Tikėjimo sambūriai

(tęsinys)

PIRMASIS ETAPAS. MEILĖ: “GERA MUMS ČIA BŪTI”

Kuriant tikėjimo sambūrį, stengiamasi suburti nedidelę grupę žmonių, kurie patenkinti vieni kitais. Grupė turi būti ne per didelė ir ne per maža, svarbu, kad būtų komunikatyvi, susibūrimai galėtų vykti ir privačiuose namuose, nebūtinai parapijos salėje. Geriau neorganizuoti grupių pagal amžių, amatus, profesijas ar kaimynystę. Tikėjimo sambūrio dalyviai gali būti įvairūs, tik svarbu, kad būtų patenkinti ir gerai jaustųsi. Pagrindinę grupės bazę galėtų sudaryti kelios šeimos, ir jos darbe galėtų dalyvauti visi šeimos nariai. Prie jų prisidėtų ir vieniši asmenys. Visų pirma kreipiame dėmesį į grupės susigyvenimą. Nepradedame nuo valdybos rinkimų, statuto kūrimo ar kokios didelės veiklos svarstymo. Paprasčiausiai kalbėkimės, pasitikėkime ir nesivaržykime vienas kito. Svarbu, kad visi galėtų laisvai išsikalbėti, pasidalyti savo mintimis, išgyvenimais, patirtimi, nesvarbu ar turi ką “protingo” pasakyti, ar ne. Dažnai būna, kad susirinkimuose (pobūviuose) vieni labai iškalbūs, kiti tyli, klausosi. Pagaliau tyleniams nusibosta tos kalbos, ir jie pasišalina.

Organizatorius turėtų žinoti, kad grupės susibūrimas - tai ne tikybos pamoka, ne paskaita, ne mokymas nežinančių ar mažiau žinančių. Čia kiekvienas turėtų jaustis esąs lygiateisis. Organizatorius turi programą ir tikslą, ką nori pasiekti, ir pamažu supažindina su juo dalyvius. Jis sudaro galimybę kalbėti kiekvienam, net nedrąsiausiems. Iš pradžių tie pasisakymai gali būti  nesklandūs, nedrąsūs, naivūs, bet viską reikia priimti nuoširdžiai, neleisti, kad vienas kitą pašieptų ar smarkiai kritikuotų. Nedrąsieji ar mažiau išmanantys turi galimybę čia pasisemti dvasios. Laikui bėgant, jie lavinsis, daug sužinos ir bus mums dėkingi, kad suteikėme tą galimybę.Norinčius daug šnekėti pratinsime klausytis kito, kuris gal ne toks  iškalbingas, bet irgi turi gerų minčių, pasiūlymų, tik gal nemoka jų išreikšti.

Kai organizatorius kantrus ir moka labiau klausytis nei kalbėti, pamažėle pastebi, jog grupėje jam beveik nėra kas veikti,dalyviai patys jau sugeba vienas kitam patarti. Organizatorius tik seka, kad susibūrime vyrautų gera nuotaika, tarpusavio pagarba. Kai iškyla sunkių problemų ir dalyviai nepajėgia patys jų išspręsti arba prieina blogų išvadų, organizatorius pasitarnauja kaip ekspertas: duoda Bažnyčios pageidaujamą atsakymą.

Džiugu, kai susirinkimuose vyrauja gera nuotaika. Pamažu išsiskiria asmenys, nebūtinai iškalbingi, bet, pavyzdžiui, turintys organizacinių sugebėjimų ir  grupės pasitikėjimą. Tokie asmenys galėtų būti grupės dvasiniai animatoriai.Tam reikia sudaryti galimybę, kad norintys galėtų pasirengti jais tapti. Po kurio laiko jie galės vadovauti grupėms arba pradėti kurti naujas. Gerai, jeigu dalyviai renkasi dažniau, t.y. kas savaitę. Kai grupė susigyvena, gali rinktis rečiau. Grupės susibūrimai nebūtinai turi vykti parapijos salėje, geriau,kai susirenkama pas kurią nors šeimą. Tada įtraukiama visa šeima - ir vaikai. Nors jie susirinkimo programoje ir nedalyvauja, tačiau gali kartu melstis ar įsitraukti į kurią nors programos dalį, susipažinti su kitais vaikais, kartu pažaisti.

