Tikėjimo sambūriai
 

Įvadas

“Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16,15).

Štai Kristaus pasiuntinybė - “eikite mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28,20). Eikite pas žmones ten, kur jus priims... eikite, kaip Jis ėjo visur ir skelbė Gerąją Naujieną šventykloje, ant kalno, prie ežero, dykumoje... Šis balsas nenutilo ir mūsų laikais. Galbūt ir mums reikia pajudėti. Keičiasi pasaulis, ypač žmonių visuomenės, o tikinčiųjų vieta ten, kur žmonės. Nebūkime užsidarę tarp mūrinių sienų ar atsiriboję tradicijomis. Kristaus įpėdiniai Apaštalai ėjo pas žmones, kūrė krikščioniškas bendruomenes ir keliavo toliau.

Laikui bėgant susikūrė parapija, kuri turėjo svarbiausią reikšmę kaimo ir miestelio gyvenime - ne tik religiniame, bet ir kultūriniame. Bet šiais laikais daug kas pasikeitė: išaugo dideli miestai, keitėsi žmonių buities sąlygos, elgesys. Parapija prarado savo tradicinę reikšmę.

Reikia rasti naują būdą, kaip priartinti žmones prie Kristaus. Daug galima pasiekti, subūrus mažas tikėjimo grupes. Pasaulyje jau išplito mažų tikėjimo grupių - maldos, charizmatikų, neokatechumenų, Biblijos - judėjimas.

Norėčiau pasiūlyti didelėse parapijose kurti mažas tikėjimo grupes, kurios turėtų tapti gyvoji Bažnyčia ir atlikti Jos pasiuntinybę pasaulyje. Viliuosi, jog šis siūlymas, tinkamai įgyvendintas, gali daug padėti atgaivininant Bažnyčios veiklą, ypač ten, kur naujų laikų nepageidautina banga kelia pavojų.

TIKĖJIMO PROBLEMOS LIETUVOJE

Komunistinė santvarka padarė daug žalos. Tačiau tauta savo krikščioniško vardo dar neprarado labai aktyvių ir tvirtai tradicijų besilaikančių žmonių dėka. Tai senoji karta, kuri vis mažėja, iškeliaudama į amžinybę. Vidurinioji ir jaunoji karta mažai reiškiasi tikėjimo srityje, tačiau yra vilties, kad ir jos supras Bažnyčios reikšmę tautai. Pakrikštytieji arba priėmę kitus sakramentus tokiomis sunkiomis Bažnyčiai sąlygomis, pakankamai giliai nesuvokia to, ką gavo. Abejoju, ar naujų judėjimų ir plintančio materializmo, naikinančio tradicijas, banga nenustums dvasinio turto į gyvenimo pašalę.

Laikai keitėsi, ištuštėjo kaimai, išaugo miestai, žmonės apsigyveno dideliuose mikrorajonuose, dideliuose pastatuose. Nė vienas nežino, kas gyvena jų name, nepažįsta kartais ir savo kaimyno. Nežino, kokiai parapijai priklauso, o jeigu kartais nueina į bažnyčią, nesvarbu į kokią, pabūna mišiose tarp nepažįstamų žmonių, perduoda ramybės ženklą svetimiems asmenims ( nes toks yra liturgijos pageidavimas) ir jau galvoja, kad atlikta religinė “pareiga” tikriausiai visai savaitei. Galbūt daug yra tokių katalikų, kurių tikėjimas apsiriboja Krikštu, pirmąja Išpažintim ir Komunija, dar gal bažnytine Santuoka ir laidotuvėm, ir tai beveik visas santykis su Dievu. Sumenkėjo ryšiai šeimoje. Žmogus, ieškantis laisvės, geresnio gyvenimo, paliko savo gimtinę - miestelį, kaimą, tėvus. Kiekvienos jaunos šeimos svajonė - turėti savo butą, namą. Daugėja vienišų žmonių. Jaunos šeimos dažnai yra ir seneliai lieka vieni tarp svetimų žmonių su savo gyvenimo problemomis. Jie tokie vieniši. Kas užjaus, padės, kai neteks darbo, pinigų, kai ateis liga, nelaimė?.. Dažnas žmogus jaučiasi pavargęs, beskubėdamas, kad neatsiliktų gyvenimo lenktynėse: mados, konkurencijos, kad neprarastų pinigų, darbo, užimamos pozicijos. Dažnai toks ir nepastebi, kad jau yra valdomas biznio, politikos, masinės informacijos, reklamos.

Šiaurės Amerikoje jau viešai kalbama apie naują mūsų laikų “ligą” - “pirkimo” ligą. Yra žmonių,  taip pasiduodančių reklamai, jog puola į pirkimo karštligę: perka bet ką, prisikrauna pilnas spintas drabužių ar ko nors kito, ko niekad nepanaudos. O reklama jau reklamuoja naujus “vaistus” nuo tos ligos. Galima sakyti, susargdinam žmogų šia “liga”, o paskui jį gydom, ir biznis sukasi...

Bažnyčia visada padeda žmogui, ypač tose srityse, kur niekas jam nepadeda: steigia mokyklas, ligonines, prieglaudas vargšams.Bažnyčia gali artinti žmones prie Kristaus, kuris vėl suburs juos į mylinčią šeimą. To nepavyks padaryti žmonių būryje, bet tik mažose grupėse. Žiūrėkite, kaip sparčiai plečiasi įvairios sektos, kokį pasisekimą turi mažos tikėjimo grupės. Gal tai laiko ženklas, kad žmonėms trūksta bendrumo, dvasinių ryšių?

