Pamokslas Šiluvos atlaidų Prisikėlimo dieną
(1997 09 15)

Šios dienos šv. Mišių Evangelijos skaitinys (Jn 19, 25-27) mus nukelia ant Kalvarijos kalno; ant kryžiaus kenčia pasaulio Atpirkėjas, o po kryžiumi stovi ir kenčia Skausmingoji Motina. Nuodėmė prikalė Dievo Sūnų prie kryžiaus medžio. Nuodėmė yra priežastis tų didelių bėdų, kurias išgyvena prisikelianti mūsų Tėvynė. Iš nuodėmės mus gelbėjo savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus Kristus, o šalia jo, kaip bendradarbė,  stovėjo Švč. Dievo Motina. Ji kviečia mus šiandien atsistoti šalia jos  Sūnaus, Jėzaus Kristaus, kryžiaus ir būti tokiais pat ištikimais jo bendrabarbiais. Kad būtume geri Jėzaus Kristaus bendradarbiai, turime žinoti, ką privalome daryti. Todėl noriu kalbėti apie prisikėlimo kelius ir kliūtis.

Pirmiausia apie prisikėlimo kliūtis. Kai kas nori visų blogybių atpirkimo ožiu padaryti valdžią ir teigia, kad jinai kalta, jei veši nusikaltimai ir korupcija, jei žmonės gauna mažas pensijas, jei kyla kainos etc. Išeitų, jog reikia tik pakeisti valdžią ir visos bėdos dings. Šitaip dažniausiai kalba politikai, kurie suinteresuoti ateiti į valdžią ir siekia to, juodindami savo oponentus ir klaidindami eilinius piliečius. Iš tiesų mūsų prisikėlimo kliūtys yra mūsų visų - pozicijos ir opozicijos, valdžios vyrų ir eilinių piliečių - nuodėmės ir bėda, kad tesugebame rodyti į kitus ir  sakyti - jie yra kalti.

Labai skaudus yra posovietinis palikimas ne tik ekonomikoje, bet ir mūsų dvasioje. Melo,  nesąžiningumo, tinginystės ir žmogaus nuvertinimo virusai yra įsiskverbę į visą mūsų gyvenimą. Kol šios “ligos” - nemažiau pavojingos už AIDS - nebus nugalėtos, anksti kalbėti apie prisikėlimą. Melas smukdo kiekvieną žmogų ir visuomenę,  nesąžiningumas daro neįmanomus tarpžmogiškus santykius, tinginystė veda į daugelį nusikaltimų, o žmogaus nuvertinimas sudaro galimybes jį ne tik išnaudoti, bet ir laikyti daiktu, įrankiu, žaislu arba preke. Neseniai žmogų nuvertindavo komunizmas, o  šiandien tai daro hedonizmu ir  nauda besivadovaujantys žmonės.

Mūsų prisikėlimui kelią užkerta augantis alkoholizmas ir narkomanija. Mes stovime prieš neginčytiną pasirinkimą: arba nugalėsime šias blogybes, arba liksime degradavusios mažos  tautos atstovai. Šiuo klausimu dar neturime aiškios valstybinės politikos, nes, jeigu ją turėtume, ant kiekvieno kampo smuklė nestovėtų. Valdžios vyrai negali  nematyti, kas dedasi mūsų kaime. Bažnyčia gali kloti visuomenei moralinius pamatus, visuomeninės organizacijos gali paremti blaivinimo darbą, tačiau be valdžioje esančiųjų pagalbos daugelio pastangos  liks bergždžios. Kad būtų sustabdytas baisus nusikaltimas, paliečiantis beveik visus piliečius - net negimusius, būtina panaudoti valstybės jėgą.

Visuomenės informavimo priemonės galingai veikia žmonių sąmonę ir gali juos kelti arba atlikti duobkasio vaidmenį. Galima tik apgailestauti dėl to, kokiu keliu eina mūsų informavimo priemonės. Laikraščiai lenktyniauja, aprašinėdami žudymų detales, mūsų paaugliams informacijos priemonės tampa pamokomis, išmokinančiomis nešvankybių ir nusikaltimų, ir mus degraduojančios antikultūros nešėjomis ir palaikytojomis. Dėl pinigų jos pasirengusios viską rašyti, rodyti, viską parduoti ir išduoti. Šiuo metu nėra nieko, kas nors šiek tiek tinkamai reguliuotų informavimo priemonių veiklą; viskas palikta savikontrolei. Jų bijo net Seimo bei valdžios vyrai, nes jos gali nulemti rinkimus, vienus kandidatus girdamos, o kitus - menkindamos.

Mūsų padėtis dar pavojingesnė, nes žmonės pavargę ir nusivylę. Žmonės nusivylę dėl vagysčių ir kitų nusikaltimų, demoralizuojančių visuomenę, dėl sunkaus gyvenimo, kurį sunku pakeisti; daugelis nusivylę beveik viskuo ir išeities ieško alkoholyje.

