome vieningai reikalauti duonos visų alkį kenčiančiųjų vardu. Pirmiausia to prašome Dievą, visos žmonijos Tėvą: Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien! Tačiau prašome to ir politikų bei ūkio atstovų, atsakingų už teisingą gėrybių paskirstymą pasaulyje ir paskiruose kraštuose. Reikia pagaliau baigti bado nelaimę! Tegu solidarumas nugali nežabotą pelno troškimą bei taikymą rinkos dėsnių, neatsižvelgiančių į neatimamas žmogaus teises.
Kiekvienam iš mūsų iš dalies tenka atsakomybė už šią neteisingą padėtį. Kiekvienas mūsų savaip susiduriame su kitų žmonių badu ir skurdu. Mokėkime pasidalyti duona su tais, kurie jos neturi arba turi mažiau už mus! Mokėkime atverti savo širdis poreikiams brolių ir seserų, kenčiančių skurdą ir nepriteklių! Kartais jie gėdijasi tai pripažinti, slepia savo skurdą. Reikia taktiškai ištiesti jiems brolišką pagalbos ranką. Tai taip pat Eucharistijos - gyvenimo duonos mums teikiama pamoka. Šią pamoką labai iškalbingai pateikė Krokuvos vargdienis šv. brolis Albertas, savo gyvenimą paskyręs neturtingiausiųjų tarnybai. Jis dažnai sakydavo: Reikia būti geram kaip duona, reikia būti geram kaip duonos kepalas, kuris padėtas ant stalo visiems ir kurio kiekvienas, jei yra išalkęs, gali atsiriekti ir suvalgyti.
5. Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi (Gal 5, 1).
Vroclavo tarptautinio Eucharistinio kongreso tema yra laisvė. Ypač
čia, šioje Europos dalyje, ilgus metus skausmingai bandytoje nacistinio
ir komunistinio totalitarizmo, laisvė turi ypatingą skonį. Jau pats žodis
laisvė priverčia smarkiau plakti širdį. Tikriausiai todėl, kad praėjusiais
dešimtmečiais už ją reikėjo mokėti labai didelę kainą. Ši epocha paliko
gilių žaizdų žmonių sielose. Praeis dar daug laiko, kol jos užgis.
Kongresas ragina mus pažvelgti į žmogaus laisvę Eucharistijos požiūriu.
Kongreso himne giedame: Tu palikai mums Eucharistijos dovaną vidinei laisvės
tvarkai kurti. Tai labai svarbus teiginys. Kalbama apie laisvės tvarką.
Taip, tikrai laisvei reikia tvarkos. Tačiau apie kokią tvarką čia kalbama?
Pirmiausia apie moralinę tvarką, vertybių tvarką, tiesos ir gėrio tvarką.
Jeigu vertybių sritis tuščia, jei moralės srityje vyrauja chaosas bei sąmyšis
- laisvė miršta, o laisvas žmogus tampa vergu - instinktų, aistrų ir pseudovertybių
belaisviu.
Tai tiesa - laisvės tvarka kuriama darbu. Tikra laisvė visada turi savo kainą! Kiekvienas iš mūsų nuolat iš naujo turi imtis šio darbo. Ir čia kyla kitas klausimas: ar žmogus gali šią laisvės tvarką sukurti vienas, be Kristaus, ar net prieštaraudamas Kristui? Tai nepaprastai dramatiškas klausimas, tačiau koks aktualus liberaliosios ideologijos įkvėptų demokratijos koncepcijų aplinkoje! Juk šiandien stengiamasi įtikinti žmogų bei visuomenes, kad Dievas yra kliūtis siekiant visiškos laisvės, kad Bažnyčia yra laisvės priešas, kad ji nesupranta laisvės ir jos bijo. Čia kažkokia negirdėta sąvokų painiava. Juk Bažnyčia nepaliauja skelbusi pasauliui laisvės Evangeliją! Tai jos misija. Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi (Gal 5, 1) ! Todėl krikščionis nebijo laisvės, nebėga nuo jos! Jis priima laisvę kūrybiškai ir atsakingai, kaip gyvenimo užduotį. Juk laisvė mums ne tik Dievo duota, bet ir užduota! Ji yra mūsų pašaukimas: Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! - rašo Apaštalas (Gal 5, 13). O tai, kad Bažnyčia yra laisvės priešas, yra visiška nesąmonė; tai tiesa, kalbant ir apie šį kraštą, ir apie šią žemę, kalbant apie šią tautą, kur Bažnyčia tiek kartų įrodė, kaip labai ji gina laisvę. Ir praėjusiame amžiuje, ir šiandien, ir per paskutiniuosius penkiasdešimt metų ji buvo ir yra laisvės gynėja! Juk Bažnyčia tiki, kad laisvei mus išvadavo Kristus!