Pažvelkime į Vatikano II Susirinkimą, pajauskime pirmųjų krikščionių nuostatas, įsigilinkime į šv. Jono Bosko dvasią. Ji mums daug padės.

VATIKANO II SUSIRINKIMAS

Vatikano II Susirinkimas kviečia, kad mes, krikščionys, rastume savo vietą Bažnyčioje. Bažnyčia - tai Dievo bendruomenė - visi žmonės, kurie tiki Viešpatį. Krikštas ir Sutvirtinimo sakramentas kviečia mus ir suteikia galimybę tapti šventaisiais ir jausti atsakomybę už vidinį Bažnyčios gyvenimą, kviečia dalyvauti jos pasiuntinybėje pasaulyje. Vatikano II Susirinkimo uždavinys buvo įkvėpti mintį, kad Bažnyčia - tai mes, bet ne jie, kiekvieną dieną - ne tik šventadieniais. Bažnyčia - tai ne grupė išrinktųjų ar vadų, o visi pakrikštytieji, ir negalima dalyti jų į kalbančius ir klausančius, veikiančius ir žiūrinčius... Kiekvienas pakrikštytasis yra gyvosios Bažnyčios narys.

PIRMOSIOS KRIKŠČIONIŠKOS BENDRUOMENĖS

Pirmųjų krikščioniškų bendruomenių tarpusavio ryšiai buvo meilė. Šitai taip žavėjo pašalinius, kad jie sakydavo: “Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli”. Krikščioniškosios meilės apimtas  nebūtinai turi viską išparduoti ir išdalyti. Pakanka, kad jis mokės dalytis savo tikėjimu, patirtimi, išgyvenimais. O prireikus, pagelbėti, padėti gal ir materialiai.

“Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Meilė turėtų reikštis konkrečiai, asmeniškai, bet ne abstrakčiai - anoniminiu būdu. Konkretus asmuo - asmeniui. Galbūt mūsų oficialūs susibūrimai Bažnyčiose, visokios labdaros akcijos daugeliui lieka anoniminės? Kas nors duoda, o jei duoda, tai kas nors ima ir dar nepatenkintas, dažnai ir piktas, nes kitas gavo daugiau... Daug kalbama, dainuojama apie meilę, bet gal ji tik ir lieka abstrakcija, plevena kažkur? O konkrečiam, gyvam žmogui jos vis trūksta. Meile ir tikėjimu reikia dalytis kaip duona: konkretus žmogus - su konkrečiu asmeniu.

ŠV. JONO BOSKO DVASIA

Meilė ir stiprus tikėjimas taip paveikė šv. Joną Bosko, kad visas savo jėgas ir sugebėjimus jis paaukojo gatvės jaunuoliams. Tai meilė, bet ne baimė paskatino juos siekti gėrio. “Jaunuoliai nėra blogi, - sakydavo jis. - O jeigu būna tokie, tai tik dėl to, kad niekas su jais neužsiima, nebendrauja”. Visa jo auklėjimo paslaptis - tai meilė, kurią skiepijo auklėtiniams. Auklėtojas mylėjo savo auklėtinius. Jie žinojo tai, ir jie mylėjo savo auklėtoją: nieko blogo nedarė, nes nenorėjo užgauti savo mylimo asmens. Jų meilė ir tikėjimas nebuvo dirbtiniai, bet nuoširdūs ir aktyvūs: jie meldėsi, dirbo, žaidė kartu su auklėtojais, kurie jaunuoliams buvo kaip vyresni broliai, bet ne kaip sargybiniai. Šv. Jonas Bosko  labai vertino sportą, dainas, muziką, teatrą. Todėl jaunuoliai būdavo aktyvūs. “Stovintis vanduo dvokia”, - sakydavo jis. Be tų gražių idealų dideliam būry neįmanoma suformuoti nuoširdžių santykių.
 
 

‘Šiais laikais, jei norima, kad parapija nebūtų viena iš formalių įstaigų, kur kažkas eina atlikti savo religines apeigas, reikia keisti jos veiklos sistemą. Daug kas pasikeis parapijos gyvenime, kai sukursime joje tokias mažas “avides” - tikėjimo sambūrius. Tie sambūriai turės savo lyderius - dvasinius animatorius. Kuriama viena kita (iš pradžių nedaug) tikėjimo grupė, kuri laikui bėgant taps maža pagrindine Bažnyčios bendruomene. Jos tikslas - būti realia gyva Bažnyčia, turinčia savo dvasinį ganytoją - animatorių, glaudžiai susijusį su parapija, o per ją - su diecezija ir visuotine Bažnyčia. Norint tai pasiekti, tikėjimo sambūrius turi sieti meilė ir  gaivinti tikėjimas. Pasiekus šiuos tikslus, galima įsitraukti į tarnybą, būti aktyviems. Tai reiškia - būti Bažnyčia, kur meilė neužsidaro mažoje grupėje, bet jos aktyvumas, tarnybos dvasia mato žmonių vargus, o tikėjimas reiškiasi asmenine ir bendra malda, dalyvavimu Bažnyčios liturgijoje ir jos pasiuntinybėje pasaulyje.

Jeigu norime, kad tikėjimo sambūris taptų maža, gyvąja Bažnyčia, stenkimės siekti šio tikslo trimis etapais:

1. Meile
2. Tikėjimu
3. Tarnybiniu aktyvumu - “gyvąja Bažnyčia”.