Šiandien visur reikalingi tvirtos moralės, darbui atsidavę ir Dievą bei Lietuvą mylintys žmonės. Jų reikia Seime, ministerijose, valdžios įstaigose, policijoje, muitinėse, kariuomenėje, prekyboje, Bažnyčioje. Reikalingi žmonės, mąstantys ne apie tai, kaip aprūpinti save, bet kaip iš moralinių griuvėsių prikelti Lietuvą. Būtent tokių žmonių mums labiausiai trūksta.

Ką darysime skaudžių šiandienos iššūkių akivaizdoje?

Pasirinkę kritikos, smerkimų kelią ir viską neigdami bei kritikuodami, tikrai galime likti kūno ir dvasios elgetomis. Todėl kviečiu į pozityvų prisikėlimo kelią, kurį prieš du tūkstančius metų pasiūlė Jonas Krikštytojas - “Atgailaukite!” Kristus nuolat primindavo: “Atsiverskite!” Atsivertimas, vidinis pasikeitimas reikalingas visiems. Pradėkime nuo to, kad visada sakysime tik tiesą, nes tiesa išlaisvina, nuima nuo mūsų dvasios nuodėmės pančius. Teisingumas ir sąžiningumas - tai atsivertusių  žmonių kelias. Jis reikalauja, kad verslininkas mokėtų mokesčius, darbdavys tinkamai atsilygintų darbininkams, prekeivis nesukčiautų turguje ir t. t. Teisingumas primena, kad turime ne tik reikalauti dvigubai didesnių pensijų ar atlyginimų; privalome ir iš savęs reikalauti dvigubai sąžiningesnio ir geresnio darbo. Ko  vertas mūsų piktinimasis nesąžiningais bankininkais, jeigu patys nemokame mokesčių? Ko vertos protesto akcijos, jei tingime sąžiningai atlikti savo pareigas? Kodėl piktinamės nešvankybėmis spaudoje ar per TV, jei neprenumeruojame katalikiškos spaudos, o televizorių paverčiame namų stabu, kuriam aukojame savo vaikus?

Nepasiduokime nesveikoms iliuzijoms greitai praturtėti, kuo mus vilioja loterijų šou televizijoje. Pozityviu darbu sužadinkime savyje viltį: esame ne nurašyti bevilčiai, tik alkoholyje matantys išeitį, bet Dievo sūnūs ir dukros, Kristaus kviečiami bendradarbiauti. Šiandien negaliu vien raginti: negerkime per šermenis, negerkime pilstuko ar panašiai, šiandien noriu visus kviesti: prikelkime Lietuvą! Ne buteliui, bet Kristui leiskime ateiti į mūsų gyvenimą, į visos Lietuvos gyvenimą! Padėkime tiems, kurie palūžo ir tapo alkoholio vergais. Kaune yra keli šimtai anoniminių alkoholikų, padedančių vieni kitiems atsikratyti baisios vergovės. Kai matau prisikėlusiųjų švytinčias akis, sustiprėja tikėjimas, kad ir Lietuva gali prisikelti.

Prie kiekvieno didesnio miesto yra sąvartynas, kur žmonės ieško sau tinkamų daiktų. Tokiais sąvartynais šiandien tapo kai kurios visuomenės informavimo priemonės, nešančios mirties kultūrą ir deformuojančios jaunimo sąmonę. Šios antikultūros smerkimais nenugalėsime. Todėl raginu Lietuvos žmones boikotuoti TV laidas ir laikraščius, propaguojančius smurtą, žiaurumus, palaidą elgesį, pornografiją ir antikrikščionišką gyvenimo būdą. Tegu šių informavimo priemonių vadovai įsitikina esą moralinių šiukšlių sąvartynų direktoriais ir tuo, kad šiuose sąvartynuose Lietuvos žmonės vis mažiau ieško maisto savo dvasiai.

Kristus nori iš mūsų aktyvios pozicijos. Krikščionis negali būti tinginys elgeta, prašantis išmaldos judrioje gatvėje. Kristus atėjo ir mirė ant kryžiaus tam, kad mus visus prikeltų pozityviam darbui ir pareigai. Kalbėdamas apie Bažnyčios ir Lietuvos ateitį, negaliu nepriminti, jog katalikams privalu labai aktyviai dalyvauti visose pozityviose pilietinėse akcijose. Pavyzdžiui, artinasi prezidento rinkimai. Jau dabar turime mąstyti, kad rinksime ne tuos, kurie deklaruoja mylį Lietuvą, ne tuos, kurių reitingai dirbtinai keliami, bet tuos, kurie, kaip mums žinoma, vedė ir ves Lietuvą į laisvę, tuos, kuriems rūpi tautos dvasinis prisikėlimas.

Švč. Mergele Marija, kuri Galilėjos Kanoje išmeldei vyno padauginimo stebuklą, aštuonias dienas ateidavome kasdien pas Tave su savo bėdomis ir sopuliais; išmelsk mums dar vieną, Lietuvai patį reikalingiausią stebuklą - daugiau pasiaukojusių pasauliečių ir dvasininkų!