Per pastaruosius kelerius metus imta jausti vis didesnį individualios dvasinės pagalbos poreikį. Šis reiškinys atsiranda vienu metu daugelyje vietų ir plinta nepaisydamas geografinių, konfesinių ir profesinių ribų. Tokia vidinės gelmės paieška savo ruožtu padidino dvasinių vadovų tikėjimo kelyje poreikį. Įprastiniai pastoracinės ir psichologinės globos būdai pasirodė netinkami šiam uždaviniui spręsti. Dėl to ėmė atgimti tai, kas krikščioniškojoje tradicijoje vadinama “dvasiniu vadovavimu”. Tokios individualios pagalbos ieško įvairūs žmonės - pamaldūs ir ieškantys, vienuoliai ir pasauliečiai, vyrai ir moterys, ganytojai ir gydytojai, katalikai ir nekatalikai.

Kodėl domimasi?

Yra daug priežasčių, kodėl šiandien žmonės ieško individualios dvasinės pagalbos. Kai kurie to anksčiau tikėjosi iš religinių bendrijų, kurioms priklausė. Kitiems tai tapo priklausymo elitinei “dvasiškai subrendusiųjų” grupei ženklu. Tačiau daugelio žmonių motyvai autentiškesni, vidujiškesni. Juos sužadina gilūs religiniai išgyvenimai, patirti per intensyvius dvasinius įvykius, pavyzdžiui, per rekolekcijas, atsinaujinimo programas, maldos grupes ir pan.

Be to, galima spėti, kad vis labiau norima įžvalgumo, kurį pasiekti, kaip tikimasi, galėtų padėti individuali dvasinė pagalba. Tokį poreikį kelia dviprasmiškumas, nežinia, netikrumas ir kitos modernaus pasaulio bei posusirinkiminės Bažnyčios problemos. Ne vienas jaučiasi atsidūręs audringoje asmeninės atsakomybės jūroje. Daug žmonių ieško pagalbos iš dalies dėl to, kad irsta išorinės reguliavimo bei autoriteto struktūros ir didėja iššūkiai vidinėms brandžios sąžinės ir bendros atsakomybės ugdymo struktūroms. Maldos srityje pastebima slinktis nuo sakramentiškumo bei įprastinio pamaldumo praktikavimo link mažiau formalių ir ramesnių vidinių maldos būdų.

Kad ir kokios priežastys bebūtų, naujas susidomėjimo malda pakilimas liudija veikiant Dvasią. Žmonės vis geriau suvokia Dvasios buvimą ir galią savo gyvenime sykiu suprasdami, kaip sunku yra į ją įsiklausyti vienam ir niekieno nevadovaujamam. Svarbu ir tai, kad šis susidomėjimas bei poreikis neapsiriboja “bažnytiniais” vienuolių ir dvasininkų sluoksniais. Kaip jau sakyta, vis daugiau žmonių ima jausti kvietimą ieškoti dvasinės gelmės ir artimesnių santykių su Dievu. Šiam dvasiniam alkiui augant, neišvengiama, jog daugelis ieškos kelionės vadovų.

Kas yra dvasinis vadovavimas?

Daugeliui žmonių “dvasinio vadovavimo” sąvoka yra problemiška. Žodis “dvasinis” kai kam reiškia buvimą kitame pasaulyje, atotrūkį nuo realaus gyvenimo. Kai kam “vadovavimas” asocijuojasi su nurodinėjimu, laisvės ir atsakomybės už asmeninius sprendimus praradimu. Todėl šiai sielovados tarnybai pažymėti neretai renkamasi tokius žodžiai kaip “partneris”, “vedlys”, “patarėjas”, “padėjėjas”, “draugas” ir t.t.

Pagrindinis tokios tarnybos tikslas yra asmeninis ryšys su Dievu. Bet kuri nuoširdi pagalba turėtų padėti kitam labiau atsiverti Šventosios Dvasios veikimui kasdieniuose gyvenimo įvykiuose. Žmonės čia kviečiami nepaliaujamai atsiversti ir stiprinti vienybę bei bendrystę su Dievu bei kitais žmonėmis. Per vieno asmens buvimą kitam galima geriau įžvelgti Dievo Dvasios buvimą bei galią.

Ką reiškia “dvasinis”?

Žodis “dvasinis” dažnai vartojamas - neteisingai - anemiškiems ir mįslingiems reiškiniams įvardyti. Iš tikro šis žodis pažymi tai, kas yra turtingiausia ir gyviausia žmogaus tikrovėje. Jis taikomas ir žmogaus, ir Dievo Dvasiai. Kalbant apie žmogaus dvasią, jis remiasi Šventuoju Raštu (pvz., 1 Kor 2, 13-16; 9, 11; 14, 1) ir iki mūsų laikų išlaikė “buvimo krikščioniškosios egzistencijos šerdyje” prasmę. Kalbėti apie asmenį kaip apie “dvasinį” reiškia atsižvelgti į visos šio asmens savasties orientaciją į begalybę.

Ši sielovados tarnyba nėra “dvasinė” ta prasme, kad jai dvasios ar sielos gyvenimas rūpi kaip kažkas, atsietas nuo proto ir kūno. Atsakyti Dievui ir kitiems gali tik visa asmenybė. Kūnas, protas, dvasia nėra atskiros dalys ar gebos, bet trys skirtingi vieno ir to paties, vientiso asmens matmenys.

