Kalbėdami apie šventąją Teresę Lizjietę, dažnai pamirštame, kad ji buvo ne tik Kūdikėlio Jėzaus, bet ir Švč. Veido Teresė. Pasak teologo H. U. von Balthasar’o, abu šie vardai neatskiriamai susiję. Kūdikis Evangelijoje - pasitikėjimo pavyzdys; jam nerūpi abstrakčios meilės teorijos, jis nesikremta dėl rytdienos, o gyvena šia akimirka - dabar. “Evangelinis vaiko pavyzdys, - pabrėžia H. U. von Balthasar’as, - neatsiejamas nuo kančios”. Vaikas nėra stiprus. Jėzus alyvų kalne taip pat nėra stiprus. Jis tarsi mylintis ir pasitikintis vaikas atsiduoda į Tėvo rankas: “Tebūnie Tavo valia”.

Prieš mirtį šv. Teresė Lizjietė išsitarė, kad jos dvasinį gyvenimą itin maitino Izaijo 53-iasis skyrius, Kenčiančiojo Tarno giesmė. Mūsų pateikiamame straipsnyje aprašomi paskutiniai šeši šv. Teresėlės gyvenimo mėnesiai, geriausiai atskleidžiantys jos nueitą kryžiaus kelią, parodantys jos beribę viltį tikėjimo naktyje. Šis tekstas turėtų mums padėti įžvelgti tikrąjį, nepagražintą Teresės veidą, kuris, kentėjimų išgrynintas, tapo toks panašus į jos Mylimojo veidą. Dėl šio panašumo, įgyto einant mažuoju keliu, Teresė netrukus bus iškilmingai skelbiama Bažnyčios Mokytoja.
 

“Gyventi iš meilės - tai kopti Kalvarijon su Jėzumi…”

1897-ųjų birželį Teresė, dar kartą skaitydama savo pjesę “Žana Arkietė” apie pasmerktą mirti kalinę, joje įžvelgė savo pačios mintis. Daugelis frazių ją giliai sujaudino, ypač ši: “O kaip būčiau paguosta matydama, kad mano kentėjimai yra kaip mano Išganytojo”.

Ko kito labiau už viską ji galėjo trokšti per paskutinius dvejus gyvenimo metus, nei sekti Mylimąjį Jėzų Jo Kančia? Visų krikščionių gyvenimas, pažymėtas Krikšto žyme, veda į sakramentinį dalyvavimą Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Su apaštalu Pauliumi galime sakyti, kad Jėzaus Kančia tęsiasi Jo kūno, kuris yra Bažnyčia, nariuose. Penki mėnesiai prieš mirtį poetas Bernanos, įkvėptas “švenčiausiosios Agonijos”, savo dienoraštyje rašė: “Lygiai taip, kaip jis (Jėzus - red.) paaukoja savo gyvybę ant kiekvieno altoriaus, taip jis vėl iš naujo ima mirti kiekviename žmoguje, išgyvenančiame mirties agoniją”.

Kančia, evangelijose užimanti iškilią vietą tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriu, visuomet sudarė šventųjų mąstymo šerdį. Tai neįsivaizduojama bedugnė, vienintelė vieta, kurioje įmanomas visų vertybių perkeitimas: Visagalis ir Gyvybės Viešpats ten miršta ir nusileidžia į pragarų gelmes, kad naujai prikeltų žmogų Gyvenimui.

Teresę nuolat lydėjęs kankinystės troškimas kilo iš nuojautos, kurią turi mylintysis, - kaip įmanoma artimiau dalyvauti Mylimojo likime. Nedaugeliui skirtas ypatingas kankinystės pašaukimas yra regimas Kenčiančiojo Tarno kančios sudabartinimas. Švenčiausiojo Veido Teresė karštai troško pakliūti į tą mažąjį būrį ir buvo išklausyta. Ji, taip mėgdavusi eiti Kryžiaus kelią, iš tikrųjų praėjo jį ne liturgine ar perkeltine prasme, bet tikrovėje. Plūsdama krauju ji džiaugdavosi, kad lieja kraują dėl Dievo. Teresėlė sakydavo, kad kitaip net ir negalėtų būti: “Žinojau, kad patirsiu paguodą, regėdama liejantis savo kraują, nes esu meilės kankinė”.

Patyrinėkime Teresės minčių apie mirtį raidą, kad geriau suvoktume ją sekančią Jėzaus pėdomis Getsemanėje ir ant Golgotos.

1. Mirties akivaizdoje

Nuo pat ankstyvos vaikystės Teresė susidūrė su mirtimi. Turima galvoje ne tik tie momentai, kai jos pačios gyvybė vargais negalais buvo išplėšta iš mirties nagų (1873 m. sausio 17 -ąją, kai kūdikiui tebuvo 15 dienų, o ypač nuo vasario 28 iki kovo 10 dienos - tądien ji vos nenumirė). Dar prieš gimstant Teresei, šeimą dažnai lankė mirtis. Keturi vaikai mirė vaikystėje; įskaitant senelių mirtį, per vienuolika metų  (1859 - 1870) šeimoje buvo septynerios laidotuvės. Daug kartų ji girdėjo kalbant apie liūdną broliukų ir sesučių netektį. Tačiau neatrodo, kad tokia aplinka būtų ją slogiai paveikusi. Dar neturėdama trejų Teresė pareiškė norą, kad mirtų jos tėveliai - tačiau vienintelė šio noro priežastis buvo troškimas, kad tėvai patektų į dangų; ji suvokė, jog mirtis - būtina sąlyga dangaus laimei pasiekti.

Tokia vaiko galvosena yra visiškai logiška. Kaip galima bijoti mirties, jei tuoj pat po jos laukia susitikimas su Dievu, o tai yra amžinoji laimė? Neatrodo, kad Teresė kada nors būtų bijojusi mirties iki pat paskutinės savo ligos. Netgi labai paveikta motinos netekties, Teresė nenusivylė ir netapo baiminga. Gyvenimas joje buvo stipresnis.

Vienąkart Teresei vaikščiojant su tėvu Lizjė apylinkėse jiedu pakliuvo į audrą ir matė netoliese skeliant žaibą. Ji visiškai nenusigando, veikiau džiaugsmingai susijaudino ir tarė: “Juk Dievas atrodė esąs taip arti manęs”.

Ji taip susitelkusi žvelgė amžinybės kryptimi, jog neteikė didelės reikšmės ten link vedančiam keliui. Šios nuostatos nepakeitė netgi tiesioginis susidūrimas su mirtimi. Teresei buvo aštuoniolika, kai  1891 m. gruodžio 5 -ąją ji regėjo mirštant mylimą ir šventai gerbiamą motiną Genovaitę, patyrusią baisius ilgamečius kentėjimus. Teresė pasakoja pirmąkart stovėjusi prie mirties patalo ir priduria netikėtą pastabą: “Tai buvo užvaldantis reginys”. Po mėnesio gripo epidemijai paguldžius beveik visą bendruomenę ir per keletą dienų nusinešus trijų seserų gyvybes, Teresė vaikščiojo sveika. “Vienos sielos istorijoje” ji rašė:

“Mano 19 metų sukakties diena paženklinta dar viena mirtimi, netrukus mirė dar dvi. Tada buvau likusi viena zakristijoje, nes, vyriausiajai patarnautojai sunkiai sergant, pati turėjau rūpintis laidotuvėmis, atidaryti choro groteles prieš Mišias ir t. t. Gerasis Dievas man maloningai davė daug jėgų, dabar aš net klausiu save, kaip be baimės galėjau padaryti tai, ką padariau; visur viešpatavo mirtis, sunkiausias ligones slaugė tos, kurios dar galėjo paeiti; kai tik kuri nors sesuo išleisdavo paskutinį atodūsį, ją tuojau pat tekdavo palikti vieną. Kartą rytmetį atsikėliau kamuojama nuojautos, kad sesuo Magda jau mirusi; miegamasis skendėjo tamsoje, niekas neišėjo iš savo celių; pagaliau pasiryžau įeiti į sesers Magdos celę, kurios durys buvo praviros; iš tikrųjų pamačiau ją apsirengusią ir gulinčią ant čiužinio, bet nė kiek neišsigandau”.

To laikotarpio aprašymą ji baigia šiais žodžiais: “Mirštančios seserys ramiai išeidavo į geresnį gyvenimą, ir vos mirus jų veidus nušviesdavo džiaugsmas ir giedra, tarsi jos saldžiai miegotų”.

Šios patirties paveikta, ji visiškai nejautė nerimo mąstydama apie savo pačios mirtį. Yra žinoma, kad nuo vaikystės dienų Teresė nujautė mirsianti anksti. Ji netgi troško to. Šis troškimas buvo pagrįstas vaikystės noro logika: jei norint išvysti Dievą būtina mirti, tuomet ji pasirengusi mirti. Šį troškimą dar sutvirtino viltis mylėti iki mirties ir mirti iš meilės.

Dabar galime suprasti, kodėl 1897 m. balandį, gegužę ir birželį rimtai sirgdama Teresė rengėsi mirčiai taip stulbinančiai žvaliai. Ji tiesiai paaiškino savo seserims, kurios, panašiai kaip kiti žmonės, negalėjo suprasti jos skubotumo: “Manęs pasitikti ateis ne ‘mirtis’, o Dievas. Mirtis nėra kažkoks vaiduoklis ar baisi šmėkla kaip vaizduojama paveiksluose. Katekizme pasakyta, jog ‘mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo kūno’, ir tai yra visa mirties prasmė”.

Birželį ir liepą, tais laukimo mėnesiais, ji labai dažnai sušukdavo: ”Ak mano seselės, kokia esu laiminga. Matau, kad netrukus mirsiu, dabar jau visiškai tuo įsitikinau”. Kapelionui pasiteiravus, ar ji nuolankiai susitaiko su mirtimi, atsakė: “Tėve, man reikia susitaikyti tik su mintimi apie gyvenimą. Mąstydama apie mirtį, išgyvenu vien tik džiaugsmą”. Liepos 31 dienos laiške sesuo Eucharistijos Marija pabrėžė šią neįprastą nuostatą: “Neįmanoma suprasti jos džiaugsmo dėl mirties. Ji panaši į vaikelį, iš visos širdies trokštantį vėl išvysti savo Tėvą. Niekuomet neregėta, kad kas mirtų šitokioje ramybėje. Ji sako: ‘Kodėl mirtis turėtų mane gąsdinti? Juk visa, ką veikiau, buvo Dievo garbei’”.

Nei šioje pastaboje, nei kitur nėra gyrimosi. Tačiau tai neleidžia mums kategoriškai teigti, kad Teresė nebijojo mirties. Iš tikrųjų ji išgyveno svyravimų ir staigios baimės akimirkas. Ji pati tai pripažino, ir mes nepaisytume tiesos, neatsižvelgdami į tokius jos žodžius: “Vieną rytą dėkodama po Komunijos, pajutau mirties agoniją... ir jokios paguodos”.

Rugsėjo mėnesį aptinkame kitą jos prisipažinimą: “Bijau, kad nepabūgčiau mirties. Tačiau to, kas bus paskui, žinoma, nebijau! Ir gyvenimo nesigailiu, o ne! Galiu tik sau sakyti: ‘Kas gi yra tasai paslaptingas sielos atsiskyrimas nuo kūno?’ Aš tai patyriau pirmą kartą, bet tučtuojau pasiaukojau gerajam Dievui”.

Sirgdama ji keletą kartų mąsto apie slėpiningą mirties perėjimą ir apie tai, kaip ji pati per ją eis: “Mąstau, kaip man eisis mirti. Norėčiau ‘garbingai’ atlikti visa tai. Tačiau manau, kad tai nepriklauso nuo žmogaus”. “Ką kūdikis turi daryti, kad mirtų? Tačiau nuo ko aš mirsiu?” Rugsėjo 29 -ąją ji rašo: “Ką turėčiau daryti, kad mirčiau?” Teresė čia nepozuoja ateinančioms kartoms. Kiekvienas jos žodis tiesiog išreiškia tai, ką ji tuo metu išgyveno. Ji kalbėjo tik tiesą. Vyresnės seserys, matydamos ją tokią ryžtingą mirties akivaizdoje, negalėjo susilaikyti nuo įspūdžio, jog tai tėra jaunatviškos iliuzijos. Kažkas netgi patarė jai bijoti.

Liepos mėnesį po dar vienos panašaus turinio pastabos Teresė sako: “...Kodėl turėčiau būti labiau už kitus apsaugota nuo mirties baimės? Aš nesakysiu taip, kaip šv. Petras: ‘Niekuomet tavęs neišsiginsiu’”.

Išgyvendama skaidrumą ir drauge apleistumą, Teresė buvo viskam pasirengusi. Tebetrokšdama ‘patikti’, ji neatmetė ‘gražios mirties’, kurios tikėjosi ir jos seserys, galimybės - ji netgi prašė Švč. Mergelės šios malonės. Tačiau visų pirma ji norėjo palikti tai Dievo valiai. Galiausiai ji teturėjo vienintelį tikrą troškimą, nuolatos tą patį: mirti iš meilės.

2. ”Mylėti iki mirties...”

Šis didis ir taip dažnai kartojamas troškimas kilęs iš šventojo Kryžiaus Jono veikalų. 1890-1891 m., būdama septyniolikos ar aštuoniolikos, jaunoji karmelitė rimtai atsidėjo didžiojo ispanų mistiko raštų skaitybai, pasirinkdama jį savo dvasios vadu. Tuo laikotarpiu ji maldavo Dievą įvykdyti joje tai, apie ką skaitė “Gyvojoje liepsnoje”. Karmelio Mokytojo komentare (stanza 1, eil. 6) aiškinama, kaip Dieviškosios Meilės apimtos sielos miršta nuo tos pačios Meilės, dėl kurios siela atsiskiria nuo kūno: “Tokių asmenybių mirtis yra labai švelni ir saldi, saldesnė ir švelnesnė, negu visas jų dvasinis gyvenimas žemėje. Nes jie miršta, patirdami subtiliausias paskatas ir nuostabiausius meilės susitikimus, panašiai kaip gulbė, daug saldžiau giedanti prieš mirtį”.

Ligoninėje Teresė nebuvo atskirta nuo savo dvasios vadovo darbų. Ji iš naujo skaitė ir žymėjosi pastabas. Štai dar viena pastraipa: “Žmogui gyvybiškai būtina šiame gyvenime daryti meilės aktus, kad per trumpą laiką ištobulintas jis ilgiau neužsilaikytų šioje žemėje ar būsimajame gyvenime prieš regėdamas Dievą”.

Tokius dalykus ji skaitė dar tebebūdama tamsioje tikėjimo naktyje. Ji nuolat troško “mirti iš meilės”, nors ir nepatyrė jokių “subtiliausių paskatų” ir “nuostabiausių meilės susitikimų”.

Birželio mėnesį, prieš dvi dienas pradėjusi rankraštį C, Teresė rašo seseriai Švč. Trejybės Marijai: “Aš nebepasitikiu liga, tai per lėtas vadovas. Dabar remiuosi tik meile”. Kitą dieną pozuodama paskutinei nuotraukai ir laikydama rankose du atvaizdus, simbolizuojančius jos vardą ir pašaukimą, ji tyliai išsako savo viltį. Aplink Švenčiausiojo Veido atvaizdą užrašyti žodžiai: “Dieviškasis Jėzau, įvykdyk mano  svajonę: mirti iš meilės...”

Rugpjūčio 31 -ąją sirgdama Teresė susiejo savo trumpą gyvenimą su mirtimi iš meilės. Ji dar kartą patvirtino, kad Dievas atsakė į jos troškimus, pranokdamas visus lūkesčius: “Neįtikėtina kaip buvo išpildytos visos mano viltys. Skaitydama šventąjį Kryžiaus Joną, maldavau Dievą, kad manyje įvyktų tai, apie ką jis rašė, - tai yra, net jei man tektų gyventi iki labai senyvo amžiaus - kad greitai sudegčiau Meilėje, ir mano maldos buvo išklausytos”.

Seserys iš Martenų šeimos, puikiai žinojusios savo mirštančios sesers troškimą ir susipažinusios su šv. Kryžiaus Jono raštais, tikėjosi, jog tiesiog paraidžiui įvyks tai, kas aprašyta žymiuosiuose “Gyvosios Liepsnos” puslapiuose.

Liepos 7 d. sesuo Genovaitė rašė broliui Simonui: “Jos liga yra meilė... Tai ne kas kita kaip mirtis iš meilės, kurios ji taip troško”. Motina Agnietė nustebusi tarė: “Kaip labai jaučiu Jūsų agoniją! O juk tik prieš mėnesį sakėt tokius gražius dalykus apie ‘mirtį iš meilės’!” Teresės nuomonė tebebuvo ta pati: “Tai, ką sakiau tuomet, galėčiau pakartoti ir dabar”. Patirtis išmokė ją išsilaisvinti nuo šv. Kryžiaus Jono įvaizdžių, kad galėtų grįžti į Evangelijos šerdį - Jėzaus Kristaus Kančią.

3. “Nuostabiausia mirtis iš meilės...”

Liga neabejotinai išmokė šventąją daugelio pamatinių tiesų. Liepos 4-ąją Teresė iškilmingai sukvietė pas save tris savo seseris ir davė svarbių pamokymų. Pirmutinis ir svarbiausias: likti tvirtai įsišaknijus tikėjime - tai yra jos kelio pagrindas. “Nesistebėkite, jeigu po mirties nei pasirodysiu jums, nei regėsite ką nepaprasta - kaip ženklą, kad esu laiminga. Prisiminkite, jog, pasirinkus ‘mažąjį kelelį’, netrokštama regėjimų.”

Baigdama ji pasakė svarbų dalyką apie “mirtį iš meilės”: “Neliūdėkite mano seselės, kad labai kankinuosi ir, kaip jums sakiau, jeigu nematysite mano veide jokios laimės išraiškos mirties valandą. Mūsų Viešpats mirė kaip Meilės Auka, o pažvelkite, kokia buvo Jo agonija!.. Visa tai nieko nesako”.

Taigi nuo birželio Teresė, kalbėdama apie mirtį iš meilės, skiria tai nuo mirtį lydėsiančių ženklų. Ji aiškiai nutolo nuo šv. Kryžiaus Jono teksto. Ją patenkino vienintelis patikimas ir neatremiamas argumentas, pasitelktas iš Evangelijos: paties Išganytojo mirtis. Jei tokia buvo Jėzaus iš Nazareto mirtis, tuomet ji negalėjo tikėtis kitokios.

“Mūsų Viešpats mirė skausmuose ant Kryžiaus, ir vis dėlto tai gražiausia mirtis iš meilės. Vienintelė kada nors tokia regėta. Niekas nematė Švč. Mergelės mirštant. Mirti iš meilės - nereiškia mirti alpstant iš saldybės. Atvirai sakau, man atrodo, jog tai aš ir patiriu.”

Tai labai svarbus prisipažinimas. Atrodė, kad progresuojanti liga, tamsi tikėjimo naktis po truputį atšaldo didžiulius troškimus. Teresės aplinkiniai ėmė nerimauti. Ar tai mirtis iš meilės? Argi Teresė nepatyrė abejonių? Gal ji klydo? Tuomet Teresėlė pažvelgdavo į krucifiksą, su kuriuo niekuomet nesiskirdavo, ir jai iš lėto išryškėdavo atsakymas: kokia begali būti gražesnė mirtis iš meilės už tą, kuria mirė Nukryžiuotasis? Taip! Nuolankia aiškiaregyste, pagrįsta instinktyviu tikėjimu, ji tapatino save su Mylimuoju. Drąsi jaunoji karmelitė labiau vadovavosi savo patirtimi negu Karmelio mokytojo mokymu.

Dar vieną kartą jai siūlėsi vaizdinga “gražios mirties” galimybė. Tai buvo Karmelio Dievo Motinos šventės metu po komunijos. Tačiau: “Tai nepanašu į mano ‘mažąjį kelią’... Mirti priėmus komuniją būtų pernelyg gražu man. Mažosios sielos negalėtų tuo sekti”.

Taigi Teresės mirtis iš meilės visiškai derinosi su jos “mažuoju keliu”. Ji turėjo likti “tikėjimo naktyje”. Nes būtent ten ji vėl iš naujo rado šv. Kryžiaus Jono mokymo esmę.

4. Sesuo Švč. Veido Teresė

1889 m. sausio 10, abito gavimo dieną, sesuo Kūdikėlio Jėzaus Teresė pabaigė raštelį seseriai Mortai pasirašydama: “sesuo Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė”. Šis vardo papildymas turėjo gilią prasmę, mat Teresė tuo metu išgyveno didįjį išbandymą - ligą tėvo, kurio veidas buvo “paslėptas”, kaip ir “Garbingas Jėzaus Veidas, pridengtas Jo kančios metu.

Izaijo 53 skyrius, Kenčiančiojo Tarno giesmė, tampa jai itin svarbi. Teresės nuojauta vėl neapvylė. Remdamasi vien ja, Teresėlė atrado esminį Senojo Testamento tekstą, kurį šiuolaikinė egzegezė laiko pamatiniu. Jėzus dažnai cituodavo Kenčiančiojo Tarno giesmes - svarbias pranašystes apie jo pasiuntinybę. Tačiau - sąmoningai ar nesąmoningai - jos buvo jo mokinių, maištingai atmetusių mintį, kad Mesijas bus persekiojamas, žmonių atmestas ir nukryžiuotas, užmirštos. Teresė nieko nežinojo apie šiuos mokslinius tyrinėjimus. Ji netgi po ranka neturėjo viso Biblijos teksto, tačiau teigė:

“Šie Izaijo žodžiai: ’Kas galėtų patikėti, ką mes girdėjome?.. Nebuvo jame nei patrauklumo, nei grožio...’ tapo mano pasišventimo Švenčiausiajam Veidui pagrindu arba, tiksliau pasakius, viso mano pamaldumo pagrindu. Aš taip pat troškau būti be grožio, viena sutraiškyta vynspaudės, niekam nežinoma”.

Ta, kurią mes įpratę vadinti šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese ir kurią tuo būdu paverčiame tik kūdikystės simboliu, prieš mirtį pasakė, kad visas jos pamaldumas rėmėsi Izaijo 53 skyriumi, kalbančiu apie Kenčiantį Tarną. Netiksliai perteikdami jos vardą, iškraipome ir jos pašaukimą bei visą gyvenimą. Jei pasitikime Motinos Agnietės liudijimu beatifikacijos byloje, iš tikrųjų turėtume ją vadinti seseria Švč. Veido Terese. Pasišventimas Švč. Veidui buvo ypatingas traukimas prie Dievo Tarno. Kad ir koks mielas būtų jos pasišventimas Kūdikėliui Jėzui, jis negali būti lyginamas su jos pasišventimu Švenčiausiajam Veidui.

Du kartus Teresė prasitarė apie Jobą, apleistą teisųjį, Senojo Testamento veikėją, primenantį Kristų, - vieną kartą tapatindamasi su juo, kitą kartą sakydama: “Šis Jobo pasakymas: ‘Nors jis nužudytų mane, aš vis tiek jį tikėsiu’, žavėjo mane nuo vaikystės”.

Birželio 7 dieną darytoje nuotraukoje Teresė laiko du paveikslėlius, kurie simbolizuoja jos vardą ir pašaukimą. Kūdikėlis Jėzus ir Kenčiantis Kristus - jie ne supriešinti vienas kitam, bet visiškai vieningi. Tai vienas ir tas pats Asmuo, kuris nuo vaikystės pažino kančią: nuogas ant šiaudų tvartelyje, žmonių persekiojamas, bėgantis į Egiptą... Taigi nėra jokios prieštaros Teresės žodžiuose, kad visas jos pamaldumas remiasi Kenčiančiojo Tarno tekstais.

Derėtų atkreipti dėmesį, kad žodis “pasišventimas” Švč. Veidui nurodo visiškai laisvą pamaldumo praktiką, paliktą asmeniškam pasirinkimui. Tuo laiku Karmelitų ordine Švč. Veido šventė buvo švenčiama rugpjūčio 5 dieną. Teresė tą dieną laikė savo švente, kad aiškiai parodytų, jog tai buvo ir viso jos pamaldumo pamatas, išties - pats kertinis akmuo. Čia mes paliečiame pačią jos gyvenimo esmę, Evangeliją. Jos novicija, sesuo Švč. Trejybės Marija, liudija: “Sesuo Kūdikėlio Jėzaus Teresė buvo ypač pasišventusi Švč. Jėzaus Veidui. Jame ji įžvelgė Jėzaus Kančios pažeminimų ir kentėjimų atspindį. Dieviškojo Veido žvilgsnis jos sieloje pažadindavo ugningą troškimą būti kaip jis. Apie tai ji man nuolat kalbėdavo. Ji didžiavosi nešiodama šį vardą”.

Ilgą laiką sesuo Švč. Veido Teresė troško gyventi Jėzaus kančia. Sirgdama ji prie lovos užuolaidų pritvirtino Švč. Veido paveikslą iš savo brevijoriaus ir niekada iš rankų nepaleisdavo Nukryžiuotojo. Ji bučiuodavo jį, simboliškai ištraukdavo vinis.

Dideliam Teresės džiaugsmui Švč. Veido paveikslas iš choro buvo atneštas ir pakabintas ligoninėje. “O! Kiek daug Švč. Veidas padarė gero man gyvenime!” Ji žvelgė į jį kiaurą naktį. Tie paveikslai nuolat buvo prieš jos akis, padėdami mąstyti kentėjimų valandomis. Labai dažnai ji sulygindavo savo ir Jėzaus padėtį.

Ji išdrįsta “pasiskolinti” Jėzaus žodžius, ištartus per Paskutinę Vakarienę. Ji mano, kad Jėzus neprieštaraus, nes ji yra jo mažoji nuotaka, tad visa, kas jo, priklauso ir jai. Menkiausias gyvenimo įvykis jos mintis nukelia į jo Kančią. Skaudantis petys jai primena, kaip Jėzus nešė kryžių. Viena sesuo ateina ir vargina stebėdama ją.

“Taip skausminga būti stebimam ir išjuokiamam, kai kenti. Bet aš mąstau, kad mūsų Viešpats ant Kryžiaus buvo taip pat apžiūrinėjamas... Buvo netgi blogiau, nes jie iš tikrųjų tyčiojosi iš jo. Argi nepasakyta evangelijose, kad jie žvelgė į jį kraipydami galvas? Ši mintis padeda man aukoti šią auką teisia dvasia.”

Pamačius savo tris seseris, užmigusias prie jos lovos, ji jas pavadina: “Petras, Jokūbas ir Jonas”. Tai buvo kitas būdas susitapatinti su Kristumi. Tai buvo susitapatinimas, kuris turėjo ir skirtumų: Teresė tai pabrėžė. Motinai Agnietei, nuliūdusiai nuo minties apie Teresės mirtį, ji sako: “Švenčiausioji Mergelė laikė mirusį Jėzų ant savo kelių ir jis buvo sužalotas, pasruvęs krauju. Tu matysi kažką kitokio!” Tos detalės nepaslepia gilesnių ryšių, vienijusių sergančią Teresę su jos nukryžiuotu Mylimuoju. Ji darosi į jį panaši ne tik fiziniais kentėjimais, bet ir dalijasi jo apleidimu. Jos vidinė vienatvė, dvasinis išbandymas įvesdina į Getsemanės slėpinį.

Jos agonija rugsėjo 30 d. buvo kaip ir Jėzaus, be jokios paguodos. Kai apie trečią valandą ji kryžiumi išskėtė savo rankas, atsiremdama į dvi seseris, dusdama ir ieškodama palengvėjimo, susirinkusiems aplink ją ji labai priminė Nukryžiuotąjį: “Mums ji bus pribloškiantis nukryžiuoto Jėzaus įvaizdis. Laikau šį sutapimą visiškai slėpiningu...” Pasakodama apie savo sesers trumpučius šūktelėjimus ir dejones, sesuo Genovaitė pridėjo: ”Tų kapotų žodžių, turinčių visas atsidavimo Dievo valiai žymes, buvo sunku klausytis. Atrodė, kad Dievas apleido ją, panašiai kaip Jėzų”.

Žmogų, skaitantį “Paskutiniuosius pokalbius” turėtų apimti liūdesys. Kas gali būti liūdniau, kaip matyti pamažu silpstant jauną žmogų, kurio ląstelės šaukiasi gyventi. Teresei buvo skirta išvengti senatvės, bet ne lėto kūno irimo nuo ligos, lydimo vargų ir pažeminimų. Tačiau jos protiniai sugebėjimai nesumažėjo. Iki paskutinio atodūsio - kaip Jėzus - ji liko suvokianti ir budri. Žodžiu, Teresė matė save mirštant. Ji galėjo paaukoti savo mirtį.

Ir netgi tie tekstai skleidžia ramybę. Kad ir kaip baisu tai buvo, Švč. Veido Teresės mirtis negalėjo sukelti vien ašarų ir skausmo. Skaitytojas suvokia, jog vyksta perėjimas, o ne mirtis. