Tikėjimo žmonės
 

Įsivaizduokite žmogų, kurio darbas veja jį gatvėmis bei turgaus aikštėmis ištisą dieną. Jis beveik užmiršta, kad egzistuoja pasaulio Kūrėjas. Tiktai atėjus popietinės maldos metui, prisimena: “Turiu pasimelsti”. Ir štai tada, iš širdies gelmių liūdnai atsidusęs, kad praleido dieną tuščiai ir nenaudingai, jis įsmunka į šalutinę gatvelę ir sustojęs meldžiasi. Dievui jis brangus, labai brangus, ir jo malda perskrodžia dangaus skliautą1.

Noriai atsiliepiu į Jūsų [JAV Vyskupų konferencijos Kunigų gyvenimo ir tarnybos komiteto] prašymą parašyti apie dabartinę Amerikos katalikų kunigų dvasingumo padėtį. Sykiu suvokiu, kad čia pateikiamos mintys tėra vieno žmogaus požiūris, žmogaus, kuris pats stengiasi suprasti, ką reiškia būti kunigu šiandien, ir mėgina sužinoti, ką reiškia gyventi šį gyvenimą autentiškai.

Kiekvienam, kuris imasi šio uždavinio, kyla pagunda išsyk įsitraukti į diskusiją dėl to, kas negera šiandienos kunigų gyvenime. Išvardyti jų klaidas ir nurodyti, ko trūksta, nėra sunku. Per pastaruosius kelerius metus į viešumą iškilo ne viena kunigų nuodėmė, ypač seksualinio elgesio srityje. Paaiškėję faktai iš esmės teisingi, tačiau jie nepasako visko.

Verčiau pradėkime nuo to, kas, kalbant apie mūsų kunigus, yra gera. Tai daryti sunkiau ne dėl to, kad to, kas gera, trūksta, bet dėl to, kad trūkumai bei nuodėmės noriau pastebimi ir lengviau išryškinami. Vienas seminarijos profesorius prieš daug metų yra pasakęs: “Skelbti blogas naujienas yra lengviau negu geras”.

Šiuo metu dirbu kunigų bei vienuolių psichiatrinėje ligoninėje. Mes mėginame padėti kunigams, vienuolėms ir broliams, besigrumiantiems su įvairiausiais psichologiniais sutrikimais. Daugelis iš jų buvo pasidavę įvairioms destruktyvaus elgesio formoms.

Mūsų ligoninėje daug dėmesio skiriama šių žmonių tamsiajai pusei. Alkoholizmas, narkomanija, aistra azartiniams žaidimams, nevaldomas persivalgymas, anoniminis seksas, piktnaudžiavimas vaikais ir kitų asmenybės sutrikimų įvairovė, nusiaubusi kongregacijas, yra mūsų kasdienė duona.

Argi dar yra vieta, kur ryškiau atsiskleistų, kas yra negera tarp mūsų kunigų? Argi dar yra vieta, kuri dar garsiau skelbtų “blogas naujienas”?

Įdomu jau vien tai, kad mūsų personalo kaita labai nedidelė. Pasamdyti darbuotojai pasilieka. Institutas veikia maždaug penkiolika metų, ir daugelis gydytojų čia jau dirba daugiau negu dešimt metų. Tai ypač stebina lyginant su didele personalo kaita panašiose pasaulietiškose įstaigose, kur po kelerių darbo metų darbuotojas paprastai būna visiškai išsekęs.

Nedidelę kaitą iš dalies sąlygoja profesionalūs darbuotojai, iš kurių daugelis yra atsidavę katalikų dvasininkai. Tačiau nemažai lemia ir mūsų pacientai. Šie kunigai ir seserys, nesvarbu, kaip palūžę, beveik visi rodo dvasią keliantį tikėjimą bei drąsą. Viduje tūnanti dorybė, nepaisydama sunkumų, stengiasi paimti viršų.

Vienas psichiatras pasaulietis, dirbantis panašioje dvasininkus gydančioje įstaigoje, kartą pasakė: “Mano blogiausią pacientą kunigą lengviau gydyti, negu geriausią pacientą pasaulietį”. Būtent šios tikėjimo ir drąsos dorybės yra itin svarbios ir iš dalies, mano manymu, lemia dažnesnę sėkmę gydant kunigus bei vienuolius. <…>

Mūsų kunigų dvasingumo jėga yra jų tikėjimas. Nesvarbu, kokia būtų kunigo psichologinė sveikata, nesvarbu, kokios būtų jo homilijos, geros ar prastos, kiekvieną sekmadienį iš visų sakyklų skelbiama tiesa. Aptarus ir išnagrinėjus visas mūsų kunigų dvasingumo puses, galima tvirtai pasakyti: “Jie yra tikėjimo žmonės”.

Tikėjimo kupini tarnai

Nacionalinei kunigų tarybų federacijai (National Federation of Priests’ Councils - NFPC) 1993 metais apklausus 1 186 Jungtinių Valstijų kunigų, <…> paaiškėjo, kad tiktai 7 procentai iš jų svarstė, ar palikti kunigystę.

Paklausti, kokie kunigystės aspektai, jų nuomone, yra džiaugsmingiausi, respondendai tvirtindavo, jog didžiausią pasitenkinimą kelia “sakramentų teikimas ir vadovavimas liturgijai”. Kitu didžiausiu pasitenkinimo šaltiniu buvo laikomi “Žodžio skelbimas ir galimybė dirbti su daugybe žmonių ir būti jų gyvenimo dalimi”2.

Sunku rasti geresnį klebono dvasingumo apibrėžimą už tą, kuris apima tokius elementus kaip gyvenimą tarp žmonių, Žodžio skelbimą, Eucharistijos šventimą, sakramentų teikimą, buvimą žmonių gyvenimo dalimi. Mūsų kunigai išlaiko gyvybiškai svarbų ryšį su savo kunigiškojo dvasingumo šerdimi. Tai padeda jiems išlikti gyviems psichologiškai bei dvasiškai. <…>

NFPC apklausos duomenys patvirtina mano nuomonę, jog kunigai yra ištikimi tarnai, kuriems kasdienis darbas teikia daug pasitenkinimo. Jie sėdi šalia mirštančiojo, lanko ligonius, teikia sakramentus, skelbia Žodį. Trumpai tariant, atėjus lemiamam metui, jie būna šalia. Ir šis darbas kunigams labai patinka.

Baigdamas seminarus kunigų grupėms, dažnai dėkoju jiems už viską, ką jie daro. Iš pasauliečių kunigai taip pat dažnai susilaukia padėkos. Ar negalėtume ir mes, konfratrai bei Bažnyčios vadovai, irgi dažniau reikšti savo padėką.

Vos įšventintas kunigu, naiviai stebėdavausi, kodėl kunigas palieka aktyvią kunigystę. Dabar, po daugelio tarnybos metų, įsivaizduodamas visą įtampą bei spaudimą, kuriuos tenka patirti dirbančiam kunigui, suprantu, ką reiškia visą gyvenimą būti tikėjimo kupinu kunigu.

Vis daugiau įsipareigojimo katalikiškajai kunigystei aspektų tampa priešingi vyraujančiai kultūrai. Jiems priskirtinas mūsų pašaukimas skelbti skaistumą visuomenėje, garbinančioje seksą, dirbti teisingumo bei lygybės labui visuomenėje, kuri tokia nėra, ir tvirtai ginti gyvybės šventumą vis smurtiškesniame pasaulyje.

Be to, kunigo celibatas susilaukia vis mažiau pritarimo, net iš tikinčiųjų. Man apklausus 1 810 aktyvių Jungtinių Valstijų ir Kanados katalikų, paaiškėjo, jog tiktai 30,5 procento pritaria kunigiškojo celibato reikalavimui.

Taip, mūsų kunigai tikrai tebėra tikėjimo kupini žmonių tarnai.
 

Asmeninis ryšys su Dievu

Vis dėlto, gilindamiesi į mūsų kunigų dvasinį gyvenimą, pamatysime, kad daugelis iš jų neklesti kaip asmenybės. Norint išsiaiškinti, kokios yra šių vyrų dvasingumo problemos, pravartu būtų pažvelgti į pavykusį kunigo gyvenimą, nes nenusisekusiame gali trūkti būtent tų elementų, kurie lemia sėkmingą kunigystę.

Mano draugas kunigas Džimas prieš kelis mėnesius šventė savo kunigystės 25 metų jubiliejų. Tėvas Džimas įkūnija tai, kas yra gera šiandienos kunigystėje. Jis yra geras administratorius, bet drauge ir rūpestingas sielų ganytojas, ypač mylintis vargšus. Daugelis gatvės žmonių žino jo vardą. Jis tebevadovauja miesto projektui, pagal kurį statoma tuzinai nebrangiai eksploatuojamų namų. Sykiu tai žmogus, viešai nedemonstruojantis savo tikėjimo. Jis yra aistringas golfo žaidėjas, retkarčiais mėgsta sutraukti cigarą, dažnai slidinėja kalnuose.

Per jubiliejines liturgines apeigas jis sakė, jog vienas parapijietis jo klausęs, kaip jam pavyko išlikti kunigu tiek metų ir išlaikyti sveiką protą bei humoro jausmą. Sakydamas homiliją, tėvas Džimas pakartojo šį klausimą ir į jį atsakė. Savo sėkmę jis priskyrė trims dalykams:

Pirma, jis kalbėjo apie savo tėvų ir šeimos meilę, tikėjimą ir paramą. <…> Antra, jis kalbėjo apie savo draugų, ypač draugų kunigų, kurių daugelis tuo momentu buvo kartu su juo prie altoriaus, paramą. Galiausiai jis kalbėjo apie asmeninį ryšį su Jėzumi.

Mes visada pažinojome tėvą Džimą kaip žmonėms atsidavusį tikėjimo žmogų. Tai, ko ryškiai nematėme iš išorės, buvo vidinė jo kunigiškojo dvasingumo gelmė. Būtent ši vidinė gelmė maitino jo tikėjimą dvidešimt penkerius metus.

