Jono Pauliaus II homilija, pasakyta per šv. Mišias Longchamp’o hipodrome rugpjūčio 24 dieną
 

1. “Mokytojau, kur gyveni?” (Jn 1,38). Šiuo klausimu vieną dieną į Jėzų iš Nazareto kreipėsi du jauni vyrai. Tai atsitiko prie Jordano, kur Jėzų prakrikštijo Jonas. Krikštytojas, matydamas ateinantį Jėzų, tarė: “Štai Dievo Avinėlis!” (Jn 1,36). Šie pranašiški žodžiai žymėjo Išganytoją, tą, kuris atiduosiąs savo gyvybę už pasaulio išganymą. Tad Jonas jau per krikštą Jordane  parodė į Nukryžiuotąjį. Tiksliau sakant, vyrai, išgirdę šiuos žodžius ir nuėję paskui Jėzų, buvo Jono Krikštytojo mokiniai: argi tai nėra itin reikšminga? Jėzui paklausus “Ko ieškote?”, jie atsakydami savo ruožtu paklausė: “Rabi (tai reiškia: ‘Mokytojau’), kur gyveni?” (ten pat). Jėzus jiems atsakė: “Ateikite ir pamatysite”. “Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį” (Jn 1,39). Jie tapo pirmaisiais Jėzaus mokiniais. Vienas iš jų buvo Andriejus, nuvedęs pas Jėzų ir savo brolį Simoną Petrą.

Mieli bičiuliai, džiaugiuosi galėdamas mąstyti šią Evangeliją su jumis - drauge su šalia manęs esančiais kardinolais ir vyskupais. Mielai juos sveikinu. Už aktyvų šio puikaus susirinkimo rengimą norėčiau padėkoti Popiežiškajai pasauliečių tarybai ir arkivyskupui James Francis Stafford, pakeitusiam kardinolą Eduardo Pironio, taip rėmusį Pasaulio Jaunimo dienas. Dėkoju kardinolui Jean-Marie Lustiger už priėmimą, taip pat vyskupui Michel Dubost, Prancūzijos vyskupams ir įvairių pasaulio šalių vyskupams, lydintiems jus ir praturtinusiems jūsų apmąstymus. Nuoširdžiai sveikinu ir koncelebruojančius kunigus, vienuolius, vienuoles, visus jūsų judėjimų bei diecezinių grupių atsakinguosius asmenis.

Už dalyvavimą dėkoju kitų krikščioniškųjų bendruomenių broliams ir seserims, taip pat pilietijos atstovams, prisijungusiems prie mūsų, švenčiančių šią liturgiją.

Vėl jus visus sveikindamas, pirmiausia norėčiau nuoširdžiai padrąsinti tarp jūsų esančius neįgaliuosius; jiems esame dėkingi, kad jie atvyko, liudydami mums tikėjimą ir viltį. Lygiai taip pat Dievui malda patikiu visus ligonius, slaugomus ligoninėse arba namuose.

Visų jūsų vardu taip pat norėčiau padėkoti gausiems savanoriams pagalbininkams, savo pastangomis bei kompetencija garantuojantiems susitikimo organizavimą, ir labai juos pagirti už pareigos supratimą. Grįžkime prie Evangelijos.

2. Mūsų išgirstoje trumpoje Evangelijos pagal Joną ištraukoje išsakoma Pasaulio Jaunimo dienų programos esmė: pasikeitimas klausimais, po to atsakymas, kuris kartu yra raginimas. Liturgija, pateikiančia mums šiandien šį susitikimą su Jėzumi, norėta parodyti, kas svarbiausia jūsų gyvenime. Aš, Petro įpėdinis, irgi atvykau prašyti jus savo ruožtu kreiptis į Kristų klausimu: “Kur gyveni?” Jeigu į jį kreipsitės nuoširdžiai, galėsite išgirsti jo atsakymą ir gauti iš jo [Kristaus - red.] ryžto bei jėgų sekti paskui jį.

Klausimas yra ieškojimo vaisius. Žmogus ieško Dievo. Jaunas žmogus savo savasties gelmėje supranta, kad ši paieška yra vidinis jo egzistencijos dėsnis. Žmogus ieško savo kelio regimajame pasaulyje; ir, žengdamas dvasiniu keliu per regimąjį pasaulį, ieško neregimojo. Kiekvienas iš mūsų drauge su Psalmininku galėtų pasakyti: “Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau. Neslėpk nuo manęs savo veido” (Ps 27/26,8-9). Kiekvienas iš mūsų turi savo asmenišką istoriją ir savyje nešioja norą pamatyti Dievą, norą, pajuntamą išsyk, kai atrandamas sukurtasis pasaulis. Šis pasaulis nuostabus ir įvairialypis, jis išskleidžia priešais žmoniją nesuskaičiuojamus turtus, jis vilioja, traukia ir protą, ir valią. Tačiau galiausiai jis nepatenkina dvasios. Žmogus suvokia, kad šis turtingas pasaulis yra paviršutiniškas ir praeinantis; tam tikra prasme, jis yra pasmerktas mirti. Šiandien dažniau įsisąmoniname mūsų žemės trapumą, nes ji pernelyg dažnai griaunama paties žmogaus, kuriam ją patikėjo Kūrėjas, ranka.