Laimindamas tesalonikiečių bendruomenę, šv. Paulius taip apibūdina šią vientisą asmens vienybę: “Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui” (1 Tes 5, 23). Biblinė žodžio “kūnas” (soma) vartosena suponuoja asmenį, įsišaknijusį šiame pasaulyje bei  solidariai susijusį su likusia kūrinija. “Protas” (psyche) suponuoja savimonės galią turinčią būtybę, kuriai patikėta rūpintis likusia kūrinija. “Dvasia” (pneuma) išreiškia asmens prigimtinį atvirumą transcendencijai, jo kilmės momentą bei ryšį su Dievu. Būtent šis atvirumas tam, kas yra už jo, leidžia asmeniui sueiti sąlytin su tuo, kas didesnis už jį bei šį pasaulį.

Taigi žodžiu “dvasinis” nusakomas žmogiškosios būtybės gebėjimas siekti - bet ne suvokti - realybės už šios sukurtosios visatos ribų. Žmogaus dvasia yra Dievo įdiegtasis nerimastingumas, kurį šv. Augustinas taip apibūdina: “Mūsų širdys buvo iš tavęs padarytos, o Viešpatie, ir nenurims tol, kol neatilsės tavyje”. Čia omenyje turimi iš neatbaigtumo kylantys alkis ir troškulys, kuriuos numalšinti gali tiktai Dievas.

Svarbu, kad dvasinis vadovavimas neišleistų iš akių tikrosios asmens kaip vientisos visumos sampratos. Tai, žinoma, nereiškia, kad dvasinis vadovas turėtų atlikti gydytojo, psichiatro ar socialinio darbuotojo funkcijas, nors jam ir gali tekti nukreipti žmogų pas vieną iš minėtų specialistų. Dvasiškai vadovaujant daug dėmesio reikėtų skirti “dvasiniam “ asmens matmeniui, būtent žmogaus santykiui su Dievu, suvokiant bei atsižvelgiant į tai, jog kiti asmens gyvenimo matmenys gali bendravimą su Dievu skatinti arba jam trukdyti.

Kokia prasme dvasinis vadovavimas yra “vadovavimas”?

Dvasiškai bręstantis žmogus (pneumatikos) gyvena vadovaujamas dieviškosios Dvasios (Pneuma), įgalinančios žmogų įsiskverbti į dieviškuosius slėpinius. Žmonių vedimo dvasinėn brandon darbas priskiriamas trečiajam Švenčiausiosios Trejybės asmeniui.  Šventoji Dvasia, pirmasis vadovas, yra ekstatiškas Dievo buvimas ir galia, veikiantys žmonių širdyse bei žmonijos istorijoje, kad kiekvieną formuotų pagal nepakartojamą Kristaus paveikslą ir visus meilės ryšiais suvienytų į Kristaus Kūną.

Bandymas apibrėžti tai, kas yra dvasinis vadovavimas

Dvasinio vadovavimo tarnyba yra sielovados forma, kai patarimo dovana perduodama iš anksto apgalvotais, individualizuotais ir įvairiais būdais. Pašaukti, apdovanoti bei patyrę asmenys tokią pagalbą teikia tiems, kurie trokšta daugiau suprasti bei būti pasirengę geriau atsiliepti į tai, ką sako Dievo Dvasia, vadovaujanti jiems per patirtis bei santykius, kurie, išsakyti maldoje, sudaro jų kasdienio gyvenimo įžvalgumą. Pamėginkime išskleisti šį apibrėžimą.

Patarimo dovana perduodama per tarpininką. Tai vyksta per abipusiškus mainus, abiem pusėms maldingai atsivėrus Šventosios Dvasios dovanai. Abi pusės yra patarimo dovanos gavėjos.

Pagalba yra iš anksto apgalvota. Tai nereiškia dvasinio vadovavimo apribojimo vien apgalvotais veiksmais ir bet kokio spontaniškumo galimybės panaikinimo. Vis dėlto šį santykį sąlygoja formalus, bet lankstus abipusiškas susitarimas, atsižvelgiantis į abiejų pusių išsakytus lūkesčius.

Pagalba yra specializuota. Nesvarbu, ar būtų vadovaujama grupei ar vienam asmeniui, laikotarpiu, kai vadovaujama, dėmesio centre visada yra ypatinga asmens tikėjimo kelionė.

Čia dar galima pridurti, kad žmonės, siūlantys dvasinį vadovavimą, privalo būti dėmesingi Šventosios Dvasios poveikiui jų pačių gyvenimui, kas ypač pasakytina apie įvykius, nutinkančius jų vadovavimo kitiems metu. Padėdamas kitiems įsiklausyti į Šventąją Dvasią, praturtėti gali ir pats vadovas. Daugelis vykdžiusiųjų šią tarnybą gali paliudyti malonę, gaunamą duodant.

Pagalba yra įvairi. Jei vadovas ir vadovaujamasis bendraudami laikosi tyrimo nuostatos, lieka dėmesingi Dvasiai, tinkama pagalbos forma bus nurodyta reikiamu momentu. Labai svarbūs dalykai teikiant pagalbą yra laiko parinkimas, užuojauta, ištikimybė ir laisvė atsakyti į netikėtas Šventosios Dvasios iniciatyvas.

