Amerikietė, keliaudama po Indiją, pastebi, jog visos moterys jos lankomame kaime sterilizuotos. Bangladešo avialinijų darbuotojas sužino, kad jis netinka būti paskirtas į užsienį, nes turi daugiau negu du vaikus. Haityje moteriai “šeimos planavimo” klinika atsisako pašalinti jai implantuotą eksperimentinį Norplanto elementą, nors jis sukėlė stiprų, kelis mėnesius trunkantį kraujavimą. Maža mergytė neprižiūrima miršta Kinijos našlaičių namuose.

Ką bendro turi šie įvykiai? Jie visi yra gyventojų skaičiaus kontrolės judėjimo, per pastarąjį trisdešimtmetį lėmusio industrinio pasaulio ir mažiau išsivysčiusių šalių santykius, rezultatas.

Gyventojų skaičiaus kontrolės kampanija prasidėjo turtingų keistuolių iniciatyva dar šio amžiaus pradžioje. Jos tamsioji pusė išryškėjo hitlerinėje Vokietijoje ir taip šokiravo civilizuoto pasaulio visuomenę, kad praėjo net du dešimtmečiai, kol vėl buvo prabilta apie ją. “Demografinio sprogimo” propagandos srautas grąžino šiam judėjimui patrauklumą, ir 1966 m. jam pavyko paveikti oficialiąją Jungtinių Valstijų politiką. Tais metais prezidentas Lyndonas Johnsonas pareikalavo, kad Indijos vyriausybė imtų vykdyti didelę gyventojų skaičiaus kontrolės programą. Tik tada žadėta išsiųsti laivus su grūdais, skirtais šios šalies badaujantiems gyventojams.

Nuo tada radosi vis daugiau tarptautinių įstatymų ir programų, skirtų vis griežtesnės gyventojų skaičiaus kontrolės kampanijai finansuoti ir plėtoti. Šio judėjimo nustatyti prioritetai ėmė vyrauti tarptautinėje politikoje, taip pat Jungtinių Tautų konferencijose Kaire, Kopenhagoje, Pekine, Stambule ir Romoje.

Įtakos plėtimas

Gudriai manevruodama ir sumaniai spręsdama finansinius klausimus, gana maža gyventojų skaičiaus kontrolės entuziastų grupelė sugebėjo paskleisti savo įtaką per daugybę tarptautinių agentūrų.

Septintajame dešimtmetyje judėjimo vedliai - Hugh’as Moore’as, generolas Williamas Draperis, Johnas D. Rokfelleris ir Phillanderis Claxto’as - pasinaudojo savo pažintimis su įžymybėmis ir aukšto lygio politikais ir jų padedami išpopuliarino tariamai būtinos gyventojų skaičiaus kontrolės idėją. Prezidentas Johnson’as ir JAV kongresas skyrė dideles dotacijas daugeliui privačių kompanijų, kad šios galėtų įdiegti gimstamumo kontrolės paslaugas Amerikoje ir užsienyje. Gyventojų skaičiaus kontrolės šalininkai užėmė svarbius postus JAV tarptautinės pagalbos programų administracijoje ir tokiose tarptautinėse įstaigose kaip Pasaulio bankas.
Taigi judėjimo įtaka vis labiau plito. Nors tokios grupuotės kaip Planuota tėvystė, Gyventojų skaičiaus informacijos biuras, Alano Guttmacherio institutas, Pathfinderio fondas ir Savanoriškosios chirurginės kontracepcijos asociacija naudojasi valstybės iždu, jos, vis dar būdamos “privačiomis” organizacijomis, iki šiol praktiškai išvengė rimtų valstybės pareigūnų kontrolės. Jos galėjo panaudoti ir naudojo valstybinius fondus lobizmui, kad išsirūpintų dar didesnį finansavimą. Tai joms leido išlaidauti ir rasti bei finansuoti organizacijas, kurios remtų jų veiklą užsienyje. Taip gimė NVO, “nevyriausybinė organizacija”, grupuočių sambūris, vis labiau dominuojantis Jungtinių Tautų veikloje.

