Nebuvo jame gražumo
24 eilinis sekmadienis (B)
Švento Kryžiaus išaukštinimas
Jn 3, 13-17
Tūlam kryžių šalies žmogui, regis, turėtų būti natūralu ir miela švęsti iškilmę, kuri aukština kryžių. Sakome, kad lietuviams šis ženklas ypač savas ir brangus. Antai daugelio globojamas auga, gražėja garsusis Kryžių kalnas, daug kur svetur tapęs Lietuvos simboliu ir jau susilaukęs čia pat ne vieno savo antrininko. Per Atgimimą kryžiai vėl išėjo į viešumą: jų ėmė rastis mokyklose, kariuomenėje, valdžios įstaigose, jau nekalbant apie visas skaudžių prisiminimų vietas, gausiai išsibarsčiusias po mūsų tėvynę.
Tiesa, truputį nejauku, kada kryžius imamas profanuoti, kada vis dažniau jam kelią skina mada ar komercija. Bet guodžiamės, jog tai laikini dalykai. Kaip ir prekybos kioskai, kurie mūsų miestuose ir kaimuose pamažu nurungė pakelių kryžius. Pasilypėjęs ant kalvų, juosiančių Vilnių, ar žvalgydamasis nuo Kauno Santakos, vėl pajunti seną gerą tikrumą: kryžius tebešauna aukštyn, tebeviešpatauja mūsų padangėje, tebetriumfuoja. Ne veltui juk pergalės medžiu vadinamas.
Vis dėlto tik labai paviršutiniškai žiūrint rugsėjo 14-oji yra graži, lengva šventė, o kryžius - aiškus ir nedviprasmis simbolis, per amžius skelbiantis neišvengiamą gėrio ir tiesos triumfą. Kai prieš keletą metų pasaulio žydai protestavo dėl milžiniško kryžiaus, išdygusio karmeličių vienuolyne Osvencime, buvusio nacių konclagerio teritorijoje, galima buvo įtarti, jog tai esą krikščionybės nedraugų išpuoliai. Bet vėliau šis įvykis paakino išvystyti plačią diskusiją, kurioje dalyvavo įvairių šalių krikščionys, teologai ir šiaip mąstantys žmonės. Daug kur pasigirdo nuomonė, kad kryžiaus gyvybė ir jėga neveikia automatiškai, iš tradicijos, kad po Osvencimo ir Gulago pagrindinis krikščionių simbolis turi būti iš naujo suvoktas ir paskelbtas.
Kalbą apie kryžių, apie jo svarbą mūsų tikėjimui ir gyvenimui, tiktų pradėti labai paprastu klausimu: ką iš tiesų reiškia šis ženklas? Paminklą aukai, kančiai, skausmui? Toks požiūris gana dažnas, ir būtent jis mūsų sąmonėje priskiria Lietuvai kryžių šalies vardą: tariamės esą tauta, per savo istoriją patyrusia daugiausia kančių ir parodžiusia daugiausia didvyriškumo. Žinoma, kryžius gali virsti paminklu, tik vargu ar dėl šios priežasties turėtume jį taip branginti ir vadinti šventu. Tas, kuris nepriklausomybei auštant kryžių kėlė kartu su trispalve, sakys, kad jam šis ženklas reiškiąs pergalę ir triumfą. Tačiau kokį triumfą, kokią pergalę turėjo skelbti kryžiai ant kitados Lietuvą niokojusių riterių apsiaustų ar nacių karo atributikoje? Klausimas anaiptol nebanalus ir ne iš tarybinio vadovėlio atklydęs. Kam mirties valandą budelio uniformą puošė kryžiai, tas kažin ar pritartų mūsų paaiškinimams, kad girdi, viskuo galima dangstytis ir piktnaudžiauti. Mėgstame taip pat jausmingai kartoti, jog kryžius - tai Dievo meilės išraiška. Tačiau sentimentalumas beregint dingsta, kai prisimeni, kad kryžius Jėzaus dienomis buvo toks pat mirties įrankis kaip kartuvės, giljotina ar elektros kėdė ir kad Goethe ne be reikalo stebėjosi tais, kurie išdrįso padabinti kryžių rožėmis. Ankstyvoji Bažnyčia niekada neleido sau užmiršti, kad jos Mokytojas ir Viešpats mirė baisia nusikaltėlio mirtimi, ant gėdos ir paniekos medžio. Ne mažiau pavojaus nutolti nuo kryžiaus tikrovės atsiranda ir tada, kai Velykų proga, turėdami galvoje savo buvusius ar tebesančius vargus, metame šūkį, kad be kryžiaus nėra Prisikėlimo. Gal nė patys nesuvokiame tokiu pasakymu įteisinantys beširdį Dievą, kuriam reikėjo jo Sūnaus kančios ir mirties, kad būtų atsilyginta už žmonių nuodėmes. Visai teisėtai kyla klausimas, ko verta Dievo visagalybė ir meilė, jei pasaulio išgelbėjimas įmanomas tik tokia kaina?
Mėgindami apibrėžti kryžių ir paaiškinti jo prasmę visuomet eisime per abejonių ir prieštaravimų ugnį. Tai tik įrodo šio Dievo slėpinio gelmes, kur negalioja paprasta žmogaus išmintis bei logika. Kryžių lydintys religiniai stereotipai, jausmingumas, proginiai šūkiai, liaupsinantys pergalės ženklą, sudūžta į apaštalo Pauliaus pasiryžimą Korinto krikščionims kalbėti apie kryžių be gražbylystės, ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios (1 Kor 1, 17). Sudūžta pagaliau ir į mūsų pačių gyvenimo bei tikėjimo patirtį, jeigu esame pakankamai atviri ir sąžiningi.
Kur glūdi kryžiaus galia? Krikščionis Paulius ją bus atradęs savo paties silpnume ir nepajėgume. Išgyvenęs savo pašaukimą apie Damasko vartų kaip nelauktą ir nepelnytą dovaną, suvokdamas esąs nevertas apaštalo vardo, buvęs Bažnyčios persekiotojas Kristaus kryžiuje atpažįsta Dievo veikimo paradoksą, atvėrusį jam pačiam nuteisinimo ir išgelbėjimo šaltinį. Suvokęs kryžiaus logiką Paulius skelbs: tai, kas pasauliui rodosi kvaila, silpna, paniekinta, kas žemos kilmės, ko visai nėra, Dievas išsirenka savo galybei ir išminčiai apreikšti. Leidęs viengimiui Sūnui kentėti ir mirti ant kryžiaus Tėvas ryžosi papiktinimui, skandalui, kadangi joks protas, jokia religija niekada nesuderins Golgotos siaubo su dieviškojo gėrio, grožio, teisingumo supratimu. Šitaip elgiamasi ne dėl sensacijos, bet iš grynos meilės, kuri nusižemina, nusiginkluoja, tampa silpna ir kenčianti, kad žmogus perskaitytų jos tikrą vardą ir įtikėtų tą, kuris vienintelis šitaip myli. Apaštalo Pauliaus mintimi, nukryžiuotasis Jėzus dėl mūsų padaromas nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu (2 Kor 5, 21). Dievas nugali mirtį ne paguodos žodžiais, ne filosofija, ne stebuklingu įsikišimu, bet atiduodamas kryžiaus mirčiai viengimį Sūnų. Drauge su juo pasinerdamas į nepaguostą, nesuramintą Golgotos tamsą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, - skaitome šį sekmadienį Evangelijos pagal Joną ištraukoje. Sūnaus atidavimas jau yra didžioji meilės valanda - brėkštantis Velykų rytas ir Jėzaus išaukštinimas. Kryžius Evangelijoje padaromas svarbiausiu tikėjimo iššūkiu. Paulius, atvykęs į Korintą skelbti Gerosios naujienos, težinojo vienintelę tiesą - Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Galatijos krikščionių tikėjimą jis vertins pagal jų santykį su Nukryžiuotuoju, kurį jiems akivaizdžiai nupiešė.
Grįžtu prie klausimo, ką reiškia kryžius. Taip , tai yra kančios ir skausmo medis, bet ne todėl, kad Viešpats trokštų mūsų kentėjimų mainais į amžinąją laimę danguje. Ant kryžiaus susitinka, susilieja žmogaus ir Dievo kančia. Nuolat girdėdami raginimą savo vargus aukoti Jėzui ar kokiam kilniam tikslui, atraskime kryžiuje vilties žinią, kad pats Viešpats dalyvauja žmonijos kančių istorijoje ir verkia kartu su savo kūriniais.
Taip, kryžius yra mums ir pergalės ženklas, tik ne todėl, kad padeda
nugalėti priešus ar užantspauduoja mūsų žygdarbius. Pasaulį ir žmonių giminę
pamilęs Dievas pasirenka žemėje kviečio grūdo likimą. Vienijasi su mažaisiais,
silpnaisiais, visko netekusiais, kad per juos kalbėtų tyra, valdžios ir
garbės nesutepta kryžiaus pergalė.
Taip, Jėzaus kryžius eina išvien su Prisikėlimu, tačiau geroji Velykų
žinia pradedama skaityti ir skelbti ne tada, kai sulaukiama laimingos atomazgos.
Prisikėlimo tikrovė mezgasi po kryžiumi, neviltyje ir tamsoje, žvelgiant
į viengimį Dievo Sūnų, kuris miršta gėdinga vergo mirtimi. Tai pagonio
šimtininko Velykų tikėjimas, gimęs ant Golgotos kalno: Iš tikro šitas
žmogus buvo Dievo Sūnus! (Mk 15, 39). Reikalaudami, kad kiekviena kančia
ir auka duotų apčiuopiamų rezultatų, tampame, pasak apaštalo, Kristaus
kryžiaus priešais, nes bandome Dievui primesti savąjį išminties ir galybės
kelią.
Taip, kryžius yra didysis Dievo meilės žodis, bet Viešpats taria jį
atiduodamas nukryžiuoti savo Sūnų, padarydamas jį nuodėme, papiktinimu,
kvailyste. Ir niekada iki laikų pabaigos Dievo meilės takai pasaulyje
neatrodys gražūs, protingi, patogūs. Tokia kryžiaus logika, pagavusi apaštalą
Paulių. Toks Kristaus Bažnyčios pašaukimas: kad meilė patrauktų žmogų ir
vestų į tikėjimą, ji turi būti ne sentimentaliai linksniuojama, bet iškelta
ir perdurta. Be rožių, be smilkalų. Su tremties pranašo apdainuoto kenčiančio
Dievo Tarno veidu, kuriame niekas nematė patrauklumo ir grožio - tik žaizdas.
Krikščionių bendruomenė, kurioje gyvas šis veidas, iš tiesų švenčia Kryžiaus
išaukštinimą.