Kai šalia tėvų bei vyresniųjų dalyvių susidaro vaikų būrelis, tai turi svarbią reikšmę jų auklėjimui. Išnyksta skirtumas tarp vyresniųjų ir jaunuolių. Jie mato, jog vyresnieji meldžiasi kartu, kalbasi, dalijasi patyrimu, ir jaunieji labiau bendraudami tarpusavyje įtraukia kitus. Pasitaiko, jog suaugusieji šeimos nariai į tai žiūri skeptiškai. Retkarčiais užeina pasiklausyti, kas čia vyksta, bet laikui bėgant, pradeda domėtis ir patys tampa aktyvūs nariai.

Reikia sudaryti tikėjimo sambūrio susirinkimų programą, bet nebūtinai tiksliai ją vykdyti. Būna, kad patys dalyviai pateikia naujų įdėjų, kurios visus sudomina. Mums rūpi pasiekti tikslą, o ne vykdyti programą. Iš pradžių neužsimokim per plačiai, nes galim sukelti abejonių. Pirmajame etape svarbiausia išmokti būti kartu, svarstyti apie gyvenimą, jo problemas. Atsipalaiduokime, nesivaržykime vienas kito, nebijokime klausti, išsakyti savo nuomonę. Viskas turi vykti draugiškoje aplinkoje. Tik susirinkimai neturėtų būti per ilgi. Reikėtų apsiriboti dviem valandomis. Išimtis: kai rengiama įdomi programa, žiūrimas filmas ar numatoma išvyka. Susirinkimas gali vykti prie arbatos puodelio, tačiau reikėtų vengti pobūvių arba alkoholinių gėrimų. Nebent pasitaikytų ypatinga proga. Susirinkimus paįvairinti išvyka į gamtą, arba į kokią religinę ar istorinę vietą, kartu iškylaujant.
 

ANTRASIS ETAPAS. TIKĖJIMAS - MALDA “VIEŠPATIE, IŠMOKYK MUS MELSTIS” (Lk 11, 1).

Po kelių susirinkimų, kai sambūrio nariai geriau susipažįsta, susigyvena, išmoksta dalytis savo mintimis, kreipiame dėmesį į maldą. Visi mūsų susirinkimai turi būti gaivinami malda, kuri priartina prie Dievo, įtraukia mus į bendradarbiavimą su Dievu - “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18, 20). Galima su juo kalbėtis, džiaugtis jo artumu, pavesti jam savo rūpesčius, dėkoti už suteiktas malones... Reikia paskirti kelis susirinkimus išmokti maldai, kuri nebus lengva. “Viešpatie, išmokyk mus melstis” (Lk 11, 1), - maldavo Apaštalai, nors matė Kristų meldžiantis. Gal lengviau kalbėti apie maldą, negu melstis? Žiūrint iš šalies, kaip žmonės meldžiasi, kalba ilgas maldas ir vis prideda naujas, atrodo, kad jie nori užgožti Dievą savo kalbėjimu. Ir prisimena Kristaus pasakymas: “(...) jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo” (Mt 6,7).