1968 m. Pasaulio bankas irgi įsipareigojo gyventojų skaičiaus kontrolės reikalui ir, vadovaujamas direktorių Roberto S. McNamara’os, A.W. Clauseno ir Barber’o Coneble’o, ėmė daryti didžiulį spaudimą pagalbą gaunančioms šalims, reikalaudamas kontroliuoti gyventojų skaičių.

1974 m. Jungtinių Valstijų valstybės departamentas priėmė dokumentą NSSM 200, kuriame atsispindėjo JAV planai siekti, kad 2000 metais visame pasaulyje imtų vyrauti “vidutiniškai dviejų vaikų šeima”. Dokumente, kuris nebuvo viešai prieinamas, išvardytos valstybės, į kurias būtina atkreipti itin didelį dėmesį: tai Indija, Bangladešas, Pakistanas, Etiopija, Meksika, Indonezija, Brazilija, Filipinai, Tailandas, Egiptas, Turkija, Nigerija ir Kolumbija. Nuo 1978 m. JAV įstatymai reikalavo, kad šalys, gaunančios Amerikos pagalbą, reguliuotų savo gyventojų skaičių.
 

Auganti imperija

Puikus šio sąjūdžio veiklos pavyzdys yra 1952 m. Londone įsteigtoji Tarptautinė planuotos tėvystės federacija (TPTF - angl. International Planned Parenthood Federation - IPPF), kuri yra pati didžiausia, galingiausia, turtingiausia ir geriausius ryšius turinti nevyriausybinė pasaulio gyventojų skaičiaus kontrolės propaguotoja. TPTF kasmetinės pajamos viršija 100 milijonų dolerių, iš kurių 3/4 gaunami iš valstybių, daugiausia Didžiosios Britanijos iždų, likusi dalis - iš Jungtinių Tautų ir privačių Rockfellerio, Fordo, Hewletto, MacArthuro ir kitų fondų. Visuomeniniai ir privatūs TPTF rėmėjai yra itin dosnūs. Per dvejus metus nuo to laiko, kai Reagano administracija 1986 m. sustabdė TPTF finansavimą dėl šios grupuotės pritarimo abortams, ji susilaukė tiek paramos iš kitur, kad jos pajamos tapo didesnės negu bet kada anksčiau. Atėjus Clintono administracijai, TPTF atgavo JAV vyriausybės paramą, kuri šiuo metu siekia 7 milijonus dolerių per metus.

TPTF finansinėmis lėšomis remia nuo jos priklausomas “šeimos planavimo asociacijas”, kurios, įsikūrusios 140-yje šalių, vykdo gyventojų skaičiaus kontrolės programas vietiniu lygiu. Šios grupuotės įtraukia vietinius piliečius į savo darbą verbuotojais, propaguotojais bei platintojais, taiko įvairias skatinimo strategijas. Mažiau išsivysčiusiose šalyse kartais taikomas toks skatinimo metodas, kai apdovanojami arba baudžiami ištisi kaimai priklausomai nuo to, kaip jų gyventojai laikosi gimstamumo kontrolės taisyklių. Tokios “grupinės iniciatyvos” pasirodė ypač veiksmingos.