Sakoma, jog kunigui nelengva atvirai kalbėti apie savo lytiškumą. Tai tiesa. Bet yra dar vienas dalykas, kuris beveik niekada neaptarinėjamas viešai, bet daug svarbesnis kunigui negu jo lytiškumo klausimai. Tai jo vidinis ryšys su Dievu.

Žmogus, liudijęs apie savo “asmeninį ryšį su Jėzumi”, pribloškė mus visus, buvusius tą dieną katedroje.
 

Atsigręžti į tiesą

Ką reiškia toks ryšys? Turėti asmeninį ryšį su kuo nors, įskaitant Dievą, reiškia žvelgti į tiesą ir ją sakyti. Daugelis kunigų, kuriems nesiseka kunigystė, to padaryti nepajėgia.
Priimant kunigus mūsų gydymo įstaigoje, vieną iš svarbių uždavinių sudaro jų dvasingumo įvertinimas. Kunigų prašoma papasakoti apie savo kunigiškąjį ir dvasinį gyvenimą. Kodėl jie tapo kunigais? Kas jiems yra Dievas? Kaip jie meldžiasi?

Atsakymai beveik be išimčių panašūs. Jie kalba apie Dievą pakiliais žodžiais. Jie kalba apie jį kaip apie mylintį Tėvą. Nurodo, kokia veiksminga buvusi jų ganytojiška veikla. Tvirtina, kad nėra nieko, kas, jų manymu, galėtų pagerinti jų dvasinį gyvenimą.

Toks idealus savo dvasingumo vaizdavimas ryškiai kontrastuoja su jų neretai suskaldytu asmeniniu gyvenimu. Šie kunigai patenka į mūsų įstaigą psichologiškai pakrikę, reikalingi rimtos pagalbos, tačiau, nepaisant to, tikina pasiekę “tobulą” dvasingumą. Iš esmės kažkas yra ne taip.

Prieš kelerius metus dirbau su kunigu, mirštančiu nuo AIDS. Po gydymo seansų ėmėme kalbėti apie jo dvasinį gyvenimą. Jis man pasakė, jog prieš kelis mėnesius liovėsi melstis. Paklausus kodėl, pasakė: “Niekas nesikeisdavo”. Paklausiau: “Na, gerai, kaip melsdavotės?” Jis tarė: “Įžengdavau į koplyčią, atsisėsdavau, dėkodavau Dievui ir jį šlovindavau. Ir taip nuolatos. Niekas nesikeisdavo. Galiausiai lioviausi tai daręs”.

Minutėlę pagalvojęs, pasakiau: “Suprantu… Sakykite, tėve, ką Jūs tikrai jaučiate Dievui?” Jis atkirto: “Aš piktas ir įsibaiminęs. Aš mirštu nuo AIDS!” “Gerai, - tariau, - siūlau grįžti į koplyčią ir pasakyti Dievui tiesą”. Jis labai bijojo sakyti tokius dalykus Dievui, ypač būdamas tokios būklės. Vis dėlto padarė, kaip buvo siūlyta. Nuo to laiko jo maldos gyvenimas vėl išsijudino.

Daugelis kunigų, atvykstančių pas mus, yra liovęsi asmeniškai melstis. Paklausus kodėl, išgirstama įvairių išsisukinėjančių atsakymų: “Esu pernelyg užimtas”, “mano darbas yra mano malda”, “visada meldžiuosi, todėl man nebūtina skirti laiko maldai”. Sunku įsivaizduoti kunigą, brandinantį asmeninį ryšį su Dievu be nuolatinės asmeninės maldos.

Neretai tokie išsisukinėjantys atsakymai slepia baimę. Asmeninės maldos tyloje į paviršių išnyra asmens vidiniai konfliktai, pyktis ir būgštavimai. Sąžininga malda neišvengiamai reiškia susidūrimą su savo vidiniais “demonais”. Tai baimę keliantis uždavinys.

Kiti nusigręžia nuo maldos, nes baiminasi to, ką pasakys Dievas. Daugelis iš jų užaugo bausmės arba grėsmės paženklintoje aplinkoje. Nepaisydami išpažinimo, kad Dievas juos myli, jie tebeprisimena gerai pažįstamą jausmą, jog susitikimas su Dievu reiškia teismą ir bausmę. Kai kuriems, nors ir tikinama priešingai, žvelgti tiesiai į Dievą yra baimę kelianti mintis.

Kartais Dievo teismo baimę skatina nuodėmingas/disfunkcinis elgesys, kurio žmogus nepajėgė įveikti. Kasdien asmeniškai meldžiantis, šie vidiniai konfliktai neišvengiamai iškiltų į priekinį planą. Sąžininga malda kviestų jį pertvarkyti savo gyvenimą. Būtent to jis tuo momentu nebūtų pasirengęs daryti.

Norint turėti asmeninį ryšį su kuo nors, būtina sakyti tiesą. Kiek daug mūsų kunigų, kurių asmenybės palūžusios, bijo tiesos. Jie patys bijo pažvelgti į ją ir netgi dar labiau bijo pasidalyti ja su kuo nors kitu, ypač Dievu.

Todėl nenuostabu, kad liovėsi melstis. Jie prarado sąlytį su Tiesa. Juk be maldos negali būti nenutrūkstamo asmeninio ryšio su Dievu.
 