Katekizmas moko: “Malda - tai žmogaus pasikalbėjimas su Dievu”. Susirinkime kalbamės tarpusavy, kalbamės su Dievu, kuris, tikime, yra tarp mūsų. Pokalbio metu ne visi kalba iškart: kai vienas kalba, kiti klauso. Yra, kas kalba, yra, kas klauso, yra, kas atsako į klausimus. Tai pilnutinis pokalbis. Reikėtų susidomėti, ar mūsų maldose netrūksta to klausymo ir atsakymo. Mes kalbam, bet gal neklausom Dievo ir jam neatsakom. Juk sakoma: sukalbame maldas ir einam miegoti. Kalbam rožančių, būnam bažnyčioje, uždegam žvakutę, einam išpažinties... Atiduodam Dievui duoklę, nes taip ir kiti daro, tokia tradicija. Gal kas liepia tai daryti, o gal ką nors norime už tai gauti? Svarbiausia, kad ne tik kalbėtume, bet ir išmoktume klausyti Dievo, kai jis kalba, atsiduoti jo įkvėpimams, priimti juos ir įgyvendinti. Tai yra mūsų atsakymas Dievui: “Taip, Viešpatie, su džiaugsmu priimu Tavo žodžius ir pildysiu Tavo valią”.
Iš Vatikano II Susirinkimo aišku, jog mūsų dvasinis gyvenimas turi būti aktyvesnis, reikia angažuoti save įvairioms religinio gyvenimo formoms, kad nebūtume tik žiūrovai ar klausytojai, bet asmeniškai dalyvautume šv. Mišiose ar kitose apeigose. Todėl reikia sakyti ne  buvau Mišiose ar išklausiau Mišias, bet dalyvavau jose. Dvasinio pobūdžio susirinkimuose stenkimės sukurti gerą nuotaiką, išreikšti savo pageidavimus, dėkoti Dievui už patirtas malones, skaityti Šventąjį Raštą, apie  šventųjų gyvenimus, išmokti gražių maldų, kurios praturtintų mūsų dvasią susirinkimuose. Mokomės klausyti - Dievas kalba įvairiai: gal kurio nors dalyvio lūpomis, gal Šventojo Rašto žodžiais, maldos ar gyvenimo išraiška.Todėl susirinkimai tebūna atsipalaidavimo valandėlė, kad dalyviai taptų kaip Marija prie Kristaus kojų, bet ne kaip susirūpinusi Morta.

Malonu išgirsti, kad dalyviai pradeda noriai melstis šeimoje ar asmeniškai, ko anksčiau nedarė.
 

TREČIASIS ETAPAS. TARNYBINIS AKTYVUMAS - “GYVOJI BAŽNYČIA”

Trečiajame etape siekiame, kad organizuojama tikėjimo sambūrio grupė taptų gyvoji Bažnyčia.  Bažnyčios esmę nusako:

a) Šventojo Rašto ir tradicijos turinys,
b) tarnybinė meilės misija pasaulyje,
c) dvasinis ganytojas.

a) Tikėjimo sambūrio dalyviai gyvena Bažnyčios gyvenimu. Savo išgyvenimus ir patirtis tikėjime sieja su Bažnyčios gyvenimo turiniu Šventajame Rašte ir jos istorijoje.

Susirinkimuose susipažįstame su ateinančio sekmadienio Evangelija arba ištrauka iš Šventojo Rašto, o mąstymo metu svarstome kilusias mintis asmeninio gyvenimo patirties atžvilgiu. Po to dalijamės mintimis su kitais. Panašiai svarstome tikėjimo tiesas, Bažnyčios istorijos bei raštų ištraukas, šventųjų gyvenimo pavyzdžius. Dvasinis animatorius gali padėti iškeldamas vieną kitą mintį ar klausimą. Svarbu, kad Bažnyčios gyvenimo turinys taptų mūsų gyvenimo turiniu. Tapsime Bažnyčia, kai ją pažinsime, pamilsime ir įsitrauksime į ją. Todėl, skaitant Šventąjį Raštą ar kokį kitą dvasinį veikalą,mąstymą galima pradėti tokiu klausimu: Ką Dievas norėjo man pasakyti? arba: Kokią reikšmę šios mintys turi man arba mums? Girdėtas mintis kreipiame į save. Nereikėtų klausti, ką reiškia šis straipsnis, apie ką čia kalbama ar ką galvojate apie jį. Vengiame mokslinių klausimų, nes čia ne universitetas, o Bažnyčia - susirinkome Dievo vardu ir tikime juo, jis yra tarp mūsų. Štai klausome mūsų sieloms kalbančio Viešpaties ir svarstome, kaip galime jam atsakyti, kokia yra Viešpaties valia, ko jis iš manęs asmeniškai laukia. Kaip galiu išpildyti jo valią?

b) Tarnybinė meilės misija

Kuriant tikėjimo sambūrį, nepakanka išmokti dalytis tikėjimu ir bendrai melstis - tą darome įvairiose maldos grupėse. Mes siekiame daugiau - norime būti gyvąja Bažnyčia. Todėl turi atsirasti tarnavimas. “Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti” (Jn 13,14). Suprantama - turime dalyvauti Bažnyčios tarnybinės meilės pasiuntinybėje pasaulyje. Platinti teisingumą, taiką - tai ne priedas, bet pagrindinis Bažnyčios įsipareigojimas, nes “kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas” (Jok 2, 26). Mūsų tikėjimo sambūris tampa tikrai gyvoji Bažnyčia, kai pradeda aktyviai reikštis. Prasidėjusi veikla - tai mūsų ilgo organizacinio darbo vainikavimas. Kai kas gali paklausti, kodėl turime vykdyti tuos organizacinius etapus. Ar ne geriau būtų pradėti nuo vainikavimo? Taip tik atrodo, jog pradėti nuo gražios veiklos būtų įdomiau. Bet, čia ir glūdi pavojus - lengviau kažką įspūdingo  veikti, nei būti kartu. Pradedant nuo veiklos, galima niekad neįveikti pirmų slenksčių. Įsitraukdami į veiklą galime prarasti ryšį su Dievu, žmonėmis. Mūsų veiklos idealai gali užimti Dievo vietą, tapti savotišku “dievu”. Dažnas veikėjas, “kovotojas” neturi laiko Dievui, žmonėms. Būdamas idėjų pasauly, prasilenkia su realybe. Dalyvaujame kilniose kovos akcijose  už teisingumą, taiką, laisvę, šalpą. Organizuojame, kalbame, užsiimame labdara, bet visa tai galbūt vyksta anoniminiu būdu, be konkretaus adresato. Konkretus asmuo, kuriam visa tai skirta, kažkur pranyksta, lieka nepastebėtas. Kitaip sakant, vykdome kilnius krikščioniškus darbus, bet užmirštame svarbiausią mūsų veiklos variklį - meilę. Gali pasirodyti, jog įsiviešpatavo savimeilė ar kiti nelabai kilnūs motyvai. Jau popiežius Benediktas XV susirūpinęs pastebėjo, jog būna žmonių, kurie aktyviai kovoja už tikėjimą, bet praranda meilę. Įsidėmėkime, kad Asmuo sukūrė Bažnyčią dėl asmens. Kai Bažnyčia labiau rūpinasi ideologija, bet ne Viešpaties Asmeniu užmokėjo didelę kainą. Prieš pradedant šelpti vargšus, visų pirma reikia, atsižvelgiant į Evangelijos nurodymus, pažvelgti į tikėjimo sambūrio narių, savo vargus. Kai patys esame išgyvenę, tuomet geriau suprantame ir užjaučiame kitus.Padedame kuo galime. Mūsų veiklos pobūdis kyla iš širdies gilumos, kito žmogaus vargo supratimo, bet ne dėl pasigyrimo gerais darbais. Dalijamės meile su kitais ir nebijome, kad jos mums pritrūks, nes ją semiame iš didžiausio meilės šaltinio - iš Viešpaties.

c) Animatorius. Animatorius - tai vienas iš sambūrio dalyvių, koordinuojantis grupės darbus, o ne koks nors prezidentas ar pirmininkas. Jis nerenkamas, net nekuriama valdyba, kaip būdavo organizacijose. “Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas” (Mt 20,26).

Tikime, kad Šventoji Dvasia kiekviename iš sambūrio narių veikia ir kalba jų lūpomis. Nebūtinai animatorius turi būti protingiausias, švenčiausias, iškalbingiausias. Jis neturi būti ekspertas, visko žinovas, mokantis viską išaiškinti. Nėra gerai, kai vienas rūpinasi už visus.

Dvasinis animatorius palaiko glaudžius ryšius su parapijos ganytoju ir vykdo  užduotis, kurias jis numato tikėjimo sambūriui. Kitaip sakant, jis yra sambūrio dvasinis ganytojas: sudaro galimybę dalytis Dievo dovanomis su kitais, padeda išklausyti vienas kitą, priartina sambūrio dalyvius prie Bažnyčios uždavinių ir vienija su ja.

Dvasinis animatorius sambūriui labai svarbus. Organizuodami tikėjimo sambūrį, neskubame skirti lyderį. Tik kai sambūris gerokai subręsta, galima jį pasiūlyti. Būtų gerai, kad rastume tokį asmenį, kuris:

mylėtų Bažnyčią, tikėjimą,
sugebėtų kurti gerą nuotaiką,
išvengtų konfliktų,
būtų geras klausytojas,
taikus, atsakingas, suprantantis kitus,
neužsispyręs - nebijantis pakeitimų,
geros nuotaikos.
Lyderiu negali būti toks asmuo, apie kurį sukasi visas pasaulis - jis vienas viską žino, viską išmano... Arba kenčia dėl viso pasaulio vargų, tik niekas jo “nesupranta”...

