Kiekvieno krikščionio širdies gelmėje glūdi troškimas būti šventam. Per krikštą pasižadame apsivilkti “Viešpačiu Jėzumi Kristumi” (plg. Rom 13,14). Katalikų požiūriu, šventieji visais amžiais stengėsi paversti šventumą tikrove. Jie tai įkūnijo konkrečiai rodydami, ką reiškia gyventi pagal Evangeliją.

Mūsų tradicija išskyrė iš šventųjų gyvenimų tam tikrus modelius. Modeliai yra konkretūs įvaizdžiai. Jie nėra metaforos, kaip, pavyzdžiui, posakiai “lipti tobulumo laiptais” ar “kilti į dvasinį kalną”. Priešingai, jie padeda aiškiai, glaustai įžvelgti konkrečią šventumo realybę bei įsisąmoninti su ja susijusius įsipareigojimus. Jie yra savotiškos Evangelijos “ikonos”, krikščioniškojo savęs atidavimo simboliai. Modeliai neaprėpia visos realybės, bet tėra daliniai jos atvaizdai. Jie vienas kitą ne šalina, bet papildo. Kaip simboliai jie sykiu žadina teigiamą mūsų atsaką, skatindami mus siekti šventumo.

Kankinys

Krikščionių bendruomenė pasiūlė šį modelį tikintiesiems jau iš pat pradžių, dramatiškomis spalvomis pateikdama jį evangelijose. Jėzus atiduoda “gyvybę už draugus” (plg. Jn 15,13). Visi keturi evangelistai savo pasakojimus kreipia į kulminacinę Jėzaus kančios ir mirties istoriją, kurią lydi jo prisikėlimo triumfas. Nuo to laiko mirštančio Jėzaus meilė buvo nesuskaičiuojamų kankinių tvirtybės šaltinis.

Šio modelio privalumas yra pritrenkiantis aiškumas bei paprastumas. Jis įkvepia, kelia susižavėjimą, žadina mūsų širdyse giliai glūdintį troškimą dosniai save dovanoti. Kankinys iš meilės atsisako brangiausios dovanos - gyvybės. Kai kurių šventųjų, pavyzdžiui, Polikarpo, atveju kankinystė vainikavo jau stulbinančiai šventą gyvenimą. “Tarnavau Kristui 86 metus, - sakė Polikarpas savo kalintojams. - Kaip gi dabar galėčiau išsižadėti savo karaliaus ir gelbėtojo?” Kitiems kankinystė buvo daugiau “antrasis krikštas”, nuplaunantis jų (netgi gana ryškias) nuodėmes Avinėlio krauju.

Mūsų laikais teologai, pavyzdžiui, Karlas Rahneris, neretai siūlė išplėsti kankinystės sampratą. Kankinystė tradiciškai apibrėžiama kaip sutikimas mirti “už tikėjimą”. Marijos Goretti kanonizacijos 1950 m. atveju “tikėjimas” apėmė ir krikščioniškąją moralę. Dar daugiau, 1982 m. Bažnyčia kankiniu pripažino Maksimilianą Kolbę OFM, atidavusį gyvybę už kitą. Galima viltis, jog ši samprata bus panašiai praplėsta ir daugelio kankiniu pripažįstamo, bet dar nekanonizuoto arkivyskupo Oscaro Romero atveju, kuris neteko gyvybės dėl solidarumo su vargšais, kovojusiais už teisingumą. Tą patį galima pasakyti, pavyzdžiui, ir apie Rutilio Grande, jėzuitų kunigą, kartu su dviem palydovais nušautą Salvadore 1977 metais.

Vis dėlto, “kankinio” modelis turi tam tikrų trūkumų. Kankinių esama palyginti retai. Tik nedaugeliui iš mūsų teks eiti šiuo keliu. Sekti Kristumi daugeliui mūsų reikš kantriai bei ištikimai diena dienon nešti kryžių visą ilgą gyvenimą. Vienas senas išmintingas misionierius kartą yra pasakęs: “Gyventi už Kristų neretai būna sunkiau, negu už jį mirti”. Be to, “kankinio” modelis kartais gali skatinti fanatizmą.

