Noriu garbės

29 eilinis sekmadienis, (B)
Iz 53,10-11; Žyd 4, 14-16; Mk 10, 35-45

Tarnavimas ir išaukštinimas. Būtent šie žodžiai iškyla atmintyje, išklausius evangelisto Morkaus mums perduotą apaštalų Jokūbo ir Jono pokalbį su Jėzumi. Koks žmogiškas ir suprantamas jų noras “sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam - kairėje”. Ar mes nenorime būti arčiau garbingųjų, galingųjų, valdančiųjų? Pagaliau, ar patys nenorime tokie būti? Norime ir sąmoningai ar nesąmoningai to siekiame. Iš pradžių būti šalia, o vėliau - jų vietoje. Gyvenimo patirtis byloja, kad mokame iškelti žmones ant pjedestalo ir patys šalia atsistoti, dažnai net nevengdami kitą pastumti. Ateina laikas ir išaukštintajam nelieka vietos tarp mūsų. Galbūt taip būtų atsitikę ir Jėzui, jei būtų pasidavęs pagundai priimti išaukštinimą ir tuo didžiuotis. Tačiau Jis visoms kartoms taikliai parodė kelią į tikrąją didybę. Ji pasiekiama per pasiaukojimą, savęs atidavimą kitiems ir juos lydinčią kančią. Kristus klausia apaštalų: “Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?..” Apaštalai net nemirktelėję atsako: “Galime”, tačiau dar nesuvokia, koks tai nelengvas kelias.

Kristus siūlo visiškai kitokį garbės siekimo būdą. Jis pagrįstas ne sėkme, karjera, tikslo siekimu bet kokiomis priemonėmis, bet nuolankumu ir tarnavimu. Pripažinkime, kad šiandien, kai gerbiami turtingieji, apsukrieji, įtakingieji, o valdžią turintieji net nesusimąsto, kad valdyti pirmiausia reiškia tarnauti, Išganytojo mintys atrodo keistos. Taip, dažnai Dievo logika yra tokia keista ir nesuprantama. “Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.” Tik užmirštant save, atveriant kitam širdį ir peržengiant per savanaudiškus siekius, įmanoma priimti į save brolį ar seserį. Tai nepopuliaru, tačiau tokia yra tiesa apie žmogų. Savo tikrąjį žmogiškumą jis tegali parodyti nesavanaudiškai aukodamasis. Taip darė ir daro Jėzus. Šiandien jis aukojasi per krikščionis, kurie savo laiką ir jėgas skiria ligoniams, beglobiams vaikams,  nuteistiesiems, silpniesiems; kurie darbuojasi tyliai, be reklamos, gausių pagyrimų. Jie mažiau pastebimi, bet juose ryškiausiai spindi buvimo žmogumi esmė ir prasmė.

Dažnai šis pasiaukojimas pažymėtas kryžiaus ženklu. Būtent ant kryžiaus, kur nėra pagalbos, užuojautos, kur silpsta viltis, atsiskleidžia tikrasis gyvenimas. Čia nėra apsimetinėjimo, tariamos aukos. Viskas tikra ir gryna. Toks kelias veda į garbę ir išaukštinimą - per savęs atidavimą, visišką pasiaukojimą. Parodydamas jį, Kristus išsklaido iliuzijas, kad garbę galima pasiekti reklama, manipuliavimu svajonėmis, pažadais ir buvimu šalia įtakingųjų. Jis paremtas blaiviu realaus gyvenimo suvokimu, kur įvertinta ir skausmo bei vilties drama, abejonės ir lūkesčiai, išdavystės ir meilė.

Keista Dievo logika, bet būtina kuriant tvirtą gyvenimo rūmą. Jos reikia tėvams ir motinoms, kad būtų didingi savo vaikų akyse ir kurtų jų asmenybes, reikia dvasininkams, visuomenės veikėjams, politikams, visiems mums. Reikia kiekvienam, kuris nori būti tikrai didingas ir garbingas ne užimamom pareigom ar stora pinigine, bet tikru žmogiškumu. Garbę pasiekti nelengva, tačiau pasiekta ji nepražūva pirmo išbandymo metu, kaip ant kryžiaus nepražuvo nuolankaus tarno Kristaus garbė.