Kalbiname Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos vargdienių seserų kongregacijos Šiaurės Amerikos provincijos seserį Ignę Marijošiūtę, veiklią Lietuvos seserų vienuolių pagalbininkę, rengiant ugdymo kursus, rekolekcijas ir padedant organizuoti Pirmąjį visuotinį Lietuvos moterų vienuolių suvažiavimą.

Neseniai įvyko Pirmasis visuotinis Lietuvos moterų vienuolių suvažiavimas. Kas šiame suvažiavime pasisekė, ko trūko, kokie svarbūs klausimai nepaminėti? Ar reikėtų rengti tokius suvažiavimus ateityje?

Kvietimas pasišvęsti Dievui yra malonė - dvasinė dovana. Viena iš gyvosios Bažnyčios žymių - tai gebėjimas atvirai ir drąsiai priimti Dievo teikiamą malonę ir ja gyventi. Nuo pat krikščionybės pradžios visada buvo ir bus žmonių iš meilės pašvenčiančių Dievui savo gyvenimą ir tarnaujančių artimui per Bažnyčią. Penkiasdešimt metų Lietuvoje vienuolės gyveno slapta, prisitaikiusios prie naikinančių aplinkybių. Priespauda paliko žymes ne vien vienuoliniam gyvenimui, bet ir visai Lietuvai. Daug lietuvių nežino, kas yra vienuolės, ir iš viso, ar jų yra, jei taip - kur ir kiek. O dešimtmečiais visaip varginamos ir skaldomos seserys nejučiomis savisaugos sumetimais įgijo savitas vienuolinio gyvenimo formas.

Svarbiausias suvažiavimo tikslas buvo išeiti į viešumą ir drąsiai pareikšti, kad vienuolinis gyvenimas išsilaikė ir atsikuria. Nepaisant to, kad daugelis seserų yra vyresnio amžiaus ir dėl sveikatos ar kitų kliūčių nepajėgia viešai reikštis, suvažiavime dalyvavo maždaug 500-600 iš 1000 Lietuvos seserų. Rugpjūčio 9-ąją Kauno gyventojai galėjo matyti margą abituotų vienuolių eiseną iš Katedros Laisvės alėja Vytauto Didžiojo universiteto link. Kai kurios seserys išsaugojo savo vienuolinį drabužį iki šių dienų, kitos atkūrė pagal anksčiau nešiotąjį, dar kitos - prisiderino prie šių laikų.

Antrasis suvažiavimo tikslas - seserims pasidžiaugti vienoms kitomis. Jaunosios, dar tik pradedančios vienuolinį gyvenimą, gėlėmis dėkojo prieškario seserims už ištvermę ir ištikimybę. Nuostabu, kad net 60 aštuoniasdešimtmečių ir vyresnių seserų pajėgė atvykti ir dalyvauti šiame renginyje. Tarp jų buvo ir sesuo vežimėlyje. Malda buvo prisimintos ir pagerbtos visos mirusios ar priespaudos metais gyvybę paaukojusios seserys.

Pagal organizatorių sumanymą pirmasis suvažiavimo pranešimas turėjo apžvelgti seserų gyvenimą priespaudos metais. Svarbu nuolat permąstyti nors ir netolimą praeitį, kad įžvelgtume tęstinumą, geriau suvoktume, kur esame, ir kur turėtume eiti. Antrasis pranešimas buvo skirtas peržvelgti pastaruosius šešerius nepriklausomybės metus. Šis pranešimas tarsi suaudė vienuolijų atliktus darbus į vieną audinį. Tai reikalinga, nes dažnai dėl neįpratimo tarpusavyje keistis informacija, gyvenimo provincijoje ar pavieniui, netgi seserys neturi išsamaus visumos vaizdo. Pranešimas atvėrė didžiulius iššūkius visoms vienuolijoms, išgyvenančioms būtinybę atsikurti. Reikia stebėtis, kiek daug atlikta per nepriklausomybės metus: statomi ir pastatyti vienuolynai, vienuolijos veikia įvairiuose apaštalavimo baruose, jau dveji metai kaip pagal kanonus suorganizuota ir Vatikano patvirtinta Lietuvos moterų vienuolių vyresniųjų konferencija, beveik visose vienuolijose įvesti kanoniniai noviciato metai, prieš metus įkurta jaunųjų seserų ugdymo komisija, kuri mėnesį veda dvasinio lavinimo kursus, jau treji metai seserims rengiami seminarai, paskaitos, bendros rekolekcijos. Taigi matome Dievo stebuklą per žmonių rankas. Trečiasis pranešimas apžvelgė pagrindines Jono Pauliaus II posinodinės apaštalinės adhortacijos Vita Consecrata gaires. Visuotinė Bažnyčia, nuodugniai permąsčiusi pašvęstojo gyvenimo esmę, su nauju įkvėpimu vėl tvirtina, kad vienuolinis gyvenimas yra dovana Bažnyčiai, ir skatina kuo uoliausiai jam pasišvęsti. Tad Lietuvos vienuolės, patyrusios Bažnyčios išlaisvinimą ir galinčios gyventi nevaržomą viešą vienuolinį gyvenimą, turi nuodugniai įsimąstyti ir, tarsi iš naujo atradusios pašaukimą, ryžtis gyventi naujomis įžvalgomis. Šiuolaikinėje Lietuvoje vienuolinis gyvenimas įgavo naują prasmę ir išraišką, Lietuvai reikia tikrų vienuolių. Ir tai pats didžiausias iššūkis Lietuvos seserims, vis dar tebejaučiančioms penkiasdešimties metų slopinimo padarinius šalia savo asmeninio ribotumo ir silpnumo. Ketvirtuoju pranešimu žvelgta į ateitį iš visuotinės Bažnyčios ir Lietuvos padėties perspektyvos.

Aišku, suvažiavime trūkumų buvo, tačiau neesminių, kurie ne tik nesuardė renginio visumos, bet ir nesumenkino šventės džiaugsmo ir reikšmės.

Savo pranešime minėjote seserų vienuolių atsakymus į prieš suvažiavimą išdalytos anketos klausimus. Kokia tai buvo anketa ir kokių netikėtumų, naujų įžvalgų atskleidė atsakymai į jos klausimus?

Prieš pradedant rengtis šiam suvažiavimui, atrodė, kad anketa bus geriausias būdas pasiekti kuo daugiau seserų ir pagvildenti esminius klausimus, pavyzdžiui, apie vienuolės vaidmenį šiuolaikinėje Lietuvoje, vienuolių uždavinius Lietuvos Bažnyčioje. Anketoje buvo klausimų apie vienuolijos charizmą ir apie tai, kiek derinami apaštalavimo tarnystės darbai su charizma (mat, pogrindžio sąlygomis visos vienuolijos buvo itin suvienodėjusios). Anketoje teirautasi apie vadovavimą vienuolijai, seserų tarpusavio ryšius, jaunųjų vienuolių ugdymą, maldą, dvasingumo lavinimą, jaučiamus trūkumus ir kita.

Anketa tapo įrankiu ir priemone. Pirmiausiai ji tapo priemone seserims permąstyti klausimus, kurie joms pačioms asmeniškai gal net neiškilo. Antra, anketos klausimus seserys aptardavo mažuose būreliuose, neretai suėjusios bendroms diskusijoms iš kelių skirtingų vienuolijų. Tai sužadino seserų sąmoningumą bei suartino jas ir subūrė vis dar retokam bendravimui ir diskusijoms.

Atsakymai į klausimus nebuvo netikėti. Anketa atspindėjo tai, kas yra. Apibendrinus visus atsakymus, išryškėja seserų mąstysena, padėtis, svajonės. Iš atsakymų matyti sunkumai atkuriant vienuolijas, buriantis į bendruomenes, įvardytos kliūtys siekiant grįžti į bendruomeninį gyvenimą (ne vien į proginius susitikimus). Pasirodė, kiek seserys tebeturi baimės, atsiskleidė, kas jau laimėta ir pasiekta, kiek yra ryžto ir atsidavimo Dievui, nežinioje patiriant naujas aukos formas.