Pagalbą teikia pašaukti, apdovanoti ir patyrę asmenys. Kaip tarnyba dvasinis vadovavimas suponuoja atsaką į malonės siūlymą ir naudojasi šiai tarnybai suteiktomis malonės dovanomis. Vis dėlto, kad dovanos būtų kuo vaisingesnės bei veiksmingesnės, reikalingas atitinkamas pasirengimas ir priežiūra.

Vadovaujamasis trokšta geriau suprasti ir tapti geriau pasirengęs atsiliepti į jam vadovaujančios Dievo Dvasios slėpinį. Dievas jau glūdi visuose žmogaus troškimuose, potraukiuose, jo priešinimosi reakcijose bei mokymesi, visoje jo neaiškumo bei dviprasmiškumo paženklintoje egzistencijoje. Vis dėlto, visi turime būti atidesni šioms gyvenimo patirtims, kad jos galėtų labiau atskleisti Dievo buvimą bei kvietimą atversti savo padalytąsias širdis. Šis dėmesingumas padeda kiekvienam jautriau atrinkti, kas yra tikrieji Šventosios Dvasios judesiai ir kas ne. Tai reikalauja maldos, kuri būtų dialogas tarp Dievo ir asmenų. Asmenys išsako savo patirtis maldoje ir tada atsižvelgia į tai, ką jiems atsakydamas sako arba daro Dievas. Savo ruožtu tasai, kuris meldžiasi, atsako į tai, ką jis arba ji mano ir jaučia dėl to, kas buvo arba nebuvo girdėta ar pamatyta. Dvasinis vadovavimas tada tampa pagalba, kurios ieškoma trokštant didesnio aiškumo, sąžiningumo, laisvės, gilesnio dialogo, taip pat įžvalgesnio dėmesingumo maldoje išsakytoms gyvenimo patirtims.

Vadovaujamasis trokšta būti geriau pasirengęs atsiliepti. Jeigu Dievo buvimo įsisąmoninimo akte implicitiškai glūdi nepaliaujami kvietimai atsiversti, turėtų būti tam tikros priemonės, įgalinančios įvertinti, kas padaryta arba nepadaryta remiantis šiuo geresniu įsisąmoninimu. Dvasinis vadovavimas galėtų būti viena iš tokių priemonių, padedančių “įgyvendinti” padarinius, kylančius iš asmens įžvalgų, įkvėpimo bei sprendimų.

Ir vadovas, ir vadovaujamasis turėtų gerbti Dievo buvimo slėpinį. Viena svarbiausių asmens santykio su Dievu ypatybių yra suvokimas, kad Dievo buvimas nepagaunamas ir priešinasi bet kokiam manipuliavimui. Dievo neįmanoma įsprausti į jokį įvaizdį ar sampratą. Dvasiniai vadovai turi galimybę griauti stabus bei iliuzijas, kad apgintų slėpinio karaliją.

Dvasios vadovavimo ieškoma per kasdienio gyvenimo įžvalgumą. Jei žmogaus patirtis ir santykiai pripažįstami kaip Dievo nepertraukiamo apreiškimo ir apvaizdaus rūpinimosi vietomis, autentiškas dvasinis vadovavimas turėtų telkti dėmesį į tai, kas įprasta, normalu (ir galbūt šiek tiek vengti to, kas neįprasta). Ironiška, kad daugelis epifanijų lieka nepastebėtos būtent dėl to, kad jos dažniausiai yra tokios įprastos, akivaizdžios, banalios.

Gyvenimo patirtys bei santykiai išsakomi maldoje. Dvasinio vadovavimo šerdis yra vadovo ir vadovaujamojo maldos gyvenimas. Labai svarbu tai, kas atsitinka, kai asmuo išsako žmogiškąsias patirtis bei santykius Dievui, pavyzdžiui, tokiais klausimais: “Kur šioje patirtyje Dievas yra arba kur jo nėra?”, “Ką Dievas daro ar sako per šį įvykį?” “Ko Dievas manęs ar mūsų prašo šiais santykiais?” Vadovavimo santykis taip pat yra privilegijuota vieta integruoti gyvenimą ir maldą, kai skatinama klausti: “Ar mano gyvenimas patvirtina mano maldas?” “Ar mano malda yra autentiškas iššūkis mano gyvenimui?”

Kas vyksta dvasinio vadovavimo metu?

Įsiklausius į Šventąją Dvasią ir sužadinus patarimo dovaną, dvasinio vadovavimo tarnyboje skirtingu laiku vyksta skirtingi dalykai:

1) Klausymas. Ko gero tai svarbiausias įgūdis (galbūt menas) - pagarbus įsiklausymas į asmens santykio su Dievu bei kitais žmonėmis atsiveriantį slėpinį. Klausomasi ne tik ausimis, bet ir širdimi, ne tik žodžių, bet ir jų melodijos. Tikro klausymo dovana labiau negu kas nors kitas gali padėti asmeniui išsiaiškinti, kas jam yra Dievas ir ko Dievas prašo. Vadovui reikia labiau atverti ausis ir palyginti nedaug kalbėti. Kartais svarbiausias dvasinio vadovo uždavinys būna pasitraukti iš kelio Šventajai Dvasiai, veikiančiai žmogaus gyvenime. Geras klausymasis padeda pašalinti kliūtis, trukdančias kitam žmogui išgirsti Šventąją Dvasią.