Ir žmogus: jis ateina pasaulin, gimsta iš motinos įsčių, auga ir bręsta; jis atranda savo pašaukimą ir išskleidžia savo asmenybę veiklos metais; tada ateina momentas, kai jam tenka šį pasaulį palikti. Kuo žmogus ilgiau gyvena, tuo labiau jis jaučia savo praeinamumą, tuo dažniau jis ima kelti klausimą apie nemirtingumą: kas yra anapus mirties ribos? Tada iš būties gelmių išnyra klausimas tam, kuris nugalėjo mirtį: “Rabi, kur gyveni?” Mokytojau, tu myli ir gerbi žmogaus asmenį, tu dalyvavai žmogaus kančiose, tu apšvieti žmogiškosios egzistencijos paslaptį; leisk mums atrasti tikrąją mūsų gyvenimo ir pašaukimo paslaptį! “Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau. Neslėpk nuo manęs savo veido” (Ps 27/26,8-9).

3. Prie Jordano - ir dar daug vėliau - mokiniai nežinojo, kas iš tiesų yra Jėzus. Jiems reikėjo daug laiko, kad suvoktų Dievo Sūnaus paslaptį. Mes irgi norime pažinti tą, kuris apreiškia Dievo veidą. Į mokinių klausimą Jėzus atsako visa savo mesijine pasiuntinybe. Jis mokė; ir kad patvirtintų tiesą to, ką skelbė, darė didelius stebuklus, jis gydė ligonius, žadino mirusiuosius gyvenimui, nuramino audrą ežere. Tačiau visas šis nepaprastas kelias pilnatvę pasiekė Golgotoje. Tiktai žiūrint į Kristų ant kryžiaus tikėjimo žvilgsniu, galima “pamatyti”, kas yra Kristus, Išganytojas - tas, kuris nešė mūsų kančias; Teisusis, paaukojęs savo gyvybę ir daugelį padarysiąs teisiais (plg. Iz 53,4.10-11).

Antrajame šios dienos skaitinyje Paulius apibendrina didžiausią išmintį labai įspūdingais žodžiais: “Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. Juk parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę”. “O kadangi pasaulis savo išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, tai Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki”. “…mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį…” (1 Kor 1,18-23). Apaštalas kalbėjo savo laiko žmonėms, Izraelio vaikams, gavusiems Dievo apreiškimą ant Sinajaus kalno, ir graikams, sukūrusiems gilią žmogišką išmintį, didžią filosofiją. Tačiau nuo dabar išminties tikslas ir viršūnė yra Kristus, Nukryžiuotasis, - ne tik dėl savo žodžio, bet ir dėl to, kad paaukojo save dėl žmonijos išganymo.

Apaštalas Paulius nepaprastai aistringai sako: “Mes skelbiame Kristų kaip Nukryžiuotąjį”. Tai, kas žmonėms atrodo silpnybė ir kvailystė, mes skelbiame kaip galybę ir išmintį, kaip tiesos pilnatvę. Be abejo, mūsų pasitikėjimui būdingos aukštumos ir nuosmukiai. Taip, mūsų tikėjimo žvilgsnį dažnai temdo abejonė ir silpnumas. Priimkime kryžiaus Naujieną kaip nuolankūs ir vargani nusidėjėliai. Atsakydamas į mūsų klausimą “Rabi, kur gyveni?”, Kristus ragina mus: ateikite ir pamatysite; kryžiuje išvysite spindintį pasaulio išganymo ženklą, gyvojo Dievo meilės kupiną dabartį. Kadangi krikščionys suvokė, kad kryžius valdo istoriją, jie statė krucifiksus bažnyčiose ir pakelėse arba nešioja jį širdyje. Juk kryžius yra autentiškas Dievo Sūnaus dabarties ženklas; per šį ženklą Išganytojas apsireiškia pasauliui.

“In hoc signo vinces” (Šiuo ženklu nugalėsi).

