Vilniaus ir Lietuvos ortodoksų arkivyskupas Chrizostomas atsako į Bažnyčios žinių klausimus.
Šiandien Lietuvos stačiatikių bendruomenė išgyvena pasirengimo svarbiems jubiliejams, vizitams ir didelėms iškilmėms metą?
Taip, visi šie 1997-ieji, mums stačiatikiams, yra jubiliejiniai metai, nes būtent šįmet sukanka 650 m. nuo kankinių mirtimi mirusių šventųjų Antonijaus, Joano ir Eustachijaus žūties. Tiksli mirties ir pagerbimo diena būtų balandžio 27-oji, kuri šiais metais sutapo su pirmąja šv. Velykų diena, todėl kankinių minėjimo šventė buvo perkelta į trečiąją šv. Velykų dieną. Tačiau ši data tiksliai žymi tik dviejų brolių mirtį, trečiasis gi, buvo nukankintas vėliau - po kelių mėnesių. Todėl visus šiuos metus galime skirti šventųjų kankinių pagerbimui. Antrasis jubiliejus - šįmet sukanka 400 metų Šventosios Dvasios vyrų vienuolynui. Abi šios datos mums labai svarbios, todėl suprantama, kad dvasininkai ir visi Vilniaus bei Lietuvos tikintieji ortodoksai šioms datoms teikia ypatingą reikšmę. Šventosios Dvasios vienuolynas buvo, yra ir, tikiuosi, bus Lietuvos ortodoksų religinis centras. Visų iškilmių kulminacija bus liepos 26 dieną. Ši diena mums taipogi istorinė - prasidėjus I pasauliniam karui, ir artėjant prie Vilniaus vokiečiams, tuometinis Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Tichonas (vėliau patriarchas), 1915 metais šventųjų kankinių relikvijas išsiuntė į Maskvą. Ten jos užsibuvo ilgiau - prasidėjus revoliucijai, Sovietų valdžia jas konfiskavo ir tik pasibaigus II pasauliniam karui, Stalinas palaikus grąžino. Kurį laiką jie buvo Maskvos patriarcho katedroje, o po to lėktuvu pargabenti į Vilnių. Tai įvyko kaip tik 1946 07 26. Todėl būtent liepos 26 d. į Lietuvą atvyksta Maskvos ir visos Rusios patriarchas Aleksijus II. Patriarchas lėktuvu atskris liepos 25 d. Tą pačią dieną numatytas vizitas pas prezidentą, susitikimas su vyriausybės nariais, o vakare - pamaldos. 26 dieną - kankinių minėjimo dieną - ryte iškilminga liturgija Šventosios Dvasios vienuolyno katedroje, o 12 val. susitikimas su Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovais. Šis susitikimas vyks prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, kurį labai gerbia ne tik katalikai, bet ir ortodoksai. Po liturgijos, tikimės išklausyti numatytų patriarcho Aleksijaus II ir arkivysk. Audrio Juozo Bačkio kalbų. Patriarcho kalba bus, galima sakyti, programinė - skirta visiems Lietuvos tikintiesiems, aišku, ypač katalikams, kurie Lietuvoje sudaro daugumą. Mes - religinė mažuma, bet pagal tikinčiųjų skaičių esame antroje vietoje. Tačiau ortodoksai Lietuvoje turi turtingą istoriją. Šiandien visiškai naujomis sąlygomis gyvename nepriklausomoje valstybėje, kurios įstatymai pripažįsta ir vertina istorines religijas. Mes turime galimybę laisvai išpažinti ir skelbti savo ir savo protėvių tikėjimą bei išlaikyti tradicijas.
Beje, apie Patriarcho vizitą. Ar tai pirmasis apsilankymas Lietuvoje pokario metais?
Tai iš viso pirmasis Maskvos patriarcho vizitas. Panašaus vizito lig šiol istorijoje dar nebuvo. Tai istorinis įvykis ir, manau, jog Aleksijaus II susitikimas su Lietuva, su jos tikinčiaisiais: ortodoksais, katalikais, kitais krikščionimis, ypač svarbus. Juk mes stovime ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio. Praeityje būta daug problemų, konfliktų tiek religinių skirtumų pagrindu, tiek politinių, buvo ir valstybių imperinių pretenzijų. Omenyje turiu ne tik Rusiją ar Sovietų Sąjungą. Šiame regione pretendavo viešpatauti ir Lenkija. Šiandien turėtume įvertinti liūdną ir tragišką praeities patirtį, kad galėtume gyventi taikoje ir abipusiame sutarime. Juk visos žmonijos problemos išsprendžiamos. Tačiau tik bendromis pastangomis.