Parapijos vadovybė turėtų pasirūpinti geru dvasinių animatorių parengimu, nes jie atstovaus Bažnyčios ganytojams.
 

KO SIEKIAME? SKIRTUMAI

Organizuojant tikėjimo sambūrius, pradedama ne nuo kokios nors ypatingos veiklos, bet pirmiausia dedame dvasinio gyvenimo pamatus, kitaip sakant, rengiama dirva, sėjama sėkla, o Dievas prižiūrės augimą. Tikimės, kad meilėje ir tikėjime subrendusieji sambūriai, įkvėpti ir patvirtinti Šv. Dvasios, intensyviai įsitrauks į parapijos ir diecezijos veiklą, pagyvins katechetinę bei ganytojišką veiklą bei daugybę kitų sričių: jaunimo, šeimos, senelių, vargšų, - kur tik šaukiamasi pagalbos.Sambūris turėtų būti kaip raugas parapijoje ar Bažnyčioje; savo pavyzdžiu ir veikla apimti ne tik savo narius, bet ir visą parapiją, gal net išplisti už jos ribų.

Būtina pabrėžti, kad tikėjimo sambūris daug kuo skiriasi nuo pasaulyje plačiai pasklidusio charizminio atsinaujinimo sąjūdžio, įvairių maldos grupių ar tradicinių organizacijų. Atsinaujinimo sąjūdis gyvuoja pasaulyje jau apie 30 metų. Iš jo galime daug ką  pasimokyti - kai ką priimti, kai ko vengti. Edvard O’Connor - kunigas, teologas, dalyvavęs katalikų sekminininkų sąjūdyje - taip pat kiti sąjūdžio vadai nuo pat pradžios džiaugėsi, kad charizminis atsinaujinimas duoda gerų vaisių: gaivina apaštališką tikėjimo dvasią,naujai vertina asmeninę maldą ir Bažnyčios liturgiją, Šventąjį Raštą, įtraukia pasauliečius į apaštalavimo darbus, atkuria pasauliečių krikščioniškas bendruomenes, tiesia naujas ekumenines gaires (bendra malda Kristaus vardu glaudžiau suartina tikėjimo brolius, negu bet kokios studijos ir diskusijos).

Šios vertybės tikrai nuostabios, ir verta jų siekti, tik svarbu, kad pagrindinė sambūrio  darbo kryptis nebūtų nukreipta į save. Džiaugsmas, patiriamas būnant kartu, neretai sužadina grupės egoistinį pasitenkinimą ir gali pavirsti į “getą”. Būna, kad tokios grupės tampa uždarais būreliais, padedančiais keletą valandų atitrūkti nuo tikrovės.

Kitas pavojus - troškimas “stebuklų”, sensacijų. Kai kurios atsinaujinimo grupės visas pastangas nukreipia į kai kurias nepaprastas charizmas, pavyzdžiui, kalbų, pranašystės ir gydymo dovanas; siekiama ypatingo “Dvasios krikšto” - pirmųjų Sekminių pasikartojimo: “Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti” (Apd 2, 4). Toks siekimas pagrįstas Kristaus pažadu: “Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių ir , ir tie pasveiks” (Mk 16,17-18). Tačiau Šv. Dvasios dovanos yra dvasinės,  ir turi būti suprantamos dvasiškai. Taigi žmogiškasis sprendimas šiuo atžvilgiu yra ribotas: jis gali būti iš išorės nepastebėtas. Apie dovanų vertę galima spręsti iš vaisių apdovanotųjų gyvenime. Troškimas gauti ypatingų Šv. Dvasios dovanų matomu būdu gali sustiprinti savimeilę, - žiūrėkite, tas turi kalbų dovaną, kitas - aiškinimo, anas - gydymo. Jau jie sakosi esą “geresni”. O kitas, negalintis pasigirti tais “stebuklais”, gali pasijusti neturintis pakankamai tikėjimo. Kai kurie pasirodo esą labai išradingi: - žino, kaip Dievą “priversti”, kad juos išklausytų, ir žino, kaip tai padarys... Tokį charizmininką reikėtų nusiųsti pas seną kaimo žmogelį, kuris sėdamas sėklą sakė: “Jei Dievas duos, užaugs ir turėsiu duonos”. Dėkojo Dievui, kai švietė saulė, dėkojo Dievui, kai lijo lietus, o kai susirgo, ėjo pas gydytoją, gėrė vaistus. Kai pagijo, dėkojo Dievui, kad suteikė priemones ligai nugalėti. Bet kai turintis “galią” uždės rankas ir sakys: “Turėk tikėjimą, ir be vaistų Dievas išgydys”, jau nurodo Dievui, kaip turės jį išklausyti.