Melstis iš širdies

Turėti asmeninį ryšį su Jėzumi reiškia ne tik sakyti tiesą, bet ir melstis iš širdies, vietos, kurioje jis gyvena. Tačiau kiek daug kunigų, kurių kunigystė skursta, negali rasti “širdies”, nes laikosi įsikibę “galvos”.

Mūsų institutas neseniai atliko studiją, kurios rezultatai parodė, jog mūsų pacientų kunigų vidutinis intelekto koeficientas yra 122 ir kur kas viršija vidutinę vertę, kurią sudaro 100. Kunigai, kaip grupė, yra labai protingi žmonės.

Mokydamiesi bei lavindamiesi jie puikiai ištobulina šiuos intelektinius įgūdžius. Katalikų kunigai yra žodžio žmonės, reguliariai kalbantys viešumoje. Jiems lengva aptarinėti idėjas bei abstrakčias sampratas. Šios savybės išties yra svarbios sėkmingai kunigo tarnybai.

Tačiau vis dėlto: neseniai turėjau įvertinti kunigą, įsivėlusį į daugybę su lytiniais santykiais susijusių istorijų. Paklausiau, ar jis turėjo ryšį su mūsų Viešpačiu. “Taip, žinoma”, - atsakė jis. Tada paprašiau paaiškinti, koks buvo tas ryšys. Jis atsakė: “Turėti asmeninį ryšį su Jėzumi reiškia galvoti taip, kaip galvojo Jėzus”. Interviu metu vis stengiausi atrasti tą jo gyvenimo momentą, kai jis tikrai susitiko su Jėzumi. Deja, nepavyko. Jo dvasinis gyvenimas buvo sąlyčio su Dievu neturinčių intelektinių minčių virtinė.

Ugdant asmeninį ryšį su Dievu arba kuo nors kitu, svarbu perkelti maldą ir dialogą iš “galvos” į “širdį”. Sąvoka “širdis” čia vartojama metaforiškai ir žymi ne vien jausminį gyvenimą, bet pirmiausia “gyvybinių jėgų vietą” asmenyje. Tai pati slaptingiausia vieta - vieta, kur “gyvena Sūnaus dvasia”3.

Keltis iš galvos į širdį gali būti labai sunku žmogui, nelabai išmanančiam, ką daryti su savo emocijomis, nekalbant jau apie gilesnius savasties matmenis. Paliesdamas savo vidinę širdį, jis tampa pažeidžiamas Dievui ir kitiems. Tai gali būti siaubą kelianti perspektyva.

Tačiau juk taip svarbu atverti savo vidų kitam. Mes labai trokštame būti pažinti ir mylimi. Būtent širdyje patiriame ir viena, ir kita.

Imdamiesi šio uždavinio, esame ne vieniši. Dievo Dvasia, gyvenanti mūsų širdyje, įgalina mus taip melstis. Laiške romiečiams apaštalas Paulius rašo: “O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus…” (8, 26-27).

Svarbu įsidėmėti, kad Dvasia padeda mūsų silpnumui. Melstis iš širdies reiškia būti pažeidžiamam Dievo akivaizdoje. Tai reiškia melstis palūžus, kas tikrai nelengva. Pakankamai sunku prisipažinti, kad esi palūžęs, juo sunkiau išmokti melstis palūžus. Mes, kunigai, kurie užjaučiame penitentus dėl jų trūkumų, dažnai esame itin šiurkštūs ir neatlaidūs sau.

Bet norėdami turėti asmeninį ryšį su Dievu, privalome išmokti pripažinti savo trūkumus bei melstis iš širdies.
 

Draugų parama

Kalbant apie dvasinio gyvenimo jėgą, nepakanka akcentuoti vien asmeninį ryšį su Dievu. Kaip svarbų veiksnį, padėjusį išsaugoti pilnavertišką kunigiškąjį gyvenimą, tėvas Džimas pabrėžė ir draugystę, ypač tarp kunigų.

Prieš daugelį metų Sirakūzų vyskupas yra pasakojęs apie pokalbius su kunigais, ketinusiais palikti aktyvią tarnybą. Tokių savo vyskupijoje jis klausdavęs, ar jie turį draugų tarp kunigų. Pasak vyskupo, atsakymas visada būdavo neigiamas.

Nors aš asmeniškai pažįstu žmonių, turėjusių draugų kunigų, bet vis vien palikusių aktyvią tarnybą, vyskupo pastaba verta dėmesio. Vienišas kunigas, ypač nepalaikantis ryšių su savo konfratrais, patenka į keblią padėtį.

Psichiatro Frank Valcour kartą paklausiau, ar tarp kunigų, kuriuos jis gydo, yra kas nors bendra. Akimirką pagalvojęs, jis atsakė: “Jie neturi draugų”. Iš tiesų gebėjimas užmegzti patvarius, artimus santykius yra psichologinės sveikatos sine qua non. Manau, jog panašiai galima pasakyti ir apie mūsų kunigų dvasinę sveikatą. “Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato” (1 Jn 4, 20).