Asketas

Pasibaigus ankstyvojo laikotarpio persekiojimams ir krikščionims įsisąmoninus, kad palyginti nedaugeliui skirta kankinystės karūna, daugiau dėmesio imta skirti kitam modeliui - asketo. “Asketizmas” reiškia pratybas arba savitvardą. Asketas dažnai praktikuoja pasninkavimą, lytinį susilaikymą ir griežtą ar paprastą gyvenimo būdą. Tokiomis asketinėmis praktikomis norima ne “atsisakyti” objektų, bet perkurti save, tapti nauju asmeniu. Kitaip tariant, bet kokio savęs išsižadėjimo tikslas yra augimas meile. Nekaltybė ir celibatas ištisus amžius laikėsi viršutinėje asketinių kopėčių dalyje liudydami, kad krikščionių bendruomenė itin vertino auką, susijusią su lytinio artumo atsižadėjimu.

Asketinis modelis pasižymi daugeliu privalumų. Jis davė daug šventųjų, nes įgalino visą energiją skirti Viešpaties reikalams. Iš tiesų, sekimas Kristumi visada susijęs su savitvarda kasdien nešant “savo kryžių” (plg. Lk 9,23). Kalbant apie asketus bei didžiuosius kryžiaus mylėtojus, prieš akis išsyk stoja Pranciškus Asyžietis, kurio gyvenimas žavėjo nesuskaičiuojamą daugybę krikščionių. Jis gyveno nuostabiai paprastai, atsižadėjęs šeimos, turto, santuokos ir galios, bet sykiu aiškiai ir nepaprastai mylėdamas kūriniją.

Paprastas gyvenimo būdas, celibatas dėl Dievo Karalystės, nuolankus bei paklusnus jautrumas vargšų poreikiams yra galingas Karalystės ženklas. Asketo modelis, nors ir nelabai madingas šiandien, yra nepaprastai svarbus šiuolaikinei visuomenei, pasižyminčiai neteisingu turto paskirstymu, pasilinksminimo kultūra, troškimu nedelsiant pasitenkinti ir išnaudotojiškais lytiniais bei galios santykiais.

Tačiau, kita vertus, asketus visada lydi pelagianizmo grėsmė, tendencija manyti, jog pakankamai gerai “treniruojantis” lenktynės bus laimėtos. Asketai gali imti didžiuotis savo “darbais”, tapti pernelyg griežti kitiems, ne taip disciplinuotiems. Šventumas galiausiai nėra asketinis pasiekimas, bet Dievo dovana, kurią gali gauti tiktai nuolankieji.

Kontempliuojantysis

Jėzaus malda evangelijose yra įspūdinga. Krikščionis visada žavėjo jo vienybė su Dievu, kurį jis vadino Tėvu. Nuo pat ankstyvųjų laikų kai kurie krikščionys, kaip Jėzus, eidavo melstis į dykumą. Pamažu bendruomenės tapo organizuotos, ir pagaliau susiklostė ištisa vienuoliškojo gyvenimo tradicija, kurios pagrindines taisykles nustatė šv. Benediktas.

Kaip dažnai atkreipdavo dėmesį Tomas Mertonas, kontempliacija būdinga ne vien vienuoliams. Kaip pavyzdį, galima paminėti palaimintąją Oną Mariją Taidži, XIX amžiuje Romoje gyvenusią ištekėjusią moterį, kuri, augindama septynis savo bei prižiūrėdama šešis našle tapusios savo dukters vaikus, sykiu garsėjo savo darbais vargšams ir kontempliatyvia vienybe su Dievu. Asmenys, rimtai siekdavę šventumo vienu ar kitu būdu, nuosekliai pripažindavo susivienijimo su Dievu poreikį tam tikra maldos forma. Tačiau vienuoliškoje tradicijoje kontempliatyvusis gyvenimo matmuo išsiskiria itin ryškiai. Asmuo pasitraukia iš visuomenės, idant išgirstų slapčiausius tikrovės balsus - Dievo žodį ir kenčiančios žmonijos šauksmus.