2) Asmens turimojo Dievo įvaizdžio išryškinimas. Asmens dvasingumą bei orientaciją labai sąlygoja susidarytasis Dievo įvaizdis. Nors ir išpažindami asmenišką, besirūpinantį ir užuojautos kupiną Viešpatį, kai kurie žmonės linkę į praktinį deizmą (t.y. atskiria Dievą nuo kasdienio gyvenimo) arba paniškai bijo Dievo.

3) Pagalba patirčiai išryškinti. Svarbus veiksnys brandos procese yra geba apmąstyti turimą patirtį norint pasisemti iš jos naujų įžvalgų. Kažkas yra pasakęs, kad neapmąstyto gyvenimo neverta gyventi. Malonės patyrimas bei tikėjimo gyvenimas vyksta visada, tačiau lieka palyginti primityvūs, jeigu neįsisąmoninami apmąstant. Daugeliui mūsų reikia padėti atrasti religinį matmenį žmogaus patirtyje. Geras vadovas turėtų laikyti tai savo uždaviniu. Vadovas padeda pamatyti, ką sakau, kad galėčiau žinoti, ką žinau. Čia galėtų pagelbėti dvasinė dienoraščio rašymo disciplina.

4) Asmens vertybių sistemos identifikavimas bei išryškinimas. Asmuo auga tiek, kiek jis gyvena savo vertybių sistema. Tai reiškia, kad jis ne tik identifikuoja savo vertybes, bet ir suteikia joms pirmenybę. Čia irgi dažnai reikalinga pagalba. Tada asmenį būtina paskatinti padaryti vertybes regimas. Žmonės atranda ir tobulina savo vertybes jas patys išvysdami. Labai svarbu, kad jos būtų ne vadovo, bet vadovaujamojo. Ugdant sveiką krikščioniškąjį dvasingumą, asmens vertybes reikėtų nuolatos gretinti su Evangelijos vertybėmis, kurios pamažu asmenį taisys, keis, tiesins ir skatins jį pirmenybę teikti svarbiausiems dalykams.

5) Stiprinimas. Svarbus vadovo uždavinys yra stiprinti asmens suvokimą, kad jis yra apdovanotas. Daugeliui reikia padėti identifikuoti, tobulinti ir naudoti jų dovanas. Neretai šios dovanos slepiasi po varganos savigarbos luobu. Panašiai svarbu stiprinti per malonę gaunamas vadovaujamųjų įžvalgas.

6) Iššūkis. Norint atrasti ir išskleisti charizmą, vien stiprinti neužtenka, reikia dar ir išbandyti tvirtumą. Augimas reikalauja sąžiningumo paieškose, gebos demaskuoti iliuziją, dažnai subtiliai apgaulią. Geriems žmonėms “tamsos angelas dažnai pasirodo šviesos angelo pavidalu”. Demaskuoti tamsos angelą - svarbi dvasinio vadovo užduotis. Kad asmuo pajėgtų klausytis Šventosios Dvasios neiškreiptai, jam turėtų rūpėti laisvės savyje problema. Geras vadovas padės atskleisti nelaisvės sritis.

7) Įžvalgumas. Nors apie tai jau buvo kalbėta, reikėtų pastebėti, jog pagrindinis vadovo tikslas turėtų būti dvasinio įžvalgumo ugdymas. Vadovas turėtų palengvinti tyrimo procesą, kurio metu asmuo nustato savo neretai neaiškių bei dviprasmiškų vidinių judesių, stumiančių tam tikrų vertinimų, sprendimų bei poelgių link, kilmę ir kryptį. Kai kuriems žmonėms, daugelį metų gyvenusiems pagal aiškiai apibrėžtas taisykles bei vaizdinius “juoda ir balta”, sunku įvertinti konkrečias situacijas ir išsiaiškinti motyvus, lemiančius jų sprendimus, tikrų ir tariamų gėrybių pasirinkimus.

8) Mokymas. Gali pasitaikyti, kad kai kuriose srityse asmuo ne visiškai supras tiesas, nuo kurių priklauso dvasinis augimas. Nors dvasinių vadovų pirmutinis uždavinys nėra mokyti, kartais toks poreikis gali atsirasti. Švietimas yra veiksnys, padedantis išlaisvinti asmenį tolesniam atvirumui bei augimui. Bet čia, kaip ir kitur, akcentuotinas abipusiškumas. Dvasinis vadovas traktuos kiekvieną mokymo situaciją kaip tas, kuris turi tiek pat gauti, kaip ir duoti.

9) Integracija. Sudėtingoje šiuolaikinėje visuomenėje ir apaštališkojo gyvenimo karštligiškos veiklos labirintuose, žmonių gyvenimas gali tapti labai išblaškytas. Jiems reikia susitelkti į save, savo gyvenime rasti ramybės tašką. Kai kurie yra linkę tapti pasyvūs: jie atidžiai klausosi, godžiai skaito, stropiai žymisi pastabas, tačiau nesistengia integruoti į savo gyvenimą tai, ką perskaitė ar išgirdo. Augimo sėklos lieka idėjų plotmėje, neleidžiant joms subrandinti kitokių nuostatų ar elgsenos. Kaip lengva pakliūti į “kelionių mintimis” bei euforiško pasitenkinimo spąstus ir imti manyti, jog atsinaujinimas vyksta skaitant, kalbant ar organizuojant seminarus!