NFPC studija čia vėlgi informatyvi. Kunigai labai vertina “gerą savijautą, kurią teikia gyvenimas su kitais kunigais”4. Šio dešimtmečio pradžioje apklausiau 314 Jungtinių Valstijų ir Kanados kunigų, iš kurių 78,8 procentai pritarė teiginiui “Apskritai esu patenkintas kunigais, kuriuos turime šiandienos Bažnyčioje”. Iš tiesų daug kunigų susilaukia savo brolių kunigų paramos. Manau, kad tai labai svarbu. <…>
 

Kai kurie yra vieniši žmonės

Prieš keletą metų vieno kunigo, turėjusio psichologinių sunkumų, paklausiau, ar jis turįs draugų. Jam jausmingai atsakius “taip”, norėjau sužinoti, kas yra jo artimiausias draugas. Sužinojęs to kunigo vardą, paklausiau, kada jis paskutinį sykį su juo matėsi. Mano pacientas atsakė: “Jis mirė prieš penkerius metus”.

Kitas mano pacientas, paklaustas, kas yra jo artimiausias draugas, nurodė savo provincijolą. Pasikalbėjęs su provincijolu, išsiaiškinau, kad jie nėra artimi draugai, bet yra kartu dirbę ordino taryboje. Jie buvo ne draugai, bet pažįstami.

Praktiškai kiekvienas kunigas suvokia, kad jam reikalingi draugai. Mūsų kunigai supranta, jog jiems būtina parama norint išlaikyti pilnavertišką dvasios ir tarnybos gyvenimą. Tačiau tie patys racionalizacijos bei intelektualizacijos demonai, trukdantys kai kurių kunigų ryšiui su Dievu, gali būti kliuvinys ir ryšiams su kitais.
Tarnyba teikia daugybę pažinčių, kurias galima klaidingai palaikyti artima draugyste. Kartais mūsų kunigai patys akina save manyti, jog šie pažįstami yra dvasiškai artimi draugai. Būtent dėl to, išgirdęs teigiamą kunigo atsakymą į klausimą, ar jis turįs draugų, kamantinėju jį toliau. Kada jis paskutinį kartą matė savo draugą? Ką jie kartu veikė? Apie ką kalbėjo? Kada paskutinį kartą atostogavo? Su kuo praleido atostogas?

Liūdna, bet kai kurie kunigai neatostogauja ir neturi su kuo atostogauti. Daugeliui sunku atskleisti kitiems svarbius savo gyvenimo aspektus. Kai kurie nėra matę savo “artimiausių” draugų metų metais. Tiesą sakant, daug mūsų kunigų, nors ir kiekvieną dieną supami šimtų žmonių, yra beviltiškai vieniši.

Vienas esminių mūsų klinikos personalo uždavinių - padėti kunigams suformuoti įgūdžius, įgalinančius susirasti tikrų draugų. Kad įgytum tokių draugų, būtina šiek tiek atsiverti, ypač atskleisti savo emocijas. Vieni negali dalytis tuo, ką jaučia, nes nesuvokia savo emocinės būklės. Kiti tai suvokia, bet nemoka žodžiais save išreikšti. Treti yra pernelyg sutrikę arba įsibaiminę. Negalime pasakyti, kad visi žmonės, pasirinkę kunigystę, turi draugystei reikalingų įgūdžių. Tikrai daugiau nei keli jų neturi.

Žmonės, jaučiantys žmogiškojo artumo trūkumą, dažnai renkasi destruktyvias alternatyvas, kad patenkintų šį vidinį troškimą. Be asmeninio ryšio su Dievu ir gyvybę teikiančios artumos su kitais mūsų kunigų dvasinis gyvenimas tampa mažų mažiausiai skurdus. Šiems guvaus intelekto žmonėms belieka gausybė tuščių banalybių bei gyvenimas, apsiribojantis vien intelektu.

Kita vertus, žmogiškasis artumas, ypač santykiai, besiremiantys Kristumi, gali būti svarbus šaltinis, maitinantis mūsų dvasinį gyvenimą. Neatsitiktinai tėvas Džimas kasmetines rekolekcijas atlieka drauge su artimu draugu kunigu. Kartu melsdamiesi jie vienas kitą padrąsina. Tikėjimo dalijimasis su dvasia artimu draugu gali būti galingas pilnavertiško kunigiškojo gyvenimo šaltinis.
 

Minimaliai sveika šeimos aplinka

Svarbu nepamiršti pirmojo veiksnio, kurį nurodė tėvas Džimas, kalbėdamas apie gebėjimą išlaikyti pilnavertišką kunigiškąjį dvasingumą. Jis dėkojo Dievui už savo tėvus bei šeimą. Nors ir netobula, tėvo Džimo šeima buvo tvirta atspara, padėjusi išsiugdyti psichinę pusiausvyrą bei tikėjimą.

Reikalavimai ir įtampa parapijoje tarnaujančiam kunigui šiandien yra milžiniški ir negailestingi. Būti supamam tūkstančių žmonių, laukiančių iš tavęs dvasinio palaikymo, reikalauja labai geros psichologinės ir dvasinės sveikatos. Kai kurie mūsų kunigai nepasižymi tokia sveikata.