Tačiau kad ir kokios veiksmingos bebūtų, vietinio lygio iniciatyvos nėra pagrindinė TPTF priemonė įtakai daryti. Grupės koziriai yra ryšiai ir politiniai svertai. Federacija uoliai išnaudoja savo ryšius su turtingais donorais, tarptautinėmis agentūromis ir kitomis gyventojų skaičiaus kontrolės organizacijomis. Ji siuntinėja pataikaujančius kvietimus Jungtinių Tautų biurokratams, visuomenės veikėjams, įžymiems žmonėms, aristokratams akindama juos tapti “savanoriais” ir jos idėjų skleidėjais. Savo pareigūnus bei rėmėjus TPTF stengiasi prastumti į aukštus postus tarptautinėse organizacijose. Federacijos prezidentas Dr. Fred Sai devintajame dešimtmetyje buvo Pasaulio banko vyresnysis patarėjas gyventojų klausimais, 1994-aisiais pirmininkavo Kairo Jungtinių Tautų konferencijoje dėl gyventojų. Halfdanas Mahleris, dabartinis TPTF generalinis sekretorius, anksčiau buvo Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos generalinis direktorius.

Daug TPTF pareigūnų dalyvavo paskutinėse Jungtinių Tautų konferencijose kaip atitinkamų vyriausybių atstovai su visomis jiems derančiomis privilegijomis. TPTF pareigūnai keliauja iš vieno darbo į kitą aukštuose tarptautinės biurokratijos ešalonuose - šiandien Jungtinės Tautos, rytoj Pasaulio bankas, poryt Rockfellerio fondas arba viena iš jų vasalinių įstaigų. Vienu žodžiu, TPTF įrodė savo gebėjimą kurti imperiją.

TPTF yra didžiausia pasaulio nevyriausybinė gyventojų skaičiaus kontrolės organizacija, o JAV Tarptautinio vystymosi agentūra (TVA - angl. US Agency for International Development, AID) - didžiausias šio judėjimo vyriausybinis rėmėjas. TVA atvirai pranešė, kad užsienio tautos piktinasi ir priešinasi vyriausybinėms gimstamumo kontrolės kampanijoms. Kadangi šį pyktį dažniausiai tenka patirti Jungtinėms Valstijoms, kas gi geriau galėtų jį nukreipti, jeigu ne vietinė, privati, savanoriška šeimos planavimo asociacija, TPTF filialas? Todėl TPTF ir jos vietiniai filialai teikia neįkainojamas paslaugas ir užsienio pagalbos davėjams, ir jos gavėjams, išlaisvindami juos nuo uždavinių, susijusių su galima didele politine rizika. Tad nenuostabu, kad vyriausybės yra tokios dosnios TPTF.
 

Viena priežastis, vienas gydymo būdas

Kaip TPTF naudoja savo galią? Atsakymus galime rasti nagrinėdami tiek išplatintus grupuotės pareiškimus, tiek jos veiklą. TPTF daug kartų yra deklaravusi savo įsipareigojimą gyventojų skaičiaus kontrolės reikalui ir pabrėžusi tariamą būtinybę keisti paplitusį bei oficialų požiūrį į lytinius santykius ir viešąją moralę. Iš tiesų daug posakių, pasitaikančių pastaruoju metu priimtuose Jungtinių Tautų dokumentuose, atspindi formuluotes, anksčiau pasirodžiusias TPTF publikacijose. Tokie posakiai kaip “reproduktyvi sveikata”, “lytinė sveikata”, “saugi motinystė” buvo reklamuojamos TPTF dar iki to laiko, kai apie juos buvo prabilta Jungtinių Tautų konferencijose Kaire, Pekine ir Romoje. TPTF taip pat išpopuliarino sąvoką “išsilaikantis vystymasis” (“sustainable development ”). Šiai koncepcijai reklamuoti ji yra gavusi reikiamą finansavimą iš Jungtinių Tautų.

