Priimti Jėzų - tai visiškai priklausyti jam

20 eilinis sekmadienis (B)
Pat 9, 1-6; Ef 5, 15-20; Jn 6, 51-59
 

Neįtikimas meilės stebuklas. Viešpats Jėzus tapo gyvąja duona, kad mes ją valgytume ir turėtume savyje jo gyvybės (plg. Jn 6,52). Dar daugiau: Išganytojas šv. Komunijoje save mums duodamas kaip dovaną, sako: “Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, (...) tas pasilieka Manyje ir Aš jame”.

Kitoje Evangelijos vietoje Jėzus kalba: “Jei kas Mane myli, laikysis Mano žodžio, ir Mano Tėvas jį mylės; Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14, 23). Iš šios tikinčiųjų ir Jėzaus vienybės uždera geras derlius.

“Tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą” (Mk 4,20). Štai tokie tikėjimo žmonės geriausiai pasirengia priimti ir Eucharistijoje esantį Jėzų. Šis dažnas vienijimasis per šv. Komuniją su Išganytoju jiems ne tik padeda atsispirti nuodėmių vilionėms, bet tai - tiesiausias kelias per meilę ir tarnystę Dievo garbei ir artimo gerovei tapti ir kitiems gyva krikščioniško gyvenimo duona.

II amžiuje gyvenęs kankinys vysk. Ignotas Antiochietis laiške rašė: “Esu Dievo grūdai. Tegu žvėrių dantys mane sumala, kad kaip gryna duona Kristų surasčiau”. Tokia “gryna duona” Osvencimo koncentracijos stovykloje tapo ir kun. Maksimilijonas Kolbė, kuris savanoriškai vietoj vieno pasmerkto kalinio prisiėmė bado mirtį, tai yra, save, kaip išgelbėjimo duoną atidavė “valgyti” vienam šeimos tėvui.

Ir mūsų laikais yra tikinčiųjų, kuriems priimti Kristaus Kūną - tai nenumaldomas širdies poreikis, nes susivieniję su Kristumi, jie randa savyje naujų jėgų per tikėjimo darbus vienytis ir su kitais krikščionimis viename kūne - Bažnyčioje.

Vis dėlto pastebime, jog yra nemažai katalikų, kurie nors ir dažnai priima šv. Komuniją, bet tobulėjimo jų gyvenime labai maža, nes dvasinę pažangą neretai stabdo apsipratimas su šventais dalykais. Jis apkurtina tikinčiųjų ausis ir apakina akis, kad jie nors ir girdi bei mato, kas, pavyzdžiui, vyksta pamaldų metu, tačiau išėję iš bažnyčios elgiasi taip, lyg būtų grįžę iš turgaus.

Žymus rusų rašytojas D. Merežkovskis, knygoje “Nepažįstamasis Jėzus”, taikliai pastebi: “Žmonės klauso Evangelijos bažnyčioje, o savo namuose užsikemša ausis, kad negirdėtų nepaprastai artimo jos balso. Šit labai artima, paprasta Evangelija ir yra nepažįstama”. Į klausimą, ko reikia, kad Evangelijos tiesa būtų pažinta ir pamėgta, rašytojas atsako:

“Reikia tūkstantąjį kartą skaityti, kaip pirmąjį, išmesti iš akių įpročio “tamsųjį vandenį”, staiga išvysti ir nusistebėti, - štai ko reikia, kad Evangelija būtų tinkamai perskaityta”.

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus primygtinai kviečia savo mokinius valgyti Jo kūną. Tačiau tikintieji nedaug patirs šv. Komunijos vaisių, jei jų vidinės akys pasiliks aptrauktos abejingumo Dievui ir artimui migla. Šitokia nenormali būsena yra nepateisinama. Viešpats įspėja: “O, kad būtum arba šaltas, arba karštas. Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos” (Apr 3, 15 - 16).

Todėl būtina save ištirti. Kokios mano mintys ir, ar dėkoja mano širdis Jėzui Kristui, kai  ką tik priėmiau Švč. Sakramentą? Ar pasiryžtu taisytis, kad kitą kartą Jėzus, atėjęs per šv. Mišias į mano širdies šventovę neberastų joje ypač nelemto apsipratimo su švenčiausiais dalykais įpročio?

Iš tiesų per mus vis stipriau veiks Kristus, jei eucharistinė duona, kurią dažnai priimame, taps mus išlaisvinančia malone iš mūsų septyngalvio egoizmo žabangų. Tada mumyse Kristus augs, o mūsų puikybė, išdidumas, godumas, netyrumas, apkalbos, pykčiai ir abejingumas mažės.

Neveltui šv. Kirilas Jeruzalietis išmintingai mus drąsina: “Jei tau graso puikybės nuodai, priimk Švč. Sakramentą. Jis padarys tave nuolankų. Jei esi apsėstas šykštumo, - priimk Švenčiausiąjį, o dosnioji Mana padarys tave dosnų. Jei pučia pavydo vėjas, priimk angelų Duoną,- ji papildys tave tikrąja Meile... Jei esi linkęs tinginiauti ir neturi noro melstis, - stiprinkis Kristaus Kūnu ir tada būsi pripildytas uolumu. Jei vilioja neskaistumas, - priiminėk Švenčiausiąjį, tai lengviau atsieksi skaistumo”.

Tačiau priimkime Jėzų Ostijoje dvasia pasitempę, džiaugsmingai ir  klusniai veikti taip, kaip jis moko. Tada nepailsime dėkoję Viešpačiui ir šlovinę jį Eucharistijoje ne tik maldomis ir giesmėmis, bet ir viso savo gyvenimo darbais.