Tėvui Džimui, kai jis buvo vaikas, buvo dovanota sveika šeimos aplinka. Per pacientų įvertinimo procedūras mes visomis išgalėmis stengiamės atskleisti neturėjusius pakankamai sveikos šeimos aplinkos, kad jie galėtų atlaikyti tarnybos reikalavimus. Mes taip pat mėginame nustatyti sritis, kuriose būtinas augimas ugdymo metu. Psichoterapija ir dvasinis vadovavimas gali būti labai naudingas tiems, kuriems reikia pagalbos. Tačiau visada bus tokių, kuriems išorinės pagalbos niekada nepakaks; jie paprasčiausiai neturi ir niekada neturės vidinių išgalių, reikalingų sėkmingai kunigo tarnybai.

Tarnybos įtampa ir tarpasmeniniai reikalavimai viršija šių palūžusių žmonių jėgas. Jie tam nepajėgūs. Ėmus blogėti jų asmeniniam bei tarnybiniam gyvenimui, maža vilties, kad jie išlaikys gyvą kunigiškąjį dvasingumą. Trumpai sakant, jie neklestės kaip kunigai.

Galima būtų tikėtis, kad atrankos bei ugdymo programos ateityje geriau padės nustatyti tuos, kuriems kunigystė nėra tinkamas pasirinkimas. Tačiau, nepaisant pailgintų ugdymo procesų, lydimų praktikos parapijoje, kai kurie sunkumai iškils tiktai gerokai po šventimų. <…>
 

Rinktis gyvybę arba mirtį

Vis dėlto tikiu, kad dauguma mūsų kunigų pajėgūs sėkmingai kunigo veiklai. Tie, kurie lieka aktyvioje tarnyboje, turi daug galimybių rasti pagalbą. Dvasinis vadovavimas ir Susitaikinimo sakramentas gali padėti kunigams pažvelgti į tiesą ir išmokti melstis iš širdies. Deja, tik nedaugelis kunigų turi dvasinį vadovą, o ir Susitaikinimo sakramentą dažnai priima retokai. Šabo laikotarpiai ir asmeninė psichoterapija irgi yra daugeliui kunigų prieinamos priemonės; kai kurie jomis pasinaudojo, tačiau dauguma - ne.

Kalbant apie maldą, būtina atkreipti dėmesį, jog gana daug kunigų apleido Valandų liturgiją, pakeisdami ją sporadiškais mėginimais melstis asmeniškai. Vyskupijos rekolekcijos taip pat galėtų būti pagalbos šaltinis, tačiau daugelis nepasinaudoja jomis kaip tikrojo dvasinio augimo laikotarpiu.

Kunigai turi daug galimybių rasti pagalbą, galbūt net daugiau negu kitur tarnaujantys pasauliečiai. Tačiau pasinaudoti jomis trukdo laiko stygius arba emocinis išsekimas, atsirandantys dėl vis didėjančio darbo krūvio ir kartais triuškinančių sielovados reikalavimų. Turėdamas keletą laisvų akimirkų ir dar šiek tiek energijos, kunigas paprastai neketina skirti jų dvasiniam gyvenimui.

Vargu ar darbo krūvio sumažinimas apsaugotų kunigus nuo išsekimo. Juk užimčiausi kartais būna sveikiausi kunigai. Už darbo kiekį, mano manymu, svarbiau tai, kad kunigas laikytų savo darbą prasmingu ir jaustųsi kontroliuojąs savo gyvenimą. Greičiausiai išsenkama, mano žiniomis, tada, kai darbo įtampa pasižymintį gyvenimo būdą lydi jausmas, tarsi būtum šio gyvenimo būdo įkalintas be galimybės išeiti. Nemažai mūsų kunigų jaučiasi pervargę ir pagauti nelyginant spąstuose.

Tačiau net jeigu kunigų laiko bei energijos sąnaudos būtų sumažintos ir jie galėtų šiek tiek kontroliuoti savo gyvenimą, ir tada rasi tokių, kurie šioje tarnyboje nedarys pažangos. Newark’o arkivyskupijos kunigas Frank McNulty yra pasakojęs apie pokalbius su kunigais, išeinančiais į pensiją po daugelio tarnybos metų. Per dvi savaites jis susidūrė su dviem kunigais, išaugusiais tame pačiame mieste, lankiusiais tą pačią seminariją, turėjusiais panašius pastoracinius paskyrimus ir išėjusiais į pensiją tais pačiais metais. Pirmasis įėjęs piktai nužvelgė tėvą McNulty ir tiksliai pasakęs, ką manąs apie kunigystę, pasišalino. Šiek tiek vėliau įėjo antrasis kunigas. Jis papasakojo, jog jam buvę sunku, bet jis mylėjęs žmones, o šie mylėję jį, kad jis vėl norėtų pakartoti savo gyvenimą. Tėvas McNulty negalėjo paaiškinti, kodėl du žmonės, turėję tokius panašius gyvenimus, taip skirtingai patyrė kunigystę.

Bažnyčios vadovai gali ir turėtų padėti kunigams tvarkyti savo gyvenimą prasmingai ir sveikai. Jie turėtų sudaryti tarnybos bei gyvenimo būdo sąlygas, teikiančias kunigams tam tikrų galimybių rinktis bei būti lankstiems. Be to, jie turėtų drąsinti kunigus, kai jie nusiminę, girti už gerą darbą, raginti pasiaiškinti jiems suklydus.

