Rugpjūčio 24 d. Kauno akademinėse klinikose mirė kun. Pranas Račiūnas MIC, vienuolis marijonas, politinis kalinys, ilgametis Lietuvos marijonų provincijos vyresnysis.

Kun. P. Račiūnas gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje, gausioje katalikiškoje šeimoje. Baigęs pradinį mokslą, įstojo į Marijonų gimnaziją Marijampolėje. Nuo jaunų dienų pamilęs Dievą ir tiesą, jis nebijodavo nukentėti: jo tėvų namuose slaptai rinkdavosi tuo metu A. Smetonos valdžios uždrausti ateitininkai, kurių organizacijai jis pats priklausė. 1937 m. padarė pirmuosius įžadus marijonų vienuolijoje, o po trejų metų - amžinuosius.

Būdamas veiklus ir energingas, P. Račiūnas visada aktyviai reikšdavosi bažnytinėje veikloje, už ką 1949 m. komunistinės valdžios buvo įkalintas. Grįžęs iš kalinimo vietų beveik po 17 metų, 1966 m. buvo paskirtas klebonu į Gerdašius, vėliau į Paluobius, Alytų, Tabariškius. Trumpai dirbo Maskvos katalikų klebonu.

Net griežtai prižiūrimas sovietinių valdžios organų, kun. P. Račiūnas nepabūgo aktyviai imtis bažnytinės veiklos. Jo parašus randame po pirmaisiais Vilkaviškio vyskupijos kunigų pareiškimais tarybinei valdžiai, jis nuolat bendraudavo su aktyviais kunigais, sovietų vadinamais “ekstremistais”, buvo vienas iš “LKB Kronikos” sumanytojų ir nuolatinis jos bendradarbis, redagavo pogrindinį kultūrinį-patriotinį leidinį “Aušra”.

Kun. P. Račiūnas nepaprastai nusipelnė Lietuvai, būdamas vienas iš pagrindinių pogrindinės kunigų seminarijos prie Marijonų vienuolijos kūrėjų ir vadovų. Ši seminarija iki Atgimimo laikų parengė 25 kunigus, kurių dalis dabar dirba Lietuvoje, kiti - Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, o vienas iš jų - Jonas Paulius Lenga - šiuo metu yra Kazachstano katalikų vyskupas. Būtent kunigų rengimas pogrindyje privertė sovietinę valdžią leisti priimti į Kauno kunigų seminariją daugiau kandidatų.

Prasidėjus Atgimimui, kun. P. Račiūnas buvo tarp pirmųjų aktyvistų. Jis buvo Sąjūdžio tarybos narys, rūpinosi dvasiniu ir moraliniu tautos atgimimu, visada kvietė visus, ypač inteligentiją ir mokytojus, įsitraukti į tautos moralinio stiprinimo darbus, daug pastangų dėjo, kad katalikiškasis mokymas ir auklėjimas būtų įdiegtas Lietuvos mokykloje, nuolat argumentuotai pasisakydavo už gausias ir stiprias šeimas. Iki senatvės, kol turėjo jėgų, kun. P. Račiūnas rūpinosi jaunimo dora ir švietimu, dėstė ir dirbo kapelionu Lietuvos Žemės ūkio akademijoje.

Sulig kun. P. Račiūno mirtimi Lietuvos tauta neteko vieno iš didžiųjų savo sūnų, tačiau galime tikėtis, kad jo dvasia bei skleistos idėjos pasiliks jo ilgai globotoje vienuolijoje, tarp bendradarbių ir mokinių.

