Eucharistija - gyvybės duona

18 eilinis sekmadienis (B)
Iš 16, 2 - 4. 12 - 15; Ef 4, 17. 20 - 24; Jn 6, 24 - 35

Iš vieno Prancūzijos uosto į Ameriką išplaukė keleivinis laivas. Vidury vandenyno  netoli negyvenamos salos jis atsitrenkė į povandenines uolas. Nors visi žmonės išsigelbėjo, bet saloje nebuvo nei maisto, nei vandens. Neišvengiamai artėjo bado mirtis. Tarp nelaimingųjų keleivių buvo motina su kūdikiu. Į save ji nekreipė dėmesio, tačiau negalėjo susitaikyti su mintimi, kad kūdikis mirs badu ant jos rankų. Ką ji sumanė? Paprašiusi Dievą, kad nepaskaitytų už nuodėmę to, ką dabar darysianti, ji paėmė peilį, perpjovė rankos veną ir savo krauju pagirdė kūdikį. Po to ji vėl užrišo žaizdą. Kai tik vaikas iš alkio imdavo verkti, vėl atsirišdavo žaizdą ir  krauju maitindavo. Po keletos dienų atplaukė laivas ir visus išgelbėjo. Gydytojai labai rūpinosi motina ir vaiku. Deje, motina mirė dėl kraujo netekimo, o vaikas liko gyvas. Kai užaugęs sužinojo, kokia kaina buvo išgelbėtas, negalėdavo sulaikyti ašarų, prisiminęs savo motiną.

Panašią meilę mums Išganytojas rodo per Eucharistiją. Savo kūnu ir krauju palaiko mumyse Dievo malonę, tą antgamtinę gyvybę, stiprina mus gyvenimo kovose, kad pasiektume dangų.

Žmogaus medžiaginę dalį - kūną reikia nuolat maitinti. Maisto energija pereina į kūną, atgaivina, atstato organizmo gyvybines funkcijas. Be maisto žmogus miršta.

Tie patys dėsniai galioja, norint palaikyti sielos gyvybę. Sielos maistas šv. Komunija. Prisiminkime Kristaus žodžius:

“Aš esu gyvoji duona,
nužengusi iš dangaus.
Kas valgys šią duoną -
gyvens per amžius.
Duona, kurią aš duosiu,
yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas turi amžinąjį gyvenimą,
ir aš jį prikelsiu
paskutiniąją dieną.
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują
tas pasilieka manyje ir aš jame” (Jn 6, 51,54,56).

Priimantiems šv. Komuniją, Kristus garantuoja amžinąjį gyvenimą, kūnų garbingą iš numirusių prisikėlimą, ir paties Kristaus pasilikimą žmogaus sieloje. Tai pagrindiniai šv. Komunijos vaisiai.

Mes  - labai silpni žmonės, kupini pagundų ir nuodėmių. Kristus aiškiai pasakė: “Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje”. (Jn 15, 4 - 5).

Jei nori pasveikti jaunimas, šeimos ir visuomenė, jėgos bei atramos turi ieškoti vienybėje su Kristumi. Išgirskime jo kvietimą: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu” (Mt 11, 28).

Pirmųjų amžių krikščionys kruvinų persekiojimų laikais išsaugojo tikėjimą, sugriovė pagonišką Romos imperiją. Kodėl? Nes gyveno eucharistinį gyvenimą. Šv. Kirilas Jeruzalietis rašo: ‘Jei gresia tau puikybės nuodai, priimk šį sakramentą, ir Nusižeminimo duona padarys tave nusižeminusiu. Jei pavydo vėjai siautėja sieloje, priimk Angelų duoną, ir ji uždegs tave tikrąja meile. Jei esi nesaikingas valgyje ir gėrime, valgyk Viešpaties kūną, gerk Jo kraują. Viešpaties kūnas, kuris turėjo iškęsti tiek daug kančių, išmokys tave saikingumo. Jei esi tingus, nenori nei melstis, nei gerus darbus daryti, stiprinkis Kristaus kūnu, ir suliepsnosi uolumo dvasia. Jei tave daužo neskaistumo audros, priimk Švenčiausiąjį Sakramentą, ir skaistusis Kristaus kūnas padarys tave skaisčiu”.

Viena moteris, matydama Kristaus stebuklus, girdėdama nuostabius jo žodžius, sušuko: “Palaiminta moteris, kuri tave nešiojo. Tie patys žodžiai tinka kiekvienam priėmusiam šv. Komuniją: “Palaimintas žmogus, kuris nešioja Viešpatį.”

Komunija yra šventa puota. Pats Dievas yra pokylio šeimininkas ir kartu gyvybės duona. Todėl, kas nori dalyvauti dangaus puotoje, turi būti šventas, t.y. papuoštas Dievo malonių drabužiais, laisvas nuo sunkiųjų nuodėmių.

Įsiklausykime, ką sako šv. Arso klebonas kun. Jonas Vianney. Yra trys priežastys, kurios skatina mus artintis prie Viešpaties stalo. Pirmiausia todėl, nes pats Kristus įsakė valgyti jo kūną ir gerti jo kraują, jei norime laimėti amžinąjį gyvenimą. Antroji priežastis, dėl ko mums Komunija nepakeičiamai reikalinga - tai noras sustiprėti, kad atremtume piktosios dvasios puolimus. Trečioji - noras atsiplėšti nuo sugedusio pasaulio ir suartėti su Dievu.

Mūsų laikai - moralinio silpnumo laikai, prie medžiagos, didybės ir kūno stabų klūpi milijonai, paaukodami savo sielą.

Mūsų dienoms tinka šv. Pranciškaus Saleziečio žodžiai: “Visi turi eiti Komunijos: tobulieji - kad išsilaikytų tobuli, netobulieji - kad taptų tobulais, stiprieji - kad nenusilptų, silpnieji - kad sustiprėtų”.

“Nėra turtingesnio už tą, kuris turi Viešpaties kūną”, - sako pop. Damazas. Amen.