Europos Vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas Prahos arkivyskupas kardinolas Miloslav Vlk maloniai sutiko atsakyti į “Bažnyčios žinių” klausimus apie II Europos Ekumeninę asamblėją, birželio 23 - 29 d. vykusią Grace.

Europos Vyskupų Konferencijų Taryba, organizavo Europos Ekumeninę asamblėją drauge su Europos Bažnyčių Konferencija, vienijančia įvairių konfesijų Bažnyčias. Kaip pavyko suderinti įvairius požiūrius ir sutarti dėl bendros šio renginio sampratos, jo struktūros?

Nenuostabu, kad tokiame didžiuliame renginyje kyla techninio pobūdžio sunkumų. Kur kas sunkiau įveikti skirtybes, kylančias dėl pačios renginio koncepcijos, skirtingo jo prasmės ir tikslų suvokimo. Europos Ekumeninėje asamblėjoje dalyvaujančios Bažnyčios vadovaujasi skirtinga ekleziologija. Apibendrinus galima išskirti dvi ekleziologines kryptis. Protestantų savimonę galima apibūdinti Bažnyčios įvaizdžiu “iš apačios”, o katalikų ir ortodoksų Bažnyčios sampratoje labiau pabrėžiamas hierarchijos vaidmuo, akcentuojamas principas “iš viršaus”. Sudėtingumai kyla dėl to, kad susiduria tos dvi sampratos.

Šis forumas skirtas ne teologinei diskusijai. Tuo užsiima specialistų komisijos. Čia galime bendrai kalbėtis, melstis, medituoti. Norime patirti, jog įmanoma bendrystė, dialogas, pokalbis. Be to svarbu geriau pažinti vieniems kitus, suvokti skirtingumus, priimti įvairovę.

Didžioji dauguma į Gracą suvažiavusių krikščionių nepriklauso oficialioms Bažnyčių delegacijoms, todėl nedalyvauja dokumentų svarstymuose. Kokia jų dalyvavimo prasmė? Koks vaidmuo tenka rašytiniams Asamblėjos dokumentams?

Pirmasis dokumentas - kreipimasis į visuomenę, į Europą, visą žmoniją. Tai tarsi santrauka, nupasakojanti tai, kas įvyko Grace. Svarbesnis yra vadinamasis darbo dokumentas. Šiame tekste pateikiama bendra vizija susitaikinimo kaip Dievo dovanos. Tai galima pavadinti teologine vizija arba dvasiniu, religiniu požiūriu į susitaikinimą. Galiausiai trečiasis dokumentas, veikimo rekomendacijos. Kiekviena Bažnyčia savo nuožiūra galės pasirinkti, kurias iš jų taikyti gyvenime.

Kita vertus, svarbi yra ta patirtis, kurią kiekvienas dalyvis išsiveš į namus, ji neliks tik ant popieriaus, bet įeis į gyvenimą. Tai, kas užrašyta ant popieriaus, skirta tiems, kurie nedalyvavo Asamblėjoje. Patirtį verbalizuoti, išreikšti ją dokumentų kalba yra gana sudėtinga. Galima sakyti, kad didesnį dėmesį šiame krikščionių susirinkime skiriame patirčiai, nenorime pernelyg pabrėžti dokumentų svarbos.

Ko išmokta iš I Europos Ekumeninės asamblėjos, prieš aštuonerius metus vykusios Bazelyje? Kuo skiriasi Bazelio ir Graco dokumentai? Ar galime tikėtis šitokių susitikimų tęsinio tradicijos?

Bazelio asamblėjos baigiamąjį dokumentą įtakojo tuometinė atmosfera prieš pat komunistinės sistemos žlugimą. Bazelyje dalyvavo gerokai mažiau žmonių iš Rytų Europos. Per tą laiką buvo daugybė įvykių, ryškių pokyčių ir konfliktų, todėl Bazelio dokumentas kiek nublanko, liko nuošalyje. Man regis, Bazelio dokumentas nesulaukė įgyvendinimo. Jame daugiau dėmesio buvo kreipiama į ekologiją, kūrinijos apsaugą, tiesa, taip pat kalbėta ir apie susitaikinimą. Grace mes ypač telkiame dėmesį į susitaikinimą kaip Dievo dovaną. Siekiame Dievo patyrimo ypač per maldą.

Buvo užsiminta apie Graco ir Bazelio susirinkimų ryšį, tačiau negalima kalbėti apie tiesioginį tęstinumą tarp šių renginių. Jiems bendra yra tai, kad ilgimasi bendrystės. Bažnyčios nori veikti drauge.

Popiežius Jonas Paulius II knygoje “Žengiant per vilties slenkstį” sako, kad ateityje Bažnyčioje vyraus pliuralistinė vienybė. Graco susitikimas yra tokios ateities ženklas.

Ar po Graco galima kalbėti apie kokius naujus ekumeninio judėjimo pasiekimus?

Kol kas negalimas bendras Eucharistijos šventimas, bet bendroje maldoje būta gerų patirčių. Ekumenizmas įžengė į visai naują fazę. Galima kalbėti apie liaudies ekumenizmą, išgyvenamą ekumenizmą. Šis ekumenizmas plačiąja prasme - a largo, kaip sako italai, - reikalauja naujo dvasingumo, naujos dvasinės linijos. Apie šitokį ekumenizmo dvasingumą savo pranešime kalbėjo Chiara Lubich.

Ar galima įžvelgti ekumenijos krizę tame, kad popiežiui Jonui Pauliui II nepavyko susitikti su patriarchu Aleksijum II?

Tai turėjo būti, kaip sakoma, aukščiausiojo lygio ekumeninis susitikimas. Jis nelabai ką turi bendra su Graco Ekumenine asamblėja. Čia išgyvename ekumenizmą plačiąja prasme.

Ne vienam Asamblėjos dalyviui krito į akis kontraversinių grupuočių iniciatyvos, parodų stendai. Turiu omenyje Moterų centro protesto akcijas, homoseksualų, siekiančių bažnytinio įteisinimo agitaciją, referendumo “Kirchenvolksbegehren” šalininkų renginius.

Reikia skirti, kas vyksta “po mūsų stogu”, o kas renginio pakraštyje. Mes negalėjome atmesti minėtųjų grupių, tačiau galėjome pasiekti tai, kad jos neveiktų mūsų vardu. Jei nebūtume jų įsileidę į Asamblėją, galėjome sulaukti piktų reakcijų, demonstracijų. Mes prašėme šių grupuočių nepropaguoti savo pažiūrų, nesutinkančių su Bažnyčios nuostata. Tiesiog palikome juos už programos ribų.

Koks vaidmuo šiame susitikime tenka gausiems dalyviams iš Rytų ir Vidurio Europos kraštų?

Žmonės šiose šalyse beveik pusę šimtmečio gyveno be tikro dialogo. Todėl ir dabar jie nepratę aktyviai dalyvauti pokalbiuose, diskusijose. Tai pastebėjau ne tik Grace, bet ir dalyvaudamas daugelyje tarptautinių konferencijų, įvairių renginių.

Tačiau mes turime ką pasakyti. Daugelis išgyvenome gilų asmeninį santykį su Dievu. Tuo mes galime dalytis su Vakarų krikščionimis. Jie turi daugiau patirties socialinės srities veikloje. Turime iš jų mokytis atvirumo, įsitraukimo į visuomenės reikalus, o jie iš mūsų - asmeninio santykio su Dievu. Tai pasikeitimas dovanomis.

Dėkojame.
 

Kalbėjosi Kastantas Lukėnas.