-vb-
 

Kun. Prano Račiūno laidotuvės Kaune

Rugpjūčio 26 dieną laidotuvių pamaldose, vykusiose prie Šv. Gertrūdos bažnyčios Kaune, meldėsi penki Lietuvos vyskupai, per 60 kunigų, gausus vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų būrys. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs vysk. J. Žemaitis MIC įžangos žodyje glaustai apžvelgė kun. P. Račiūno gyvenimą ir veiklą, paženklintą skaudžių išbandymų ir kančios kryžiumi. Vyskupas pabrėžė kun. P. Račiūno rūpinimąsi kunigų ir vienuolių dvasiniu ugdymu, pastebėjo, jog kun. P. Račiūno kandidatūra buvo ne kartą siūlyta vyskupo šventimams, tačiau sovietmečiu tai buvo nepriimtina valdžiai.

Pamokslą sakęs kun. K.Brilius MIC priminė, kad su ilgamečiu marijonų provinciolu atsisveikinama toje pačioje Šv. Gertrūdos bažnyčioje, kur prieš septyniasdešimt metų buvo pašarvotas marijonų vienuolijos atnaujintojas pal. arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Kun. K. Brilius akcentavo vieną iš velionio veiklos sričių - rūpinimąsi inteligentija kaip tautos sąžine, kuriančia Lietuvos dvasinę ateitį. Kun. P. Račiūnas dėjo pastangas, kad inteligentija išsaugotų tautos dvasinius turtus - religiją, papročius, ypač daug dėmesio skyrė Lietuvos jaunuomenės auklėtojams. Atkūrus Nepriklausomybę, jis rūpinosi tautos dvasingumo kūrimu ir paliko šį uždavinį kaip testamentą.

Laidotuvėse dalyvavęs Seimo pirmininkas V. Landsbergis, tardamas žodį šv. Mišių pabaigoje, pavadino kun. P. Račiūną “dvasios fronto kariu ir Atgimimo šaukliu”. Prof. V. Landsbergis atkreipė dėmesį į kun. P. Račiūno nuolat diegtą ir skelbtą atsakomybę už tautos dorovę. Kun. V. Brilius MIC perskaitė užuojautos ir padėkos telegramas, gautas iš Rusijos Europinės dalies apaštalinio administratoriaus arkivyskupo T. Kondrusevičiaus bei Šv. Kazimiero marijonų provincijos provinciolo kun. D. Petraičio.

Petrašiūnų kapinėse kapą pašventino vysk. J. Žemaitis MIC. Atsisveikinimo žodį tarė Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius, pavadinęs kun. P. Račiūną dvasininkijos įkvėpėju kovoje už Bažnyčią. Kun. P. Račiūnui ypač rūpėjo Bažnyčios ir tautos moralė, jis buvo tikras Bažnyčios ir Dievo vyras, sakė arkivyskupas S. Tamkevičius.

Laidotuvių proga iš Romos atvykęs marijonų generalinis vikaras kun.V. Aliulis MIC sakė, kad kun. P. Račiūnas visada buvo ten, kur galėjo padėti tautai, gyveno pasaulio, tautos ir marijonų vienuolijos rūpesčiais ir džiaugsmais, visą amžių pozityviai dirbo vis klausdamas, ar viską padarė įmanomomis sąlygomis.

Lietuvių katalikų mokslo akademijos vardu kalbėjęs dr. M. Bloznelis pavadino kun. P. Račiūną MIC katalikiškos veiklos strategu. Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorius prof. A. Kusta priminė kun. P. Račiūno MIC auklėjamąjį darbą, dėmesį studentų dvasiniam gyvenimui. Kun. P. Račiūnas, pasak jo, padovanojęs LŽŪU etnografinį muziejų, už ką jam buvęs suteiktas universiteto garbės mecenato vardas.

Vyskupas A. Vaičius, dėkodamas kun. P. Račiūnui ir visiems marijonams už pagalbą Telšių vyskupijai, pavadino kun. P. Račiūną didžiu Lietuvos patriotu, net ligos patale gyvenusiu Tėvynės rūpesčiais. Prie kapo taip pat kalbėjo politiniai kaliniai, tremtiniai, Sąjūdžio atstovai, partizanai.

-jp-