Daugelyje TPTF publikacijų pabrėžiama, kad kovojant su skurdu būtina atsižvelgti į “sąsajas tarp vystymosi, mažėjančių pasaulio išteklių ir gyventojų skaičiaus”. Taigi teigiama, jog skurdo priežastis viena - gyventojų skaičius. Todėl tėra tik vienas kovos su skurdu būdas: sumažinti vaisingumą, jei įmanoma, savanoriškais metodais, arba, jei būtina, kitomis priemonėmis. Pasak TPTF, šalikelėje elgetaujanti moteris, pavyzdžiui, Lagose, liudija nepakankamą kontracepcijos priemonių prieinamumą. Organizacija pripažįsta, kad kontraceptinės piliulės ir kitos priemonės gali būti “ne visai priimtinos” žmonėms, kuriems jos siūlomos; mat daugelis išmaldos prašančių moterų neįžvelgia ryšio tarp skurdo ir gyventojų skaičiaus ir nemano, kad kontracepcija išspręstų jų problemas. Tačiau TPTF gali ir tai paaiškinti: dėl šio užsispyrimo kaltos “religinės grupuotės”.

Nors TPTF neturi jokių savo kvalifikacijos patvirtinimų, ji nesikuklina siekdama visapusiškai išspręsti amžių senumo problemą. Demonstruodama savo pasiryžimą sumažinti vaisingumą, 1984 m. TPTF paskelbė, jog “veiksmai už įstatymo ribų ir netgi įstatymo pažeidimas yra reformas skatinančio proceso dalis”. Nepaisant to, organizacija stengiasi nepažeidinėti įstatymų. Todėl TPTF ir jos filialai labai stengiasi, kad kiekvienos šalies įstatymai ir tarptautinės normos sutaptų su federacijos vizija.

TPTF nuosekliai remė ir finansavo tai, ką ji vadina “teise į abortą”, įskaitant abortą vėlyvojoje nėštumo stadijoje. Ji laiko savo pareiga “spausti vyriausybes”, kad ši teisė būtų garantuota. Pavyzdžiui; Šiaurės Airijoje, federacija siekia visiškos ir nevaržomos teisės į abortą, dangstydamasi esamų abortus ribojančių įstatymų “aiškinimu” ir kovodama už “nesaugių” abortų pašalinimą. Federacija taip pat tvirtina, jog “visos” “vaisingumo reguliavimo paslaugos” turėtų būti teikiamos asmenims, sulaukusiems 10 metų amžiaus, nesvarbu sutinka jų tėvai ar ne.
 

Skatinimas ir prievarta: Kinijos patirtis

Nors TPTF pripažįsta, kad “paskatinimai” - kaip užmokesčio forma sterilizuotis sutinkantiems žmonėms - yra abejotini moralės požiūriu, ji jų neatsisako teigdama, jog būtina išmėginti “skatinimo ir neskatinimo priemones, padedančias bendruomenėje suformuoti teigiamą požiūrį į reproduktyvų elgesį”. Kitaip tariant, norint moterį priversti atsisakyti gimdymo, užtenka pagrasinti, kad bus nutrauktos priemokos jai ir visiems bendradarbiams, ir gali būti tikras, jog ji pajus savo kolegų spaudimą. TPTF taip pat siūlo mokėti paskatinamąsias išmokas šeimos planavimo kampanijos darbuotojams, nes tai gerokai padidina jų uolumą.

TPTF pradėjo teikti piniginę paramą Kinijos Liaudies Respublikai 1980 metais, netrukus po to, kai ši valstybė pradėjo “vieno vaiko” kampaniją. 1983-iaisiais, kai šioje kampanijoje ėmė atsirasti vis daugiau prievartos, Kinijos šeimos planavimo asociacija tapo TPTF filialu; federacijos laikraštyje People grupė tėvų tvirtino, kad Kinijos programa galėtų būti “pavyzdžiu Trečiajam pasauliui”. Pekino vyriausybė padėkojo TPTF už pagalbą.

Nepaisant daugybės įrodymų apie rimtus žmogaus teisių pažeidimus įgyvendinant “vieno vaiko” programą, TPTF ir toliau beatodairiškai gyrė Kiniją. Iš tiesų ši grupuotė daug prisidėjo prie Kinijos “sėkmės”, veikdama per savo filialą - Kinijos šeimos planavimo asociaciją.