Kontempliuojančiojo modelis turi nuostabių privalumų. Jis labai aiškiai iškelia prieš akis vieną iš pagrindinių Naujojo Testamento dvasingumo elementų - vienybę su Dievu Kristuje. Kontempliuojantysis paskiria savo gyvenimą Dievo žodžio apmąstymui, Dievo šlovinimui ir kartais “bežodiškam” susivienijimui, dažnai vadinamam “kontempliatyviąja malda”.

Šio modelio pavojai yra “bėgimas nuo tikrovės” ir “angelizmas”. Kontempliuotojo pasitraukimas iš pasaulio, kaip neretai savo skaitytojams primena Tomas Mertonas, turėtų padėti jam išgirsti gyvenimo slapčiausius balsus.

Tarnas

Išorėn besiskleidžianti artimo meilė yra sekimo Kristumi šerdis. “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Milijonai individų pasišvęsdavo tarnauti vargstantiems, nekalbant apie daugybę bendruomenių, įsteigtų būtent šiuo tikslu. Šventieji, kaip Vincentas Paulietis, bendruomenės, kaip Gailestingosios Meilės dukterys, ir nesuskaičiuojamos pasauliečių grupės, siekiančios padėti vargstantiems, yra įspūdingas ženklas, liudijantis pasauliui Dievo buvimo Gerąją Naujieną.

Didžiausias šio modelio privalumas yra galimybė įgyvendinti jį labai įvairiomis aplinkybėmis. Misionieriai, sutuoktiniai, mokytojai, teisinininkai, gydytojai, medicinos seserys - visi gali grįsti savo gyvenimą Evangelijos kvietimu tarnauti. Kiekvienam įmanoma tam tikru būdu susitapatinti su tarno vaidmeniu, nes šis evangelinis tarnavimas nebūtinai turi būti dramatiškas, bet gali reikštis ir tokiais paprastais poelgiais kaip ištroškusiam paduoti “taurę šalto vandens” (plg. Mt 10, 42).

Didžiausias galimas šio modelio pavojus yra aktyvizmas. Jei kontempliuojantysis gali imti mėginti gyventi kaip angelas, tai tarnui gali kilti pagunda tapti mesiju, ant savo pečių užsiversti visas pasaulio problemas. Jei pirmasis aktyviai veikia per mažai, tai antrasis, norėdamas nuveikti per daug, save išsekina ir baigia gyvenimą nusivylęs bei kupinas kartėlio.

Šie keturi modeliai atveria mums daug galimybių. Kankinys sako, jog esama dalykų, dėl kurių verta mirti. Svarbiausias iš jų yra tikėjimas Kristumi. Asketas primena mokinystės kainą: neįmanoma sekti Kristumi neišsižadant savęs ir kasdien nenešant kryžiaus. Kontempliuojantysis akcentuoja tai, kas transcendentiška, kviesdamas vienybėn su Dievu maldoje. Tarnas moko, kad kasdieninė praktinė meilė sudaro Naujojo Testamento dvasingumo šerdį ir yra vienintelis, tikrai įtikinantis ženklas, rodantis, kad asmuo myli Dievą ir savo artimą.