10) Pagalba dykumos bei tamsos laikotarpiais. Kiekvienam dvasinės gelmės siekiančiam asmeniui bus laikotarpių, kai jis patirs dykumos sausrą ir įnirtingą to, kas demoniška, ataką. Tuomet gali pasirodyti, kad nieko nėra nuobodesnio, labiau varginančio, neįdomesnio ar baimingesnio už dvasinį augimą ir nieko skausmingiau už buvimą atviram Viešpaties įžengimui vidun. Pastangos save sutramdyti, kontroliuoti ar nuleisti rankas gali tapti didžiausiomis kliūtimis augti. Dažniausiai pamaldiems žmonėms pasitaikanti pagunda yra acedia, “baltos vėliavos pakėlimas”, kai pasidaro sunku. Tad daugelis žmonių, reikiamu momentu stokodami pagalbos dykumai pereiti arba nakties tamsai ištverti, arba pasiduoda ir pasitraukia, arba pasilieka ir išsikepurinėja iš gelmės, pasirinkdami patogų vidutiniškumą.

11) Malda. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dvasinio vadovavimo elementas yra malda su vadovaujamuoju asmeniu ir už jį. Malonės dinamika yra kur kas galingesnė už vadovavimo įgūdžius. Dažnai slėpiningi Dvasios buvimo darbai nėra apčiuopiami įprastinėmis įžvalgos priemonėmis. Melstis su asmeniu tinkamiausia ir per susitikimus, ir tarp susitikimų, prašant pačios Dvasios vadovavimo ir pagalbos ypač šiais laikotarpiais. Neblogai būtų pradėti ir baigti susitikimus malda prašant Viešpatį dalyvauti procese, nors to nereikėtų paversti ritualu.

Kas yra tinkamas dvasinio vadovavimo tarnybai?

Jei dvasinis vadovavimas laikomas tarnyba, būtina dėmesį skirti paieškai žmonių, turinčių reikiamas dovanas ir ugdančių savybes bei supratimą, reikalingus šiai tarnybai praktikuoti. Vienas iš pirmutinių tokio pašaukimo ženklų yra tai, kad žmonės noriai kreipiasi pagalbos į tam tikrą asmenį.

Atrodo aišku, jog dvasinis vadovas nebūtinai turi būti kunigas ar kitas dvasininkas. Šventimai nepadaro asmens savaime ar išskirtinai tinkamo šiai tarnybai. Šios ypatingos pagalbos vis labiau ieškoma tarp moterų ir vyrų, nepriklausančių dvasininkų luomui. Kiekvienas, šaukiamas dvasiniam vadovavimui, nebūtinai turi būti gyvas šventasis, tačiau privalo aistringai trokšti augti Dvasia.

Kam teiktinas dvasinis vadovavimas?

Sakoma, jog dvasinis vadovavimas “visada naudingas, kai kada reikalingas”. Tiems, kurie nesusimąstydami renkasi dvasinį vadovą, dar reikėtų pridurti: “Kartais pavojingas”. Tas pats pasakytina ir apie tuos, kurie siūlosi dvasiškai vadovauti.

Dvasinis vadovavimas tinkamas tiems, kurie linkę rimčiau traktuoti savo tikėjimo kelionę ir nuoširdžiai trokšta glaudesnio santykio su Dievu. Įvertinant pasirengimą leistis dvasiškai vadovaujamam, svarbu nustatyti, kaip stipriai asmuo trokšta pasiduoti Dievui. Jis neturėtų to siekti vien tam, kad save įgyvendintų, kad tarnautų kitiems. Jis turėtų to siekti vien dėl to, kad Dievas yra Dievas. Dvasinis vadovavimas suponuoja bent jau troškimą siekti daugiau, negu leidžia tikėtis minimalus žmogiškasis ar etinis augimas, siekti autentiško dvasinio augimo.

Toliau, ko gero, reikėtų skirti tuos, kurie nori, kad jiems būtų dvasiškai vadovaujama, ir tuos, kurie tam pasirengę. Būtina rūpestingiau išsiaiškinti, ko žmonės prašo sakydami: “Aš noriu dvasinio vadovo”.

Daugelis aiškiai ieško tokio dvasinio vadovavimo, apie kurį čia kalbama. Tačiau yra tokių, kurie prašo pagalbos plačiąja prasme - visko, kas pagerintų jų santykį su Dievu ir kitais: ugdymo, draugystės, teologinių pamokymų ir t.t.

Kai kuriems reikia vien bendros maldos. Esama skirtumo tarp paprasto susirinkimo pasimelsti ir susirinkimo, kur apmąstoma malda išsakyta gyvenimo patirtis norint suprasti, kas vyksta ir kas ne.

Dar kiti paprasčiausiai ieško ne dvasinio vadovo, bet gero nuodėmklausio - vietos, kur jie galėtų pagydyti savo nuodėmingąsias sielas ir susitaikinti su Dievu. Tai svarbus poreikis, bet skirtinas, jeigu ne atskirtinas, nuo dvasinio vadovavimo.

Kai kas labiau ieško prieinamo bei įperkamo “terapeuto”. Nors tai gali parengti dvasiniam vadovavimui arba šį procesą lydėti, tai visiškai skirtinga pagalbos rūšis. Žmogus, galintis padėti vienoje srityje nebūtinai turi išmanyti ir kitas.