Nors 1986 m. People pranešė, kad ši Kinijos grupuotė “labiau tiki švietimu negu skatinimo priemonėmis”, leidinys pripažino, jog “savanoriai kartais renka baudas iš porų, kurios nesilaiko gimstamumo plano taisyklių”. 1994 m. Kairo konferencijoje išplatintame pareiškime Kinijos šeimos planavimo asociacija pati išdidžiai pranešė, jog jos vietiniai aktyvistai “kontroliavo gyventojų skaičiaus kontrolės vietinių projektų sudarymą bei įgyvendinimą, dalyvavo juose ir prižiūrėjo, kad būtų deramai vykdoma skatinimo ir baudimo politika, susijusi su šeimos planavimu”. People pažymi, kad Pekino vyriausybė prisipažino bendradarbiavusi su Kinijos šeimos planavimo asociacija, skirdama jai patalpas bei mokėdama algas “savanoriams”. Projekto sėkmei garantuoti pati TPTF skirdavo 1,3 milijono dolerių per metus.

“Vieno vaiko” kampanijos metu Kinijos vyriausybė bei Kinijos šeimos planavimo asociacija palaikė glaudžius ryšius su didžiausiomis pasaulio valstybėmis ir solidžiomis tarptautinėmis organizacijomis. Pasaulio banko ir Geresnio pasaulio draugijos išgirtas už pastangas sprendžiant gyventojų skaičiaus problemas, Pekinas buvo pasirinktas kaip 1995 m. Jungtinių Tautų konferencijos moterų klausimais vieta. Per daugelį metų Kinija gavo daugiau nei  22 milijardus dolerių paskolų iš Pasaulio banko, taip pat milijonus dolerių kasmetinės paramos iš Jungtinių Tautų Gyventojų fondo bei pačios TPTF - ir viskas pramoninių valstybių mokesčių mokėtojų sąskaita.
 

Ekologiniai mitai

Norėdama pateisinti savo vykdomas programas, TPTF nuolatos leidžia srautus publikacijų apie tariamus gyventojų pertekliaus pavojus, dėl to kylantį skurdą ir Kiniją kankinančias ekologines nelaimes. Tačiau Taivane žmonės gyvena 4 kartus tankiau, o iki 1993 m. Taivano nacionalinis produktas, tenkantis vienam gyvenojui, buvo 5 kartus didesnis. Vidutiniška gyvenimo trukmė čia 1995 m. buvo penkeriais metais ilgesnė. Be to Taivanis nėra pagarsėjęs, kaip Kinija, oro ir vandens užterštumu. Ekonomines Kinijos problemas kelia ne per didelis gyventojų skaičius, bet 50 metų trukęs netikęs komunistų vadovavimas šaliai.

Po daugybės stagnacijos metų vyraujant centriniam ekonomikos planavimui Kinijos ekonomika pagaliau ėmė stiprėti ribotų laisvosios rinkos reformų dėka; jos didžiuliai, neištirti ištekliai traukia rimtus investuotojus iš užsienio. Tačiau gyventojų skaičiaus kampanija nė kiek nesusilpnėjo. Nuolatinės užuominos apie “gyventojų perteklių” leido valdančiajai klikai nesunkiai paaiškinti žmonių vargo priežastis; šios aliuzijos sustiprino ir TPTF pozicijas. Dabar šis gyventojų skaičiaus kontrolės monstras neturi jokio noro prarasti įgytą galią. Kinija galėtų būti geras pavyzdys, kas atsitiktų kiekvienai tautai, paklususiai TPTF nurodymams.

Pats madingiausias argumentas, nukreiptas prieš gyventojų skaičiaus didėjimą, šiandien yra aplinka. Per pirmąją Žemės dieną 1970-aisiais pramonininkas Hugh’as Moore’as išdalijo 300 000 lapelių, kuriuose “gyventojų skaičiaus bomba” kaltinama dėl visų ekologinių problemų. Aplinkos problemos egzistuoja, bet ne dėl “gyventojų pertekliaus”. Priežastis vėl gi yra neteisingas elgesys: klaidinga vyriausybių politika, į padarinius neatsižvelgianti pramonės gamyba ir nemąstančių individų elgesys.