4. “Rabi, kur gyveni?” Bažnyčia atsako mums kiekvieną dieną: Kristus yra Eucharistijoje, jo mirties ir prisikėlimo sakramente. Joje ir per ją jūs pamatote gyvojo Dievo buveinę žmogaus istorijoje. Juk Eucharistija yra mirtį nugalėjusios meilės sakramentas, sandoros sakramentas, gryna meilės dovana žmonėms susitaikinti; ji yra tikrosios Išganytojo Jėzaus dabarties duonoje, jo atiduotame kūne, ir vyne, jo už daugelį išlietame kraujyje, dovana. Per Eucharistiją, nepaliaujamai atnaujinamą visose tautose, Kristus stato savo Bažnyčią; mus, per garbinimą ir padėką už išganymą, jis suvienija į bendruomenę, kurią sudaryti gali vien begalinė meilė. Visa mūsų pasaulinio susitikimo prasmė dabar kyla iš šventųjų Mišių aukos. Mano mieli jaunieji bičiuliai, tegu jūsų dalyvavimas bus tikrasis “taip” tikėjimui! Juk čia Kristus atsako į jūsų klausimą ir sykiu į visų, gyvojo Dievo ieškančių žmonių klausimus. Jis atsako kvietimu: tai - mano kūnas, valgykite jo visi. Jis patiki Tėvui savo didžiausią norą, kad visi, kuriuos jis myli, būtų viena toje pačioje bendruomenėje.

5. Tad atsakymas į klausimą “Rabi, kur gyveni?” apima daug matmenų. Jis turi istorinį, velykinį ir sakramentinį matmenis. Pirmasis šios dienos skaitinys kreipia mūsų dėmesį į dar vieną matmenį, būdingą atsakymui į klausimą, kuris yra Pasaulio Jaunimo dienų tema: Kristus gyvena savo tautoje. Tai tauta, apie kurią  Pakartoto Įstatymo knygoje, kalbant apie Izraelio istoriją, sakoma: “Nes Viešpats mylėjo jus…, Viešpats išvedė jus galinga ranka ir atpirko tave iš vergijos namų… Todėl žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra Dievas - ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi sandoros… lig tūkstantosios kartos” (Įst 7,7-9). Izraelis yra tauta, kurią Dievas išsirinko ir su kuria sudarė sandorą.

Naujoje Sandoroje Dievas išsirenka visas žemės tautas. Jėzuje Kristuje išsirinko visą žmoniją. Išrinkimo visuotinumą jis apreiškė per Išganymą. Kristuje nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nes visi yra viena (plg. Gal 3,28). Visi pašaukti dalyvauti Dievo gyvenime per Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Argi mūsų susitikimas šiose Pasaulio Jaunimo dienose nėra šios tiesos pavyzdys? Visi, kurie čia susirinkote iš daugybės šalių ir žemynų, liudykite visuotinį Kristaus išganytosios Dievo tautos pašaukimą! Todėl galutinį atsakymą į klausimą “Rabi, kur gyveni?” reikėtų suprasti taip: aš gyvenu visuose žmonėse, kurie yra išgelbėti. Tikrai, Kristus gyvena savo tautoje, suleidusioje savo šaknis visose tautose, jis gyvena tautoje, kuri seka paskui jį, nukryžiuotąjį ir prisikėlusįjį Viešpatį, pasaulio Išganytoją, Mokytoją, turintį amžinojo gyvenimo žodžius, tą, kuris yra “naujos ir viską apimančios Dievo sūnų tautos Galva” (plg. Lumen gentium, 13). Vatikano II Susirinkimas yra taikliai pasakęs: “…jis davė mums savo Dvasios, kuri, būdama ta pati galvoje ir sąnariuose, … visą kūną gaivina…” (Lumen gentium, 7). Bažnyčios, leidžiančios mums dalyvauti paties Viešpaties gyvenime dėka, drauge su Petru visi dabar galime pasakyti Jėzui: pas ką eisime? Pas ką kitą turėtume eiti? (plg. Jn 6,68).

6. Mieli jaunuoliai, jūsų kelias čia nesibaigia. Laikas šiandien nesustoja. Eikite į pasaulio gatves, į žmonijos gatves ir likite suvienyti Kristaus Bažnyčioje!

Nepaliaujamai žvelkite į Dievo šlovę, į Dievo meilę ir būsite apšviesti, kad galėtumėte kurti meilės civilizaciją ir padėti žmonėms pamatyti amžinosios išminties bei meilės perkeistą pasaulį.

Būkite ištikimi savo krikštui kaip atleidimą gavę sutaikintieji! Liudykite Evangeliją! Kaip aktyvūs ir atsakingi Bažnyčios nariai būkite Kristaus, apreiškiančio Tėvą, mokiniai ir liudytojai! Likite vieningi su gyvybę dovanojančia Dvasia!