Bažnyčia, kuri džiaugiasi pagonių tikėjimu

23 eilinis sekmadienis (B)
Iz 35,4 -7a; Jok 2, 1-5; Mk 7, 31-37
 

Nors šįkart evangelistas Morkus savo pasakojimą apie Jėzų pradeda geografinėmis detalėmis (Tyro ir Sidono sritys, Galilėjos ežeras, Dekapolio kraštas), bus šiek tiek rizikos, jei mėgstantis tikslumą skaitytojas turės po ranka Naujojo Testamento žemėlapį ir pamėgins nubrėžti Jėzaus kelionės kryptį. Gausis keisčiausias, sunkiai įsivaizduojamas kelias, su netikėtais ir nelogiškais vingiais ir apylankomis. Nežinia, ar Evangelijos autorius visai nesusigaudė Palestinos vietovėse, ar tyčia pasirinko kuo absurdiškesnį Gerosios naujienos maršrutą. Bet kuriuo atveju, šią geografinę painiavą Evangelijoje galėtume priimti ir kaip užuominą, jog skaitome ne istorijos metraštį, ne Jėzaus biografiją, bet tikėjimo knygą, kurioje susitikimas su Jėzumi vertinamas labiau nei faktų bei įrodymų kalba. Kita vertus, tai būtų visai nebloga įžanga į pagrindinę šio Evangelijos skaitinio mintį - krikščionių bendruomenės pašaukimą keliauti ir nešti pasauliui išgelbėjimo žinią: Bažnyčios kryptis žemėje tokia pat netikėta ir nelogiška kaip ir Jėzaus ėjimas prie Galilėjos ežero.

Vis dėlto viena geografinė ir istorinė aplinkybė čia svarbi. Pirmąsyk Morkaus Evangelijoje Jėzus yra peržengęs Izraelio ribas ir atsidūręs pagonių kraštuose. Šis Viešpaties posūkis vėliau įkvėps ir padrąsins jaunutę Bažnyčią išeiti iš siauro, uždaro “savųjų” rato į naujas nepažįstamas erdves. Ten jos pačios tikėjimas augs ir stiprės, patirdamas nesulaikomą Dievo Dvasios veikimą.

Įpratus Šventojo Rašto pasakojimus tikrinti klausimu”Ar tai iš tiesų atsitiko?”, kurčnebylio išgydymas atrodys tik daugiau ar mažiau tikėtinas stebuklas, kurių netrūksta nei apreiškimo puslapiuose, nei žmonių lūpose. Smalsesniuosius ko gero sudomins Jėzaus gydymo būdas. Kodėl jis dėjo pirštus į kurčnebylio ausis ir seilėmis tepė jo liežuvį? Galbūt neverta čia ieškoti jokio antgamtinio reiškinio? Gal Jėzus buvo tiesiog apdovanotas ypatinga gydymo galia kaip šių dienų ekstrasensai? O gal jis pasitelkė magijos jėgas? Neradus nei vieno tikro atsakymo, dažniausiai pasitenkinama argumentu, kad Jėzus buvo Dievas ir todėl galėjo padaryti bet kokį stebuklą. Belieka tai priimti, jei tebelaikai save tikinčiu.

Kažin ar Bažnyčia, šio sekmadienio liturgijai pasirinkusi kurčnebylio istoriją, nori tik priminti mums, kad Jėzaus žingsnius pagonių žemėje lydėjo antgamtiniai reiškiniai, privertę amžininkus įtikėti jo dieviškaja kilme, kas šiandien įpareigoja ir mus pripažinti jų liudijimus kaip tiesą. Bažnyčia laukia iš mūsų gilesnio Evangelijos suvokimo. Liturginiuose skaitiniuose kurčnebylio išgydymas yra gretinamas su pranašo Izaijo knygos viltimi. Babilono tremtyje, Izraelio tautai netekus šventyklos ir gimtosios žemės atramos, gimsta drąsus pasitikėjimas Dievu, kuris neša išgelbėjimą ir gyvenimą. Besiartinanti Mesijo karalystė neįmanomus dalykus padarys įmanomais. Pranašas skelbia: “Tada atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys. Tada raišasis šokinės tarytum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis. Dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės” (Iz 35, 5-6).

Jėzaus žodžiai ir darbai pagonių krašte Evangelijoje vertinami kaip pranašo Izaijo vilties išsipildymas. Jis pagydo sirofenikietės moters dukterį, kurią kankino netyroji dvasia. Kurčnebyliui atveria klausą, atriša liežuvį. Trečiasis ženklas bus duonos padauginimas dykumoje. Žmonėms jis kelia nuostabą ir susižavėjimą: “Jis visa gerai padarė.” Dar daugiau Mesijo karalystės pobūdį Jėzaus ženkluose atspindės tai, kad jie vyksta nešvarioje, nepalaimintoje pagonių žemėje. Atmestųjų kraštas tampa Dievo malonės vieta. Išdžiūvusi dykuma iš tiesų pasrūva upėmis. Jėzui atėjus prasideda neįmanomų dalykų laikai.