Daugelis teiginių dėl aplinkos katastrofos yra neteisingi arba diskutuotini. Dauguma isteriškų pranašysčių dėl gresiančio bado pasirodė esančios netikslios. Žemėje dar nepasibaigė vario, cinko ar naftos atsargos, kaip prognozavo Paulas Ehrlichas ir Romos klubas. Tokie mokslininkai kaip S. Fredas Singeris iš Virdžinijos universiteto pateikė rimtų įrodymų, kad vadinamoji ozono skylė atmosferos sluoksnyje yra ne kas kita kaip skylė argumentacijose tų asmenų, kurie čia įžvelgė bręstančią tragediją. Atmosferos tyrinėtojas Hugh’as Ellsaessers’is iš Lawrence Livermore Nacionalinės laboratorijos mano, jog gasdinimas visuotiniu atšilimu neturįs rimto pagrindo, kam pritaria 79 žinomi pasaulio mokslininkai, 1995 metais pasirašę Leipcigo deklaraciją dėl Pasaulio klimato pasikeitimo.

Nėra jokių įrodymų, kad masiškai nyksta augmenijos ir gyvūnijos rūšys. Net Čikagos universiteto paleontologas Davidas Jablonskis, tikintis, jog tai įvyks, vis dėlto pripažįsta, jog “nėra žinoma, kiek rūšių iš viso egzistuoja ir kiek jų žūsta”. Taškuotojų pelėdų populiacija vakarinėse JAV valstijose vėl padidėjo. Mėlynųjų banginių, kurie irgi turėjo išnykti, dabar yra daugiau negu apokaliptiniai pranašautojai galėjo įsivaizduoti. Juodakojis šeškas, jau du kartus paskelbtas išnykusiu, kiekvieną kartą randamas vis kitoje vietoje.

“Miškų nykimas” atspindi tiktai paprastą faktą, kad medžiai kertami vienose vietose, bet tuo pačiu metu auga kitose. Jungtinėse Valstijose miškai užima trečdalį visos teritorijos ir, JAV Miškų tarnybos duomenimis, auga sparčiau negu yra kertami; vakarinėje pakrantėje net 14 procentų sparčiau. Kai kurie ekologai pakėlė didelį triukšmą, kad tropikuose per metus iškertamas plotas, prilygstantis dviem Belgijos teritorijoms. Tačiau visi tropikų miškai užima teritoriją, 500 kartų didesnę už Belgijos, be to, 99,8 procento pasaulio miškų tebeauga. Mitybos ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, šiuo metu miškai dengia 4 milijonus hektarų žemės, užimdami trečdalį žemės ploto. Tokie skaičiai buvo ir 1950-aisiais. Tiesa, kai kur tebeiškertami dideli miškų plotai, bet tai daryti vis sunkiau dėl atsirandančių apribojimų.

Žmonės visada gyveno tankiai susispaudę, bet tik dėl to, kad galėtų keistis paslaugomis. Tačiau už gyvenamųjų vietų ribų lieka didžiuliai neapgyvendinti plotai. Teoriškai visus pasaulio žmones galima būtų sutalpinti į Teksaso valstiją, kiekvienam individui paskyrus tipiško amerikietiškojo namo plotą.