Tačiau visa tai nepašalins fakto, kad kai kurie iš jų taps tikėjimo kupini kunigai, o kiti baigs tarnybą kaip kartėlio ir pykčio kupini seni žmonės. Mes, Bažnyčia, turėtume būti atsakingi už aplinką bei struktūras, į kurias siunčiame savo kunigus. Mes atsakome už savo elgesį su šiais žmonėmis. Tačiau negalime imtis atsakomybės už jų asmeninius sprendimus.

Čia visuomet galioja teologinė “laisvos valios” samprata. Pakartoto Įstatymo knygoje rašoma: “Padėjau prieš tave tavo gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi…” (30, 19).

Tarp kunigų yra tų, kurie randa gyvenimą, ir tų, kurie jo neranda. Kai kurie nepajėgūs rasti gyvenimo kunigystėje. Kitų tarnyba būtų buvusi sėkminga, jeigu jie būtų turėję tinkamesnį ugdymą bei jautę nuolatinę paramą. Būtent pastarajai grupei reikia skirti daugiau dėmesio.

Tačiau visada bus ir tokių, kuriems darbas nesiseks, nes jų pasirinkimas buvo klaidingas.
 

Džiaugsmo dvasingumas

Kaip nustatyti, kokį kelią renkamės? Žinau, nuo ko pradėti. Pažvelkite į veidrodį. Ką sako jūsų veidas? Savo veido, ypač akių, išraišką esame sukūrę patys. Ką matome - pikto, kartėlio kupino žmogaus veidą ar veidą kunigo, kuris norėtų vėl viską pakartoti?

Gana daug mūsų kunigų veidrodyje mato pikto bei niūraus žmogaus atspindį. Pyktis, tiesa, yra normali reakcija, tačiau tarp kunigų esama tokių, kurių vidus kupinas nenumaldomo įtūžio. Šis paslėptas priešiškumas ir apmaudas naikina gyvybines jėgas, griauna jų širdies džiaugsmą. Turėtume stengtis nepasiduoti tokiam likimui.

Prieš kurį laiką diskutavome, ar skirti vienam kunigui stacionarų gydymą. Jis žūtbūt norėjo išvengti intensyvios gydymo programos. Tačiau turėjo didelių psichologinių problemų, reikalaujančių dėmesio. Aptarėme ambulatorinio gydymo galimybę, bet kai atėjo laikas spręsti, galiausiai nutarėme rekomenduoti intensyvesnį stacionarų gydymą. Svarbiausias veiksnys, lėmęs mano sprendimą, buvo šie kunigo žodžiai: “Aš padarau savo darbą ir tada einu namo vienas. Aš laukiu mirties”. Jis buvo rūstus ir džiaugsmą praradęs žmogus, niekada nesišypsantis ir prislėgtas pasaulio. Argi taip turėtų gyventi kunigas, kuriam duota Geroji Naujiena? Argi jis gali liudyti tikrąjį krikščioniškąjį gyvenimą?

Stacionaraus gydymo pradžioje jis vaikščiodavo mūsų instituto salėmis piktai dėbčiodamas, susmukęs ir nuleidęs galvą. Tai tęsėsi diena iš dienos. Bet po kurio laiko viskas pamažu ėmė taisytis. Ir štai vieną dieną pastebėjau jį einantį pakelta galva ir besišypsantį. Tai buvo ne paviršutiniška, bet plati, iš širdies kylanti šypsena. Tada man pasidarė aišku, kad jis pasveiks. Į jo gyvenimą ėmė grįžti džiaugsmas.

Šis džiaugsmas nėra vien emocinė būsena, atsirandanti ir išnykstanti priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių. Vieną akimirką esame laimingi, nes reikalai gerai klojasi; kitą - liūdni dėl daugybės sunkių gyvenimo momentų. “Laimingumas” ir “liūdnumas” yra praeinančios emocijos.

Džiaugsmas, priešingai, yra dvasinė tikrovė, Dvasios dovana. Laiške galatams Paulius rašo: “Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė” (5, 22).

Šis džiaugsmas kyla iš mūsų širdyje gyvenančios Dvasios. Jis nepašalina liūdesio ir skausmo; iš tiesų jis gali egzistuoti greta labai didelės kančios. Dvasios džiaugsmas teikia mums stiprybės, sklisdamas per mus gydo kitus ir yra dovana Dievo draugams.

Jei ir yra koks nors pavykusio kunigiškojo gyvenimo ženklas, tai - džiaugsmas.
 

Dvasinis kunigystės atnaujinimas

Kiekvieną dieną daug laiko praleidžiu rūpindamasis mūsų kunigų psichologine sveikata. Vis labiau įsitikinu, jog daugelio mūsų šiandienos problemų šaknys glūdi dvasingumo srityje. Žvelgti į tiesą, melstis iš širdies, turėti artimų draugų - sunkumų turintys kunigai tam nepajėgūs. Būtent to išmokti turime jiems padėti.

