“Nukirsk, išlupk”

26 eilinis sekmadienis (B)
Sk 11, 25-29; Jok 5, 1-6; Mk 9, 38-43. 45. 47-48
 

Jėzaus vardas dėl skelbiamo mokslo ir dėl stebuklų plačiai išgarsėja Izraelyje. Jėzaus siunčiami apaštalai gauna galią patys kai kurias ligas jo vardu pagydyti. Bet atsiranda gudruolis, kuris į juos nusižiūrėjęs pats bando gydyti Jėzaus vardu. Sekasi ir jam. Apaštalams tai nepatinka. Jie nori, kad tik jų grupė turėtų tą teisę. Jie bandė tam drausti ir norėjo, kad jis su jais kartu vaikščiotų kaip Jėzaus mokinys, bet anas nesutiko. Apaštalas Jonas kreipėsi į Jėzų skųsdamasis.

Tačiau Jėzus nepasmerkia ano žmogaus. Kas daroma Dievo garbei, tai yra gera. Kas Dievą garsina, tas nesmerkiamas, “kas ne prieš mus, tas už mus”. Net mažiausias geras darbelis, daromas Dievo vardu, neliks be atlygio. Net už tokį menkniekį, kaip paduota vandens taurė, žadamas užmokestis.

Jėzus šia proga atkreipia dėmesį į kitą blogybę, kurios žmonės nepastebi. Tai papiktinimai. “Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.” Kaip plėšiką, kad sulaikytų nuo tolesnių piktadarybių, nubaudžia mirtimi, taip vertas didžiausios bausmės ir tas, kuris pastumia į nuodėmę kitą žmogų.

Nė vienas negali teisintis esąs atsakingas tik už save, todėl galįs elgtis kaip jam patinka. Taip nėra. Atsakome ne vien už save, bet ir už kitus. Todėl privalome savo elgesį derinti ne pagal tai, kas mums patogu ar patinka, o atsižvelgdami į tai, kas kitiems nekenksminga, priimtina ir naudinga.

Šiai dienai skirta Evangelijos ištrauka nėra mielai klausoma.  Čia girdime griežtus Kristaus žodžius. Ar ne keista, kad Išganytojas, kurį dažniausiai įsivaizduojame kaip begalinio švelnumo asmenį ir kuris pats apie save sakė, kad “aš romus ir nuolankios širdies” (Mt 11, 29), pasakė ir tokius žodžius: “Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją... jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą” (Mt 5, 29-30).

Nors Išganytojo žodžiai labai griežti, bet nereikėtų suprasti jų paraidžiui. Rytų tautų žmonės kalbėdami vartoja hiperboles, vaizdingus posakius, kad labiau pabrėžtų reikalo svarbumą. Taip ir Kristus, kalbėdamas paprastai liaudžiai, kalba įprasta kalbėsena. Jis neliepia mums, pagundai užėjus, lupti akį, kirsti koją ar ranką. Jėzus tik pabrėžia, kaip svarbu yra sielos amžina laimė. Amžinybė su Dievu svarbesnė už turtus ir kūno sveikatą. Jėzus įsako kovoti su kūno įgeidžiais, priešingais Dievo valiai. Išganytojo žodžiai griežti, bet jis myli mus, kaip mus myli tėvai, nors jie, auklėdami vaikus, ir rykštę paima, ir griežtesnį žodį pasako.

Šiandien Kristus kviečia mus pažvelgti į save: kas mus veda į nuodėmę?  Kuri silpnybė trukdo mums artintis prie Dievo? O gal pats savo elgesiu užstoju artimui kelią į Dievą? Radę savo silpnybę, turėkime ryžto kovoti su ja,  nors jos išsižadėjimas būtų sunkus ir skaudus, kaip akies, rankos ar kojos netekimas. “Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes, kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems” (Jok 1, 12).