Kas yra meilė?

28 eilinis sekmadienis (B)
Mk 10, 17-30
 

Eilinį kartą susiduria dvi evangelijos - Kristaus ir žmogaus. Kristaus evangelija - meilės evangelija, jis meiliai žiūri ne tik į klausiantį žmogų, bet ir į kiekvieną, kuris ieško amžinojo gyvenimo. Meilės evangelija. O kas yra meilė? Šv. Jonas sako: “Dievas yra meilė”. Apaštalas Paulius išvardija jos požymius: neišpuikusi, neišdidi, neieško naudos, nepamena pikto... Ar meilė gali būti sunki, nepakeliama, žeidžianti lyg dviašmenis kalavijas? Gali. Tokia yra ir Kristaus meilė, ateinanti per Dievo žodį: kantri ir nekantri, nuolanki ir kovojanti, tyli ir rėkianti. Žmonija mėgsta tuos, kurie atskleidžia tik vieną Kristaus bruožą - gailestingumą, ji mėgsta iš Kristaus padaryti tik Jėzų, nepavojingą ir žavingą keistuolį  (Renanas), kuris, jei ko ir reikalauja, tai kartais ašaringai ir egzaltuotai padūsauti,-  ir jokiu būdu nieko ir niekada neįpareigoja. Toks pasaulio Jėzus mėgstamas ne tik dūsaujančių širdžių, bet ir kai kurių Evangelijos skelbėjų.

Nepriimta kalbėti, kad Kristus neigiamai atsakydavo žmonėms, kai tie ko kvailo prašydavo, šaukė ir net pyko. Toks Kristus nepriimtinas pasauliui. Pas tokį nesusikrausi kapitalo daug pakrikštijęs, daug sutuokęs, daug palaidojęs. Keistas ir jo klausimas: “Ar Žmogaus Sūnus antrą kartą atėjęs ras bent vieną tikintį?”  Būtent, ne pakrikštytą (jų bus), ne teologų (jų netrūks), ne kartais dėl pramogų padarantį gerą darbelį (jų atsiras), bet tikintį. Sunku tokį reikalaujantį Kristų skelbti žmonėms. Kaip padaryti, kad žmonės suprastų: meilė jam - tai ne vien ašaringi atodūsiai? Juk meilę dažniausiai žmonės supranta, kai jiems duodi kažką apčiuopiamą: pinigų, dovanų,  sakramentų... Jei siūlai visą komplektą: Šventasis Raštas, Bažnyčia, jos mokslas, hierarchija, katekezė, įsakymai, silpnatikiai sutrinka ir sako, kad čia Jėzaus lyg ir nėra, nes Jėzus mėgsta laisvę. Tada skelbiama: AŠ TURIU SAVO DIEVĄ!

Kažkas yra pasakęs, kad Dievo meilė be darbų yra velnio patarimas. Aišku, galima įvairiai dirbti: vienas darbas kontempliatyviame vienuolyne, kitas, sakysim, misionieriaus. Pasaulyje dirbama, vyksta rungtynės: kieno Jėzus geriausias ir tikriausias, kokie metodai geriausi katekizuojant žmones. Tas pats ir mūsų Bažnyčioje - rungtyniaujame kaip šv. Paulius, kad atbėgę gautume neblėstantį šlovės vainiką!

Tempiame žmones prie Jėzaus (o gal Jėzų prie žmonių?) kaip suprantame, kaip mokame. Iš tiesų nelengva prabilti į žmogų jo kalba, išmokti skaityti laiko ženklus, bet vargu ar padaugės sąmoningų katalikų vien todėl, kad priekaištausime dėl dažnos išpažinties (kartą per mėnesį!), klūpančius apšauksime konservatoriais, o komuniją duosime į rankas (kol koks kunigas dar kitaip nesugalvos). Jei tik tiek reikia patraukliam amžinojo gyvenimo paveikslui nupiešti, tai gerai, o jei ne? Kunigo pavyzdys daugiau duoda siekiančiajam amžinojo gyvenimo pagal Jėzų, negu liturgijos keitimas, kad ir kokiais tikslais tai būtų daroma, juo labiau kad privačioms pamaldumo formoms - žalia šviesa, nors “uždraustas” vaisius visuomet saldesnis už ranka pasiekiamą.

Jei laikaisi pasakyto draudimo Adomui “neleista”, kad ir ką tas žodis draustų, esi apšaukiamas fariziejumi, bet kas nubrėš aiškią ribą tarp įstatymo ir laisvės be Jėzaus ir kas bus vedlys į amžinąjį gyvenimą: fariziejus ar gailestingesnis už patį Kristų?