Nors pasaulio gyventojų skaičius tebedidėja, augimo tempas sulėtėjo dėl smarkiai mažėjančio gimstamumo ir išsivysčiusiose, ir besivystančiose šalyse. Moteris Ispanijoje pagimdo 1,4 vaiko, Italijoje - 1,3. Net besivystančiame pasaulyje šis skaičius mažesnis negu 4. Jeigu panašios tendencijos išsilaikys ir artimoje ateityje, pasaulio gyventojų skaičius iki XXI amžiaus pabaigos taps stabilus. Europos tautos tuo metu turės gyventojų keliais milijonais mažiau negu šiandien.
Grėsmė - centrinis planavimas

Vakarų pasaulyje imta spręsti vandens ir oro užterštumo problemas, reikalaujant, kad teršėjai statytų valymo įrengimus arba mokėtų baudas. Tačiau užterštumas buvo ir tebėra rimčiausia problema ne tankiai apgyvendintuose pramoniniuose Vakaruose, bet valstybės kontroliuotose buvusios Sovietų Sąjungos ir jos satelitų teritorijose. Šios šalys nėra tankiai apgyvendintos, o ir gimstamumas jose menkas. 1990 m. Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas paskelbė, kad užterštumas Sovietų Sąjungoje buvo nuo 10 iki 100 kartų didesnis nei Vakaruose. Išvada aiški: valstybinis planavimas negali garantuoti nei normalaus pragyvenimo, nei sveikos ir švarios aplinkos. Nepaisant to, būtent valstybinį arba, tiksliau, net supervalstybinį planavimą Jungtinių Tautų organizacijos bei jų rėmėjai propagavo paskutinėse tarptautinėse konferencijose. 1994 m. Kairo konferencijoje Sierra klubas, viena įtakingiausių Amerikos aplinkos apsaugos grupių, paskelbė remsiąs gyventojų skaičiaus kontrolę ir supažindino su savo planu ištirti įvairias pasaulio teritorijas ir nustatyti, ar gyventojų skaičius jose “priimtinas”. Grupuotė nepaaiškino, ką ji siūlys daryti tose vietose, kur gyventojų skaičius bus “nepriimtinas”.

Pasaulio banko ekonomistas Hermanas Daly tvirtino, jog vyriausybės turėtų išdavinėti “gimdymo licencijas”, draudžiančias tėvams turėti daugiau vaikų, negu leidžia vyriausybiniai planuotojai. Pasak jo, tokia sistema būtų teisinga: mat nors vyriausybė ir nustato bendrąjį licencijų skaičių, žmonės galėtų pirkti ir parduoti jas pagal savo norus. Daly taip pat ragina perkelti didelę dalį gyventojų, kad ištisi plotai būtų paversti laukine gamta, kur gyventų vien laukiniai gyvūnai. Sykiu jis norėtų uždrausti privačią žemės nuosavybę ir tiesioginius daugelio valstybių pareigūnų rinkimus, siūlo naujais  dideliais mokesčiais apriboti pramonės gamybą ir taip sumažinti tariamą spaudimą aplinkai.

Nors paskutinės Jungtinių Tautų konferencijos, pasipriešinus sąjūdžio “Už gyvybę” aktyvistams, nepateisino Daly lūkesčių, kai kurių konferencijose priimtų dokumentų tekstuose atsirado jo vizijos užuominų. Visose paskutinėse konferencijose siūlyta priemonių, galinčių apriboti gyventojų skaičiaus didėjimą, įskaitant visišką abortų įteisinimą. Habitat II konferencija suteikė nevyriausybinėms organizacijoms galių, leisiančių varžytis su demokratiškai išrinktais suverenios tautos valdžios atstovais. Globalinio valdymo komisija siūlė suteikti Jungtinėms Tautoms teisę taikyti savo tiesioginius mokesčius asmenims visame pasaulyje, nederinant to su jų nacionaline vyriausybe.

1993 m. paskelbtame pareiškime dėl “ekosistemų apsaugos” JAV Aplinkos apsaugos agentūra teigė, kad JAV vyriausybė turės “parengti tokią gyventojų politiką, kuri atitiktų išsilaikančių  ekonomikų ir ekosistemų modelį”, ir ragino koordinuoti vyriausybinius veiksmus visais lygiais - vietiniu, valstybiniu, federaliniu ir tarptautiniu.

Prezidento Clintono sudarytoji Taryba dėl išsilaikančio vystymosi (Council on Sustainable Development) oficialiai pakvietė “stabilizuoti JAV gyventojų”, o sykiu ir “viso pasaulio gyventojų skaičių”.Tarybos manymu, tokie veiksmai yra būtini, jei norime išsaugoti išteklius ir aukštą gyvenimo kokybę ateities kartoms”.

Grėsmė žmogiškajam orumui

Gamtos mylėtojui nebūtina atsisakyti noro rūpintis gamta. Tačiau jam privalu įžvelgti paslėptus aplinkos sąjūdžio planus. Tai kampanija už gyventojų skaičiaus kontroliavimą. Šis tikslas dažnai neišsakomas, dangstomas reiškiamu susirūpinimu medžiais, paukščiais ir kitomis gamtos būtybėmis. Jo siekėjams būdingas požiūris, kad žmonės tėra gamtos bei jos išteklių vartotojai bei niokotojai nepripažįstant, jog žmonės sykiu kuria išteklius, sodindami medžius, veisdami žuvų peryklas, kurdami švarius energijos šaltinius.

Gerai organizuotas aplinkos sąjūdis laiko žmogų biologine rūšimi, kurios skaičius pernelyg padidėjo, ir kurią dabar būtina kontroliuoti. Sąjūdžio lyderiai nesibaimina imtis dieviškos atsakomybės nustatyti “žmogaus ekologinės nišos” ribas, kaip tai vadinama Jungtinių Tautų aplinkos programos 1995 m. projekte dėl “globalinės bioįvairovės”.

Vien ši arogancija turėtų priversti mus susimąstyti. Deja, kai kurios pagrindinės Jungtinių Valstijų Bažnyčios irgi įsitraukė į šias ekscentriškas aplinkos sąjūdžio formas. Kraštutinės šio sąjūdžio atmainos šalininkai garbina gamtą kaip deivę Gają ir kalba apie žmones taip kaip apie maro antplūdį.

Šiuo metu daugybė Jungtinių Tautų agentūrų bei jų filialų oficialiai skelbia susidomėjimą pasaulio šeimų sprendimais dėl vaikų. Tai JT Gyventojų fondas, JT Aplinkos programa, Tarptautinė gamtos išsaugojimo unija, Pasaulio gamtos fondas ir Pasaulio išteklių institutas, taip pat Pasaulio bankas, Pasaulio sveikatos apsaugos organizacija, JT Vaikų fondas, Pasaulinio valdymo komisija, JT Moterų vystymosi fondas ir daugelis kitų.

JT Aplinkos programa leidžia leidinį Our Planet (“Mūsų planeta”), kurio paskutiniame numeryje tiesiai pasakyta: “Jeigu žmonės veisiasi kaip triušiai, jiems ir mirti reikia leisti kaip triušiams”. Straipsnyje taip pat kviečiama siekti “pusiausvyros tarp išteklių, gyventojų skaičiaus ir aplinkos” ir akcentuojama “palyginti stabilios valstybinės ekonomikos” būtinybė. Ši frazė yra Hermano Daly planuojamojo rojaus žemėje pavadinimas.

Tikroji skurdo ir užterštumo pasaulyje priežastis yra ne gyventojų perteklius, bet netinkamas ekonomikos valdymas, dideli mokesčiai, korupcija, verslo ir gamybos suvaržymai bei netinkamas išteklių naudojimas. Jeigu vyriausybės atliktų savo teisėtas funkcijas sąžiningai, gintų savo piliečius bei jų nuosavybę, žmonės galėtų patys tvarkyti savo reikalus, iš jų ir gimstamumo. Brangiai kainuojančios tarptautinės biurokratijos kišimasis čia nereikalingas. Laikas apginti žmogiškąjį orumą.
 

Parengta pagal “The Catholic World Report”