Pastebėtina, kad visos seserys trokšte trokšta gilaus, brandaus, esminio dvasinio vadovavimo ir išgyvena jo stygių. Tai rodo, kad pirminis pašaukimo tikslas - Kristaus sekimas - tebėra ašis, aplink kurią viskas sukasi. Patiriamas dvasinis troškulys tebedegina seserį vienuolę. Seserys išgyvena baimę būti atpažintos, “rodytis vienuolėmis”, kai tiek metų savo išore nesiskelbė kuo esančios. Širdies dalykai nepakeičiami vien įsakymu ir neatstatomi per vieną dieną. Žmogaus širdis kuriama pamažu, o ją perkurti ar perkeisti įgytus įpročius be Dievo malonės ir žmogaus tvirto siekimo neįmanoma. Anketa daugelį seserų padrąsino: “ne aš viena taip galvoju”. Jos galėjo nurimti ir viską permąstyti be savigynos. Atsakymai į klausimus atskleidė Lietuvos moterų vienuolių pajėgumą, pasiekimus, organizuotumą, mokėjimą vadovauti. Vienuolės Lietuvos Bažnyčioje, kaip ir visame pasaulyje, dirbdamos bendromis jėgomis, bendra išmintim ir pasivedusios Viešpačiui, atveria moters galias ir sugebėjimus.

Aišku, anketos iškėlė daug nelengvai sprendžiamų problemų, pavyzdžiui, pavieniui gyvenančių seserų ryšys su bendruomene, vyresnio amžiaus ir seserų ligonių priežiūra, jaunųjų lavinimas ir apaštalavimo darbų plėtojimas, finansų trūkumas. Visa tai kelia rūpesčių. Žodžiu, anketos yra apibendrintas visumos veidrodis ir termometras.

Kaip Lietuvos seserys įsivaizduoja moters vienuolės vaidmenį šiuolaikinėje Bažnyčioje ateinančiame dešimtmetyje?

Bene tiksliausiai vienuolių bendruomenes apibūdino viena sesuo: “Dvasingos, Kristų mylinčios ir Jį liudijančios bendruomenės, kuriose galėtų atsigauti ir kiti...” Kita į anketos klausimą atsakė: “Atlikti savo pašvęstojo gyvenimo dalį, atitinkama charizma dalyvaujant Bažnyčiai iškylančiuose uždaviniuose, t. y. evangelizacijoje, katechizacijoje, karitatyvinėje veikloje, atgaivinant parapijų gyvenimą tiek savo aktyviu dalyvavimu veikliuosiuose vienuolynuose, tiek ir kontempliatyvia malda...” Seserys teigia, jog Lietuvai reikia gyvo liudijimo, raugo, šviesos, druskos. Pasak jų, “vienuolė turi sirgti Bažnyčios rūpesčiais ir problemomis...” Sykiu seserys labai išgyvena dėl jų galimybes varžančio amžiaus (daugelis vyresnės nei 70 metų), jėgų stokos, vidutinio amžiaus narių stygiaus (mat tarybiniais laikais atsargiai buvo priimamos kandidatės), naujųjų seserų lavinimo būtinybės ir finansų stygiaus. Tokia padėtis - tai iššūkis gyventi tikėjimu.

Kokios slinktys vienuolijų tarpusavio bendradarbiavime matyti per pastaruosius 6-7 metus? Ar yra toks reiškinys kaip konkurencija tarp vienuolijų?

Vyresniųjų konferencijos įsteigimas, bendros rekolekcijos, seminarai, paskaitos ir programos aptirpdė pogrindyje natūraliai diegto atsargumo, uždarumo, įtarumo užtvaras. Matyti seserų susipažinimo, susidraugavimo, bendravimo ir bendradarbiavimo apraiškos. Bręsta geras, gražus ir sveikas pasitikėjimas vienų kitomis. Pavyzdžiui, praeitų metų jaunųjų seserų ugdymo seminarai suartino skirtingų vienuolijų seses, ugdė jų norą bendrauti ir vienai kitą pažinti. Dažnesni suėjimai padeda naikinti baimę, nesveiką konkurenciją, bendrų rūpesčių ir siekių nagrinėjimas seseris suartina. Susibūrimų džiaugsmą dažniausiai tenka patirti jaunoms seserims, taip pat seserims, einančioms vienuolijos vadovių pareigas, ar nuolatinėms įvairių programų dalyvėms. Savo patirtį ir gerą nuotaiką jos parsineša namo ir skleidžia toliau. Konkurencijos tarp vienuolijų neįžvelgiu. Manau, kad vienuolijų charizmų atnaujinimas, o kai kurioms vienuolijoms net jų atradimas, padės sukurti deramą skirtingumą, panaikins vienodumą ir neleis pasireikšti konkurencijai.