Dažnas gali ieškoti draugo, gerų, patvarių santykių. Bet kad ir koks neįkainojamai brangus būtų draugas, jis nėra dvasinio vadovo atitikmuo. Painiojant draugo ir vadovo vaidmenis, netgi gali - nors ir nebūtinai - kilti problemų. Tokiems vadovavimo aspektams kaip stiprinimas geras draugas itin tinkamas. Tačiau tada, kai tenka prieštarauti, dėl draugystės gali nukentėti objektyvumas. Trumpai tariant, draugystė dvasiniame vadovavime gali ir padėti, ir būti pavojinga.

Greta tų, kurie nori dvasinės pagalbos, yra tokių, kuriems jos reikia, bet kurie nenori jos ieškoti ar priimti. Kai kada dalyvaujant sveikame dvasinio vadovavimo procese gali iškilti būtinybė rinktis - pasilaikyti pagrindinius gyvenimo įsipareigojimus ar jų atsisakyti. Dar kitais atvejais dvasinio vadovavimo metu gali atsiverti skirtumas tarp glaudžių ir paviršutiniškų žmogaus santykių su Dievu. Kiek daug žmonių leidžia aistrai pasitraukti iš santykių su Dievu bei kitais žmonėmis ir pasirenka negyvą meilę. Kiek įsipareigojimų santuokoje ir už jos ribų žlunga vien dėl to, kad nėra dumplių, galinčių įpūsti meilę gaivinančią ugnį? Kiek santykių išyra per neišvengiamus nepasitenkinimo momentus? Kiek piligriminių kelionių pražūva dykumoje arba nakties tamsoje? Dvasinis vadovavimas galėtų būti dumplės įkarščiui įpūsti, oazė dykumoje, vedanti ranka nakties tamsoje. Galbūt vienas iš didžiausių iššūkių šiai tarnybai yra surasti būdus, kaip padėti žmonėms, kuriems dvasinė pagalba objektyviai reikalinga, patirti tai kaip juntamą poreikį.

Ko reikėtų prieš pradedant dvasinį vadovavimą?

Svarbu, kad asmenys, užmegzdami dvasinio vadovavimo santykį, aptartų abipusiškus lūkesčius. Kartais tai vadinama “sutartimi”, “darbo sąjunga”, “darbo susitarimu”, “sandora” ar panašiai. Nesvarbu, ar lūkesčiai bus aptarti ar ne, jie vis tiek darys poveikį - teigiamą ar neigiamą - vadovaujamojo ir vadovo santykiams. Jų išsakymas bei aptarimas garantuotų, kad bent paprasčiausi iš jų nekels grėsmės šiems santykiams. Būtų katastrofiška, jei vadovas žadėtų daugiau, negu jis ketina ar geba pasiūlyti. Be to, kas jau sakyta, svarbu neužmiršti: a) kad šis santykis bus dvasinis, ir b) kad vaidmenys bus aiškiai apibrėžti.

Vadovas ir vadovaujamasis turėtų susitarti, kad jų vaidmenys bus aiškiai apibrėžti. Net ir tada, kai du asmenys susitaria vadovauti vienas kitam, turėtų būti aišku, kas yra kas tam tikru laiku. Tuo norima ne paneigti esminę partnerių lygybę šioje kelionėje, bet tik pasakyti, jog pagalbos teikėjas ir pagalbos gavėjas yra skirtingi asmenys ir “nelygūs” ta prasme, jog pagalbos teikėjas duoda tai, ko pagalbos gavėjas neturi, net jei tai būtų vien didesnis objektyvumas.

Atsakytini klausimai

Iki užsiėmimo

Kalbant apie būsimą vadovą: ar jis tikrai pašauktas šiai tarnybai? Kai kurie teigiami ženklai būtų šie: a) kitų žmonių noras pasirinkti jį dvasiniu vadovu; b) tam tikras susitaikinimo su savimi lygis ir savęs pažinimas, apimantis savo silpnybių bei dovanų suvokimą; c) asmeninė gyvenimo, maldos ir dvasinio vadovavimo patirtis; d) pastangos įgyti tarnybai reikalingų įžvalgų bei įgūdžių; e) pagarba Dievo slėpiniui bei kitiems žmonėms.

Kai kurie neigiami (bet nebūtinai kelią užkertantys) ženklai būtų: a) pernelyg didelis poreikis būti reikalingam; b) pernelyg didelis poreikis kontroliuoti kitų gyvenimą; c) nepatenkintas artimumo poreikis.

Kalbant apie būsimą vadovaujamąjį: ar jis tikrai tinkamas kandidatas dvasinei pagalbai gauti? Kai kurie teigiami ženklai: a) troškimas teikti didžiausią pirmenybę Dievui savo gyvenime (bent jau norėti to trokšti); b) rimtas troškimas siekti sąmoningos tikėjimo kelionės; c) pasiryžimas užbėgti už akių viskam, kas galėtų trukdyti santykiams su Dievu; d) pasiryžimas imtis šį troškimą lydinčios disciplinos, pavyzdžiui, reguliariai melstis.

Kai kurie neigiami ženklai: a) kartais beveik nesąmoningas draugo, "terapeuto" ar klausytojo ieškojimas vienatvei palengvinti; b) dvasinio vadovavimo paieška iš pareigos ar užimamos padėties sumetimais.