Tu palikai mums Eucharistijos dovaną vidinei laisvės tvarkai kurti. Kas sudaro šią laisvės tvarką, kurios pavyzdys yra Eucharistija? Eucharistijoje yra žmogui save dovanojantis, tarnaujantis Kristus: Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo (Jn 13, 1). Tikrąją laisvę matuojame pasirengimo tarnystei ir atsidavimo laipsniu. Tik šitaip suprantama laisvė yra tikrai kūrybinga, ugdo mūsų žmogiškumą, ugdo mūsų žmoniškumą, kuria ryšius tarp žmonių. Ji kuria ir vienija, o ne dalija! Tos vienijančios laisvės labai reikia pasauliui, reikia Europai, reikia Lenkijai!
Eucharistijoje Kristus visiems laikams pasiliks neprilygstamas pro-egzistencijos pavyzdys, tai yra buvimo kam, buvimo kitam, buvimo kitam žmogui pavyzdys. Kristus buvo Jis visas buvo savo dangiškajam Tėvui, o Tėve - kiekvienam žmogui. Vatikano II Susirinkimas aiškina, jog žmogus suranda save, tad ir galutinę savo laisvės prasmę, per nesavanaudišką savęs dovanojimą (plg. Gaudium et spes, 24). Šiandien, šios Statio Orbis metu, Bažnyčia kviečia mus įžengti į šią eucharistinės laisvės mokyklą, kad mes, kupini tikėjimo Eucharistija, taptume naujos, evangelinės laisvės tvarkos kūrėjai - savo viduje, taip pat visuomenėse, kuriose mums skirta gyventi ir dirbti.
6. Kas yra žmogus, kad jį prisimeni, kas žmogaus sūnus, kad juo
rūpiniesi? (plg. Ps 8, 5).
Kai apmąstome Eucharistiją, mus apima didelis, tikėjimo kupinas stebėjimasis
ne tik Dievo ir jo begalinės meilės, bet ir žmogaus paslaptimi. Eucharistijos
akivaizdoje iš lūpų spontaniškai išsprūsta psalmininko žodžiai: Kas yra
žmogus, kad taip juo rūpiniesi?! Koks vertingas Dievo akyse yra žmogus,
jei pats Dievas maitina jį savo Kūnu! Kokia erdvi žmogaus širdis, jei tik
Dievas tegali ją užpildyti! Su šv. Augustinu išpažįstame: Sukūrei mus
sau, Viešpatie, ir nerami yra mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje (Confessiones,
I, 1, 1).
Statio Orbis. Šiandien Tau, Kristau, Eucharistijoje pasislėpęs žmogaus
Atpirkėjau, visa Bažnyčia atiduoda ypatingą garbę ir šlovę. Visa Bažnyčia
viešai išpažįsta savo tikėjimą į Tave, kuris tapai mūsų gyvenimo Duona,
ir dėkoja Tau už tai, kad esi Dievas-su-mumis, kad esi Emanuelis!
[Savo homiliją Šventasis Tėvas užbaigė Švč. Sakramento procesijos giesme, atitinkančia šią lietuviškąją]:
Viešpatie Jėzau, mūsų Valdove,
teikis priimti garbę ir šlovę!
Gavę iš Tavo meilės gėrybių,
Giedam Tau giesmę, Dieve galybių!
Dovanas Tavo didžias atminę,
Tau ačiū sakom susigraudinę.
Tai Sakramentas yra Švenčiausias,
dvasiai gaivinti penas brangiausias.