Santuokos ir skyrybos

27 eilinis sekmadienis (B)
Mk 10, 2-16
 

Skyrybos - šių dienų Bažnyčios - Dievo šeimos  žaizda. Pati santuoka puolama iš visų pusių - homoseksualistų judėjimai, “laisvosios meilės” idėjos, kontraceptinių priemonių idealizavimas - visko neišvardysi. Pasaulis daug matęs, ir, kas žino Bažnyčios istoriją, galėtų pasakyti - nieko nauja po šia saule.

Skaudžiausia, kad santuoka puolama Katalikų Bažnyčios narių: kai kurių teologų, kunigų, pasauliečių. “Kas čia blogo, jei jaunuolis su mergina mylisi” (būtent! ne myli, o mylisi),- vieno kunigo žodžiai. Ach, tas lietuvių kalbos gražumas ir subtilumas, tai ne rusiški keiksmažodžiai; gaila, kad tos grožybės pavartojamos nuodėmei teisinti. Prisidengiant šūkiu “Dievas myli visus”, skleidžiama ne Kristaus, o sava evangelija. Prieš porą metų “Katalikų pasaulyje” perskaitęs išeivijos kunigo straipsnį apie santuoką, suabejojau: gal reikia grįžti į seminariją papildyti žinių?.. Ačiū kun. V. Aliuliui, kuris kitame numeryje viską grąžino į vietą, pasirodo, Katalikų Bažnyčia moko, kaip mokė, o Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija - dar ne lefebristų lizdas.

Kaip grąžinti išsiskyrusius ir vėl sudariusius santuoką į Bažnyčią, nes tokie žmonės bendruomenę palieka, tai akivaizus faktas? Tiesa, dar pakrikštija gimusius vaikus, atiduoda juos parengti Pirmajai Komunijai... lyg ir viskas. Oficialūs Bažnyčios dokumentai ragina tokioms šeimoms padėti, jas katekizuoti, įtraukti į bendruomenės gyvenimą, net suteikia teisę priimti sakramentus (Atgailos ir Susitaikinimo), jei tik pora pasižada gyventi kaip brolis ir sesuo. Čia galėtume drąsiai pasakyti, kad Freudas nugali Kristų, o pasakojimai apie pirmųjų Bažnyčios amžių reiškinį - krikščionių poras, kurios susituokusios skaisčiai gyvendavo nuo pat santuokos dienos, šių laikų “savų evangelijų “ skelbėjams atrodo lyg “Pagiriamojo žodžio kvailybei “ ištraukos.

Prisimenant paskirtą 3 mėnesių pasiruošimo santuokai laiką, padėtis lyg ir turėtų keistis, bet “zaksai” bažnyčiose dar neužsidaro. Visi žinome, kad galima susituokti ir nieko apie santuoką nežinant - greit, pigiai, maloniai. Gal, sakau, tokias “žavingas” vietas reikėtų viešai skelbti, tegu žmonės žino, kur Lietuvoje tuoktis gera. Kalbėjau su viena pora, susituokusia pas populiarų kunigą. Sakau, ar jis jums aiškino, kas yra Mišios, kad reikės kas sekmadienį jose dalyvauti? “Ne,- sako,- bet žinote, kaip mus maloniai priėmė...” Klausiu, o apie šeimos planavimą, kontraceptines priemones, Bažnyčios mokslą kalbėjo? “Ne, - sako,- bet koks malonus kunigas...” Taigi tuoktis bažnyčioje ir gyventi krikščioniškai malonu, ir daugiau nieko!

Ką siūlyčiau? Ogi nieko nauja, ko Romos Katalikų Bažnyčia nebūtų siūliusi. Reikia sutikti,  kad žmonės į sektas arba į Bažnyčią ateina dėl gero, patikimo, pažįstamo žmogaus. Kunigas, ruošdamas jaunavedžius, toks ir turėtų būti - alter Christus. Trys mėnesiai bene vienintelė proga atskleisti žmonėms Evangeliją, supažindinti juos su Bažnyčios mokslu, ateityje pasitaikysiančiais sunkumais, o svarbiausia, mano galva, susipažinti. Kai jaunavedžiai pasitikės kunigu, jam nebus sunku juos atvesti į bendruomenę ir ten “pririšti”, kad nepabėgtų. Pasiūlymas kas sekmadienį po Mišių užeiti į zakristiją pokalbiui neturėtų būti keistas, aišku, tik nereikia katechizuoti tol, kol jaunavedžiai pradeda trinti koją į koją...

Tai kur kas sunkiau, nei pakišti anketas, kad patys užpildytų, ir, paklausus, ar krikštyti, ar niekad nesituokę, susitarti dėl vestuvių dienos.

Visi, susituokę Bažnyčioje, vargu ar bus idealūs krikščionys. Daug blogiau, jei jaunavedžiai gauna Bažnyčios palaiminimą, atmesdami Bažnyčios mokslą, deja, tai ne taip jau retai pasitaiko, ypač jei kunigo idealas - kunigas Helis iš Senojo Testamento...