Mums reikia išmokti tikėti Dievu, kad jis tikrai savo pažadus išpildys. Nebūtinai turime Dievą patikrinti ir reikalauti ženklų: “Tu įtikėjai(Tomai), nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!”(Jn 20, 29). Kristus garantuoja: “Jums dar nepaprašius,jūsų Tėvas žino, ko jums reikia...” (Mt 6, 8). Mes meldžiamės ir tikime, kad Dievas suteiks, ko mums reikia. Žvelgdami tikėjimo akimis, pastebėsime, kiek Dievo malonių gauname kasdieniame gyvenime. Šv. Paulius savo laiškuose aiškiai dėsto, kaip reikia suprasti žodžius: “Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka” (1 Kor 12,11). Kaip kūne kiekvienas jo narys turi savo reikšmę, taip ir mistiniame Kristaus kūne kiekvienas jo narys gauna ypatingas dovanas, kad išpildytų Dievo planą: vienas turi kalbų dovaną, kitas pranašavimo, dar kitas - gydymo... (plg.1 Kor 12). Yra žmonių, kurie sugeba išmokti aštuonias svetimas kalbas. Ar tai ne Dievo dovana? Ar nekalba Viešpats apie talentus, kuriuos įvairiai gauname? Ir Dievas nori, kad juos panaudotume ne sau, bet pagal jo valią. Apie gydytoją, kuris tiksliai atpažįsta ligas ir žino, kokius vaistus skirti, sakoma - “geras gydytojas”. Kai kas gal pasakys, jog tai natūralu, nieko ypatingo. Juk yra gabių žmonių... Tačiau tikintysis daug kur matys Dievo dovaną ne tik tada, kai “turintis galią” uždės rankas, ir sergantis pasijus geriau. Siekiantis ypatingo charizminio “gydymo” gali ir suklaidinti žmones. Dažnai susidaro įspūdis, kad charizminis atsinaujinimas turi charizmų monopolį ar bent yra vienintelis tikras jų liudytojas, ir, norint būti pilnutiniu krikščioniu, reikia jam priklausyti. Tikime, kad tai yra Bažnyčia, kurioje veikia Šv. Dvasia. Ji pati pasirenka, kam ir kokias dovanas duoti.

Turime budėti, nes ir tarp pasišventusiųjų Dievui atsiranda savimeilė, ir viskas nueina niekais, kaip sako šv. Paulius: “Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kiloti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas” (1 Kor 13, 2,3). Dėkojame Viešpačiui už malones, stebuklus - jo Apvaizdos ženklus ir siekiame įsitraukti į Bažnyčios pasiuntinybę - meilės tarnybą pasaulyje.

Nesubrendusi organizacija gali padaryti daugiau žalos negu gėrio. Būna ir taip: sudaroma valdyba, statutas, iškeliami šūkiai, daug triukšmo, o veiklos jokios... Paskui atsiranda trintis:netinkamas įėjo į valdybą, kažkas iš kažko atėmė garbę, kažkas kažko nepastebėjo, neįvertino... Tuomet skaldomasi, pykstamasi. Valdyba siekia garbės ir nieko nedaro, nariai kritikuoja valdybą ir taip pat nieko nedaro, laukia, kad viską padarytų valdyba.

Visiškai subrendę tikėjimo sambūriai gali imtis remti ar kurti kokią organizaciją, kuriai bus suteiktos ir charizminės dovanos, jeigu tokia bus Viešpaties valia. Tada reikės atsakingai priimti Dievo valią ir pasiaukojus ją išpildyti. Priimsime ją ne puikuodamiesi, bet kaip Marija: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal Tavo valią”.