Balandžio mėnesį jūsų svečias buvo Smolensko ir Kaliningrado metropolitas Kirilas, gegužės pradžioje jūs buvote susitikęs su Vilniaus miesto meru R. Paksu. Su jais turbūt irgi aptarėte pasirengimo jubiliejams klausimus?
Taip. Metropolitas Kirilas buvo atvykęs dviejų dienų vizitui į Vilnių. Jis vadovauja Rusijos ortodoksų Bažnyčios užsienio ryšių skyriui - tai savotiška mūsų Bažnyčios užsienio reikalų ministerija. Atvyko specialiai dėl patriarcho vizito parengimo. Metropolitas Kirilas susitiko su arkiv. A. J. Bačkiu, su kuriuo tarėsi, kaip vizito metu patriarchas bendraus su Katalikų Bažnyčios hierarchais. Be to, jis dar buvo susitikęs su užsienio reikalų ministru A. Saudargu, taip pat metropolitas dalyvavo ir naujosios prezidentūros Vilniuje atidaryme, kalbėjosi su prezidentu A. Brazausku, kitais politiniais veikėjais.
Susitikęs su miesto meru R. Paksu, informavau jį apie būsimąjį patriarcho vizitą, pakviečiau merą dalyvauti iškilmėse, aptarėme kitus klausimus, pavyzdžiui, mokyklų problemą Vilniuje. Nenorėčiau išskirti tik rusiškų mokyklų, nes problema bendra ir lietuvių, ir lenkų, ir rusų mokykloms. Pažymėjau, kad būtini išmintingi sprendimai norint išvengti klaidų, nereikėtų skubėti jas reorganizuoti. Tik taip išvengsime įvairių spekuliacijų ir neduosime dingsties priešiškumams. Kalbėjomės ir apie bažnytinės nuosavybės Šventosios Dvasios vienuolynui grąžinimą. Puikiai suprantu, jog sostinėje problemų pakanka ir mes, ortodoksai, pasirengę atvirai bendradarbiauti jas sprendžiant, ieškant kompromiso ir atsisakome bet kokių įtarinėjimų. Čia vėlgi jutau mero pritarimą. Naujasis sostinės vadovas teikia daug vilčių. Vienintelis dalykas, duok Dieve, jam kantrybės, jėgų ir ištvermės įgyvendinant visus planus, juk rūpesčių tiek daug.
Minėjote, jog Šventosios Dvasios vienuolynui šiemet 400 metų. Kaip šiandien gyvena vienuolynas?
Vienuolynas ir jo gyventojai gyvena įprastą gyvenimą. Dabar Šventosios Dvasios vienuolyne egzistuoja du vienuolynai - vyrų ir moterų, todėl, kad 6-ajame dešimtmetyje sovietinė valdžia uždarė moterų vienuolyną, veikusį Vilniuje, Lenkų g. 2, ir moterys persikėlė čia. Savaime suprantama vienuoliai (vyrai ir moterys) gyvena atskiruose korpusuose, tačiau bendrai patarnauja pamaldų metu. Vienuolių nėra daug - 15 vyrų ir 11 moterų. Be to nuolat turime atvykusių pagyventi geranoriškų žmonių, kurie dirba savanoriškai negaudami jokio atlygio. Taip daug ką pasidarome patys. Vienuolyno teritorija juk gana didelė. Pastatai ir aplinka reikalauja priežiūros ir komunalinės išlaidos nemažos, todėl turim finansinių sunkumų, kuriuos sprendžiame atgaudami bažnytinę nuosavybę ir ją išnomuodami. Vienuolynas šiomis naujomis sąlygomis, viena vertus, gavo visišką laisvę religijos srityje, kita vertus, atsidūrė sunkesnėse materialinėse sąlygose. Anksčiau Sovietų Sąjungoje buvo labai mažai vienuolynų ir mūsiškis buvo ypač populiarus - sulaukdavome labai daug maldininkų , kurie atvykdavo pasimelsti prie šv. Kankinių relikvijų - tai papildydavo vienuolyno iždą. Dabar, egzistuojant valstybių sienoms, pabrangus kelionėms, o ir vienuolynų, ačiū Dievui, ir Rusijoje, ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje labai daug, todėl atsirado kai kurių materialinių sunkumų, bet užtat turime dvasios ir religijos veiksmų laisvę, į kuriuos jau nesikiša ateistinė valdžia. Aišku, esame dar dvasiškai silpni ir nieko keisto - tiek metų niekas dvasia nesirūpino. Betgi stengiamės išsaugoti senąsias dvasines vertybes, mūsų vienuolyną ir tikimės, jog mūsų estafetę perims labiau pasirengusi, daugiau išprususi ir tikrai verta visa tai perimti naujoji karta.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Artūras Matusas