Tiesą sakant, derėtų pripažinti, kad daugumą mūsų (jeigu ne visus) skatina įvairūs mišrūs motyvai - net kai siekiame tauriausių tikslų. Kita vertus, nereikėtų manyti, kad Dievas negali daryti gera per mūsų mišrius motyvus bei padalytas širdis. Mums paprasčiausiai tereikia juos bent šiek tiek suvokti.

Per užsiėmimą

Čia reikėtų klausti: “ar šis dvasinis vadovas tinka šiam asmeniui?”, “ar šis asmuo tinka šiam vadovui”?

Kalbant apie vadovą: ar abi pusės sutaria dėl to, kas yra dvasinis vadovavimas. Norint tai nustatyti svarbu išsiaiškinti, ką nori ir geba pasiūlyti vadovas, ir ką gauti nori ar turi asmuo. Ar nėra tikėtina, kad atsiras kitokio pobūdžio santykis, galintis susikirsti su dvasiniu vadovavimu? Ar vadovas nepasižymi “alergija žmonėms”, kuri galėtų kliudyti padėti šiam asmeniui?

Kalbant apie vadovaujamąjį: ar jis arba ji gebės bendrauti su šiuo vadovu? Ar jis arba ji turi tai, kas reikalinga šiam kelionės tarpsniui?

Pradinėse dvasinio vadovavimo stadijose aptartini dalykai:

1) Ankstesnė dvasinė istorija. Kokia yra vadovaujamojo dvasinė, maldos ir dvasinio vadovavimo patirtis?

Kai asmuo ieško galimo dvasinio vadovo, nevalia daryti prielaidą, kad jis tik dabar pradeda savo dvasinę kelionę. Sąmoningai ar ne, kiekvienas jau yra turėjęs tokią kelionę. Naudinga bent bendrais bruožais išsiaiškinti asmens santykio su Dievu kreivę bei šio santykio modelius. Norint tai nustatyti naudinga, kad vadovaujamasis suformuluotų tam tikrą savo “dvasinę autobiografiją”, iš dalies atskleidžiančią asmens dvasingumo bruožus. Vadovui tai padėtų greičiau nustatyti dvasinės brandos tašką, kurį jau yra pasiekęs konkretus asmuo. Taip pat būtų naudinga, jeigu asmuo tęstų savo pasakojimą rašydamas dienoraštį. Kai kurie vadovai mano, jog ir jiems patiems naudinga turėti dienoraštį, kuriame pasižymėtų pastabas po kiekvieno susitikimo. Be abejo, tai labai padėtų atminčiai ir leistų vadovui retrospektyviai įžvelgti dvasinio vadovavimo santykio ritmą bei tėkmę per tam tikrą laikotarpį.

2) Apibrėžtų sričių, kurios bus aptarinėjamos būsimuose užsiėmimuose, išryškinimas. Kaip jau sakyta, asmuo atranda ir gilina savo vertybes per joms suteikiamą regimumą. Reikėtų susitarti dėl elgesio regimumo tam tikrose pagrindinėse - pavyzdžiui, maldos, santykių bendruomenėje, tarnavimo kitiems ir pan. - srityse. Tada tai tampa atsiskaitomybės pagrindu per visą dvasinio vadovavimo procesą. Vadovaujamasis atsiskaito, žinoma, ne vadovui, bet Dievui.

3) Susitikimų dažnumas, reguliarumas ir vieta. Abi pusės turėtų bent iš dalies susitarti dėl susitikimų vietos ir laiko. Esama svarių priežasčių, skatinančių susitikinėti reguliariai. Jeigu dingstis susitikti nėra kokia nors krizės ar probleminė situacija, labiau tikėtina, kad dvasinis vadovavimas išvengs probleminės orientacijos pobūdžio ir tikrai bus sutelktas į augimą. Be to, kai susitikimų laikas reguliarus (nors ir lankstus, kai reikia atsižvelgti į nenumatytas aplinkybes), užsiėmimams labiau teikiama pirmenybė perkrautose abiejų pusių darbotvarkėse. Pravartu pasvarstyti ir dėl tinkamos susitikimų vietos. Paprastai ją nustato vadovas.

4) Dienotvarkė. Nerekomenduotina dvasinio vadovavimo procesui sudaryti smulkią programą ir jį pernelyg struktūruoti. Kiekvienas užsiėmimas pats lems dienotvarkę, priklausančią  nuo to, kas vyksta vadovaujamojo gyvenime.

Naudinga pamėginti pakreipti kiekvieno susitikimo eigą taip, kad atsirastų vietos giliems apmąstymams. Pageidautina, kad dienotvarkės šerdį sudarytų Dievo čia ir dabar veikimas žmogaus gyvenime, ir kad ją nustatytų vadovaujamasis. Tam galėtų pagelbėti nuolatiniai apmąstymai apie tai, ką Dievas kalbėjo ar darė per asmens gyvenimo įvykius, ir kaip jam buvo atsakyta (arba neatsakyta).

Sudaryti gyvą dienotvarkę gali padėti tokie klausimai: “Kam norėtumėte skirti dėmesį šį kartą?” arba - kas dar naudingiau - “Apie ką jūs nenorėtumėte kalbėti?” Priešinimasis dažnai yra siena, užkertanti kelią malonei pasireikšti.