Kurčnebylio išgydymo istoriją ankstyvoji Bažnyčia pirmiausia susiejo su misijų veikla ir pagonių atsivėrimu Kristaus tikėjimui. Tie, kurie buvo tolimi ir svetimi, Dievo malone tampa saviškiais, artimaisiais. Ši nauja, stulbinanti patirtis, pavergusi apaštalą Paulių, buvo viena brangiausių prisikėlusiojo Jėzaus dovanų pirmykštei krikščionių bendruomenei. Atsivėrusi kurčnebylio klausa, atsirišęs liežuvio ryšys ženklina ne tik naujus laikus, bet ir naujo žmogaus gimimą. Pagoniui suteikiama malonė kalbėti “kaip reikia” - šlovinti Viešpatį ir skelbti jo nuostabų veikimą pasaulyje.

Negana to, Morkus vėl užsimena mums apie didįjį Evangelijos paradoksą: pagonių krašte Jėzus sutinka tikrą, gyvą tikėjimą, kuris laiduoja stebuklo galimybę. Šis atradimas juo nuostabesnis, kai prieš akis turime artimiausios Jėzaus aplinkos aklumą ir tikėjimo stoką, besikartojančius per visą Morkaus Evangeliją. Apaštalai nuolat šauna pro šalį mėgindami atsakyti, kas yra šis pranašas ir mokytojas iš Nazareto. Pagonė sirofenikietė moteris jį atpažįsta iš pirmo žvilgsnio. Tikėjimu apdovanojami ir tie, kurie Dekapolio krašte atveda pas Jėzų kurčnebylį. Morkus atvirai žavisi anoniminių autsaiderių, mažųjų pakraščio žmonių tikėjimu. Nors jiems negalioja Izraeliui duoti pažadai, nors jie yra atstu nuo išrinktosios tautos privilegijų ir Dievo palaiminimo, Evangelija drąsiai skelbia juos bevardžiais tikėjimo pavyzdžiais. Tai vėl papildo neįmanomų dalykų sąrašą ir įkūnija tremties pranašo viltį.

Nūdienos krikščioniui sunku suprasti džiaugsmą, kurį išgyveno Bažnyčia suvokusi savo visuotinumą, savo priklausymą visai žmonių giminei ir visiems žemės keliams. Šiandien nieko nenustebinsi primindamas, kad Bažnyčia yra universali, visuotinė. Net Lietuvoje susiduriame su tautų, kalbų, kultūrų margumynu Bažnyčioje. Pamažu prigyja skirtingos pamaldumo ir sielovados formos. Tačiau ši įvairovė dar nėra tikrasis Dievo Tautos universalumas, didžiausia Jėzaus dovana Bažnyčiai. Morkaus Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus stebuklus pagonių krašte skelbia galimybę rasti autentišką tikėjimą ten, kur jis rodosi neįmanomas. Kur jo niekas nelaukia ir nesitiki rasti.

Kartodami, jog Dievui nėra negalimų dalykų, ar norime pastebėti ir pripažinti tai, kad ir mūsų dienomis esama “pagonių”, kurie apreiškia mums Mesijo karalystės tikrovę ir neįmanomų dalykų išsipildymą? Laikomi nutolusiais nuo Bažnyčios ir krikščionybės ar net visai svetimais Dievui, tie žmonės staiga, vienam Viešpačiui težinomu būdu, pasirodo esą atsivėrę tikėjimui ir Kristaus Evangelijai. Tai nė kiek nemenkina Bažnyčios svarbos, veikiau patvirtina mūsų katekizmo tiesą, kad tikėjimas iš tikro yra dovana ir malonė, bet ne paveldėjimas, tradicija, kultūrinis priedas. Ir kad Bažnyčia yra šaukiama taip pat priglausti ir auginti tikėjimą, kuris gimė užribyje, anapus pažado tautos, ne iš kūno ir ne iš kraujo.

Nebūtina skelbti Lietuvą misijų kraštu, kad taptum Kristaus misionieriumi. Lygiai nebūtina dangintis į Afriką ar Tolimuosius Rytus, kad galėtum suprasti Evangelijos džiaugsmą, kuris kyla susidūrus su nelauktu pagonių tikėjimu. Bažnyčia, nugalėjusi svetimųjų baimę ir išėjusi iš savo uždarumo, iš jai primesto pašaukimo aptarnauti tik savuosius ir tenkinti tikinčiųjų “religinius poreikius”, gali kaip evangelistas Morkus atrasti gyvenimo pakraščiuose glūdintį mažųjų žmonių tikėjimo gaivumą ir jėgą. Krikščioniui tai be galo brangus patyrimas, kuris liudija, kad Izaijo viltis nebuvo bergždžia ir kad Dievo karalystės tikrovė iš tiesų yra įžengusi į žemės laiką.

Šis netikėtas džiaugsmas nereikalauja jokių tolesnių rezultatų. Evangelistas Morkus neužrašė, kad pagonių krašte išgydytos moters duktė ar klausos ir kalbos dovaną atgavęs kurčnebylys tapo Jėzaus mokiniais. Svarbesnė buvo kita žinia: Dievo Dvasiai nėra žmogaus sukurtų sienų.