Gali būti, jog atėjo laikas sutelkti dėmesį į kunigystės dvasinį atnaujinimą. Kalbėdamas apie mūsų “dvasingumo” atnaujinimą, nesiūlau nukreipti akių nuo tiesos, į kurią žvelgti stengiasi daug mūsų pacientų kunigų. Priešingai, toks dvasingumas padeda suvokti prieštaringą bei įtemptą sudėtingo gyvenimo tikrovę, suteikti jai prasmę remiantis krikščionių naujiena ir Dvasios dėka paversti ją džiaugsmingu gyvenimu.

Galų gale kunigystė ir celibatas yra pirmiausia dvasinė tikrovė. Negyvenant Dvasioje neįmanoma būti sveikam ir laimingam kunigui. Negyvendamas Dvasioje kunigas tikrai niekada neatras gyvenimo celibatinėje egzistencijoje. O celibato teigiamai nesuvidujinus, maža vilties, kad jis bus autentiškai išgyvenamas.

Pamenu vieną kunigą, sakiusį, jog jis nesuvokiąs “mistinės” celibato prasmės, tačiau įžvelgiąs “funkcinę” prasmę. Man pasiteiravus, ką tai reikštų, jis paaiškino, jog vienintelė celibato vertybė yra galėjimas atiduoti save kitiems. Nenuostabu, kad, analizuodami jo dvasinį gyvenimą, neradome nieko, kas rodytų suprantant jį apie malonės veikimą arba gyvybę teikiantį ryšį su Dievu. Nenuostabu buvo ir tai, kad jis turėjo daug lytinių santykių.

Tuo tarpu 27 metų kunigas Džekas jautėsi apdovanotas Dievo malone. Per vieną pokalbį jis pasakė: “Vienas iš dalykų, kurių prašiau, yra maldos dovana. Visada būnu nustebęs jausdamas kvietimą melstis po ilgos dienos, kai iš tikrųjų nė nemanyčiau norįs melstis. Manau, kad melstis mane kviečia maldos dovana”.

Kunigystė Vakaruose tampa vis labiau priešinga vyraujančiai kultūrai. Žmogiškoji aplinka, buvusi palanki žmonėms patraukti į kunigystę bei joje išlaikyti, nyksta. Funkcinės kunigystės sampratos nebepakanka, jei jos išvis kada nors pakako. Galima daryti išvadą, kad tie, kurie lieka tarnyboje ir čia randa gyvenimą, yra tiesiogiai veikiami malonės.

Šią epochą galima pavadinti kunigiškojo apsivalymo laiku. Psichologai ją galbūt pavadintų augimo sezonu. Manau, kad ji daug reikalauja iš žmonių.

Kiekvienas iš mūsų turėtų tapti mistiku mums įprastiniu būdu, tai yra maitintis iš asmeninio ryšio su Dievu, taip pat iš per kitus perduodamos malonės.

Misticizmas, “įprastinis” ar “ypatingas”, visada glūdi Dievo, skleidžiančio Dvasią, kur jis nori, kvietime. Kunigas Džekas suprato, kad jo gebėjimas melstis po ilgos dienos yra dovana. Atsigręžus atgal ir apžvelgus savo kunigiškąją kelionę - kunigystės pasirinkimą, ištvermę lemtingais akimirksniais ir džiaugsmo jautimą - aiškiai išryškėja malonės veikimas. Bet iš kunigo, ypač tamsiomis valandomis, kurios neišvengiamai ateis, reikalaujama pasitikėti, kad tas, kuris jame pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs (Fil 1, 6).

Būtent Dievo Dvasia mumyse, kartais esanti tiesiog apčiuopiama, ne tik padeda mums išlikti celibatinėje tarnyboje, bet ir leidžia mums patirti daug pasitenkinimo bei džiaugsmo. Galiausiai suprantame tiesą, kurią išsakė krikščionių mistikas šv. Paulius: “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20).

Apie autorių. Stephen J. Rossetti yra Sirakūzų vyskupijos (JAV) kunigas. 1973 m. baigė Oro pajėgų akademiją ir šešerius metus dirbo Oro pajėgų žvalgybos karininku. Vėliau tapo kunigu. Kelių knygų autorius, politikos mokslų ir teologijos magistras, filosofijos daktaras psichologijos srityje. Šiuo metu yra Šv. Jono universiteto tarpkonfesinio seksualinių traumų instituto direktorių tarybos narys, Suitland’o (Maryland’o valstija) Šv. Luko instituto viceprezidentas ir vyriausiasis pareigūnas. Kelių šalių dvasininkams bei vienuoliams kun. S. Rossetti skaito paskaitas ir veda seminarus apie dvasingumą, lytiškumą ir psichinę sveikatą. Jis taip pat yra daugelio straipsnių šiomis temomis autorius.

1  Buber, Martin. Tales of the Hasidim: The Early Masters.  New York: Schoken Books, 1975, p. 65.
2  National Federation of Priests’ Councils. Project Future  Directions. T. Vol. V, No. 1, Chicago., January 1994, p. 15.
3  Leon-Dufour, Xavier. Dictionary of the New Testament.  San Francisco: Harper & Row Pubs, 1980, p. 222-223.
4  Ten pat, NFPC, p. 15.