5) Atsakomybė už augimą. Nuo pat pradžių turėtų būti aišku, kad asmuo, prašantis dvasinio vadovavimo, pats atsakingas už savo augimą, o vadovas reikalingas tam, kad padėtų imtis šios atsakomybės.

6) Vadovo kišimosi pobūdis. Naudinga iš anksto išsiaiškinti, kokios pagalbos laukiama iš vadovo. Turėtų būti aišku, jog vadovas yra ne tam, kad sakytų, ką daryti, kad teiktų teisingus atsakymus, gebėtų įvardyti, kas negerai ir pan. Asmuo turėtų tikėtis pagalbos išryškinant klausimus, bendrai meldžiantis, stiprinant įžvalgas, keliant tinkamus iššūkius ir pan.

7) Dvasinės disciplinos. Svarbu išsiaiškinti, kaip žmogus praktikuoja dvasines disciplinas arba kiek jis yra joms pasirengęs.

Dvasine disciplina laikomos bet kokios intencionalios priemonės, skirtos mokiniams mokytis bei tapti laisviems nuo savanaudiškų tendencijų, idant jų tikėjimo kelionėje būtų mažiau kliūčių ir nenutrūkstamos pažangos. Jos tikslas - padėti asmeniui tapti jautresniam Šventosios Dvasios judesiams ir per tai atviresniam bei labiau pasiryžusiam elgtis pagal Dievo valią, kai ji įžvelgiama gyvenimo aplinkybėse bei įvykiuose.

Greta “funkcinių” disciplinų (kūrybiško gyvenimo situacijų priėmimo) dar yra savanoriškai pasirinktinų disciplinų: tai studijos, malda, skaitymas, tarnavimas, viešas garbinimas ir pasninkavimas.

8) Įvertinimas. Bandomuoju laikotarpiu protinga būtų geriau vienam su kitu susipažinti. Net ir po to reikėtų susitarti periodiškai vertinti tai, kas vyksta arba nevyksta dvasinio vadovavimo procese. Tokie vertinimai suteiktų galimybę bendravimą tęsti, pertvarkyti arba išvis nutraukti. Be to, tai padėtų išsaugoti šiuos santykius nuo destruktyvumo arba tiesiog lėkštumo. Iš anksto dėl to nesusitarus, viena arba abi pusės gali to nepaprašyti iš baimės įgąsdinti kitą arba pasakyti, kad jų santykiuose yra kažkas negera.

9) Papildoma pagalba. Turint galvoje, kad gali pasitaikyti atvejų, kai bus patartina ieškoti pagalbos, kurią suteikti vadovas nepasirengęs ar nepajėgus, reikėtų iš anksto susitarti, ar ir kaip tokia papildoma pagalba bus suderinama su dvasiniu vadovavimu.

10) Atsilyginimas. Aptarti atsilyginimo už dvasinį vadovavimą klausimą pravartu dėl kelių priežasčių. Ši tarnyba gali būti vadovo pragyvenimo šaltinis. Vadovaujamasis gali panorėti išreikšti savo dėkingumą apčiuopiamai. Priklausomai nuo abiejų pusių polinkių, atsilyginimo forma gali būti įvairi. Tai galėtų būti piniginė auka vadovui arba jo nurodytam reikalui ar institucijai. Dėkingumą galima išreikšti ir atsitiktine atminimo dovana, paslauga vadovui arba paprasčiausiu pažadu melsti prašant jam paramos.

11) Malda. Derėtų pasikeisti mintimis apie tai, kokią vietą dvasinio vadovavimo procese užims malda. Kaip ji bus išreiškiama per susitikimus? Kaip viena pusė palaikys kitą malda ne susitikimų metu?

12) Konfidencialumas. Reikėtų atvirai aptarti to, kas bus pasakyta bendraujant, konfidencialumo ribas bei apimtį. Būtina atsižvelgti į vadovo teisinius bei moralinius suvaržymus. Vadovo teisiniai suvaržymai ir moraliniai imperatyvai gali susikirsti ir tai būtina iš anksto numatyti. Tarp vadovo ir vadovaujamojo, pavyzdžiui, gali pasitaikyti konfliktų dėl skirtingų moralinių nuostatų.
 

Pabaiga

Čia buvo mėginta aptarti sielovados tarnybos, vadinamos “dvasiniu vadovavimu”, pagrindinius klausimus bei problemas remiantis Shaun McCarthy, S.T. patirtimi. Savaime suprantama, esama kitokių klausimų bei problemų, taip pat kitokių požiūrių. Šios pastabos tėra bandomosios ir modifikuotinos priklausomai nuo naujos patirties. Nevalia būti kategoriškam apibrėžiant tarnybą, taip glaudžiai susijusią su slėpiningu Dvasios darbu žmonių širdyse. Ir tiems, kurie teikia, ir tiems, kurie priima, dvasinis vadovavimas nepaliaujamai atskleidžia Šventosios Dvasios buvimą ir galią žmonių širdyse ir žmonijos istorijoje. Pamaldūs, apdovanoti ir geranoriški žmonės, atsakydami į kvietimą įsitraukti šion tarnybon, autentiškai bendradarbiauja su Šventaja Dvasia “širdžių suokalbyje”.
 

Parengta pagal Shaun McCarthy, S.T.
Basics in Spiritual Direction