“Šventosios poros”

Šie modeliai vienas kitą papildo. Daugelis - jei ne visi - šventųjų, kurių gyvenimas įkūnija tarno modelį, sykiu buvo labai pamaldūs. Vincento Pauliečio, vieno iš aktyviausių artimo meilės šventųjų, amžininkai laikė jį kontempliuojančiuoju. Jo pasekėjai netgi vadinami “veikliais kontempliuotojais ir maldos apaštalais”. Panašiai daugelis asketų buvo kilniadvasiai tarnai (pvz., Arso Klebonas), o daugelis kontempliuotojų - dideli asketai (kaip šv. Antanas dykumoje). Kankiniai irgi yra pateikę įspūdingų visų kitų modelių pavyzdžių.

Tačiau nors kiekvienas iš modelių gali būti veiksminga atrama pradedant kelionę šventumo link, ypač tada, kai jį papildo kiti modeliai, visiems jiems trūksta bendruomeniškumo dvelksmo. Amžiuje, kai ieškant šventumo pabrėžiamas bendruomenės vaidmuo (per Krikštą esame įvesdinami į Bažnyčią; švenčiame liturgiją kaip bendruomenė), visi keturi modeliai labai daug dėmesio skiria individui.

Būtų galima pasiūlyti dar vieną modelį, kurio nėra klasikiniame krikščioniškosios tradicijos sąraše, bet kuris galbūt bus įtrauktas ten ateityje. Pavadinkime jį “pora”. Susituokdami asmenys, kaip mes tikime, sudaro sandorą drauge siekti savo šventumo. Jie turi mylėti vienas kitą taip, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią, tai yra meile, kuri būtų pasiaukojanti, atleidžianti, tarnaujanti ir išikima ligi mirties.

Iš tiesų, istorijoje būta daug šventų sutuoktinių porų iš įvairių visuomenės sluoksnių. Pirmieji sąraše - Marija ir Juozapas, kilęs iš amatininkų aplinkos. Priska ir Akvilas, abu laikomi šventaisiais, pragyvendavo iš palapinių gaminimo. Justinianas (482 - 565) ir Teodora, ortodoksų šventieji, buvo imperatorius ir imperatorienė. Šv. Steponas ir palaimintoji Gizela (XI amžius) buvo pirmieji Vengrijos karalius ir karalienė. Izidoras Madridietis ir Marija de la Cabeza (XII amžius) buvo valstiečiai.

Poros modelis pasižymi dviem svariais privalumais. Pirma, jį galima plačiai taikyti. Daugelis žmonių tuokiasi. Būtent santuokiniame gyvenime šventumu auga arba ne daugiausia krikščionių. Argi nebūtų nuostabu pateikti šiandienos krikščionių bendruomenei keletą įspūdingų šiuolaikinio švento santuokinio gyvenimo pavyzdžių, kai abu sutuoktiniai būtų kanonizuoti? Šie šventieji tikrai būtų naudojęsi kitais modeliais (nes visi modeliai vienas kitą papildo), mokęsi atiduoti save iš kankinio, išsižadėti savęs iš asketo, melstis iš kontempliuojančiojo ir veikti iš tarno. Tačiau poros piligriminė kelionė ir patsai mokymasis būtų buvęs bendras projektas.

Antrasis šio modelio privalumas būtų jo bendruomeniškumas, visuomeniškumas. Pora pasižada atspindėti Kristaus ir jo Bažnyčios vienybę, drauge siekti savo šventumo. Bendruomeniškasis šio modelio matmuo atitiktų sekimo Kristumi tikrovę, nes tai visada vyksta kartu su kitais.

Kalbant apie trūkumus, būtų galima atkreipti dėmesį, jog poros modelis nuvertina individo atsakomybę, kurios žmogaus asmeniui niekada nevalia vengti. Tai, be abejo, pagrįsta pastaba. Tačiau šiandien, vis dėlto, reikėtų labiau pabrėžti kitą pusę, būtent tai, kad santuoka yra šventumo sandora, į kurią vyrai ir žmonos įžengia drauge.

Ar trečiasis tūkstantmetis padovanos mums “šventųjų porų” kanonizacijų? Tikėkimės.
 

Parengta pagal Robert P. Malony Models of Being Holy