Kartais nuogąstaujama dėl pavojingų vienuolijų sekuliarizacijos procesų. Ar tos tendencijos jau aktualios Lietuvai?

Neseniai “XXI amžiuje” teko skaityti straipsnį apie neseniai išleistą knygą, aptariančią Amerikos vienuolijų krizę. Knygoje teigiama, kad JAV vienuolių sekuliarizmas sukėlė šią krizę. Gerai, kad pabrėžiama, jog sekuliarizmas tėra viena, bet ne vienintelė priežastis, nes dabartinė padėtis turi daug priežasčių. Išgirdus žodį “sekuliarizmas”, imu nerimauti, nes šiuo žodžiu dažniausiai suponuojama kas nors neigiamo, blogo, nebažnytinio, nešvento, “pasaulietiško”, atskirto nuo Dievo. Sekuliarios visuomenės gyvenimo apraiškos neturi religinio atspalvio, tačiau tai nebūtinai blogai. Jėzus gali būti sekuliarioje visuomenėje veikiančio asmens pavyzdys; Jis buvo panašus į kitus, jį teskyrė Jo gyvenimo būdas, darbai, žodžiai ir ryšys su Tėvu ir buvimas dėl Tėvo.

Įžvelgiu ir Lietuvos vienuolijų krizę. Tačiau būtų netikslu tai sutapatinti su sekuliarizmu populiariąja prasme, nors ir yra skaudinančio panašumo. Turbūt neperdėsiu sakydama, kad Lietuvoje vienuolės tiek susiliejo su visuomene, kad jų pačių beveik neatskirsi ir neatpažinsi, lengvai nepastebėsi jų darbo vaisių, reta vienuolija turi aiškią bendruomeninę apaštalinę kryptį. Dar nemažai seserų priverstos dirbti pasaulietinius, ne bažnytinius darbus, kad pragyventų. Jaunosios seserys niekaip negali atsverti žymiai gausesnės vyresnio amžiaus seserų dalies. Tokie duomenys panašūs į Vakarų. Be to 32 mažutėse moterų vienuolijose nauji pašaukimai tarsi ištirpsta, dubliuojami darbai, kuriuos bendromis jėgomis būtų galima įveikti. Žodžiu, Lietuvoje padėtis labai panaši, o gal net prilygsta, Šiaurės Amerikos ir Europos vienuolijų padėčiai. Išorinės sekuliarizmo apraiškos labai panašios, nors priežastys yra visai kitos. Lietuvos padėtis skiriasi tuo, kad visgi yra pašaukimų, nors jie - lyg lašelis jūroje; jie liudija, kad vienuolinis gyvenimas gyvastingas ir vienuolijos turi galimybę atsigauti.

Norėdamos atsispirti vadinamajai “sekuliarizacijai”, turime paprasčiausiai įsimąstyti į Vita Consecrata nuorodas ir jomis gyventi. Būti vienuole - tai pirmiausia pasišvęsti Dievui. Žmonės to laukia, jie nori dvasinių oazių ir žmonių, liudijančių gilų ir intymų bendravimą su Dievu ir veikiančių Jo malone, o ne žmogišku gudragalviavimu bei išskaičiavimais. Visa kita nublanksta. Todėl taip svarbu Lietuvos vienuolėms sudaryti sąlygas ugdyti ir ugdytis, gilinti dvasinį gyvenimą ir atkurti pašvęstojo gyvenimo bendrystę.

Po penkiasdešimties ateistinės priespaudos metų tautos krikščioniškumo pamatai apgriuvę, ir to padarinius skaudžiai išgyvena vienuolijos. Tačiau visos vienuolinio gyvenimo apraiškos tebėra gyvos, nes ištvermingai išlaikyta ištikimybė Viešpačiui. Viešpats nenustoja kurti, neleidžia sustoti pakelyje. Nepaisydamas, kas esame, nei koks mūsų amžius, praeitis, Jis veda toliau, lieja savo meilę ir gailestingumą, kuria mus ir nuolat moko. Ir tada, kai visiškai atsiduodame Jo malonės vedimui, galime iš visos širdies atsidusti: tikrai, didžių dalykų padarė manyje... mumyse... tautoje... Viešpats, nes Jis vienas Šventas.

Dėkojame už pokalbį.

Ses. Ignę kalbino
Asta Petraitytė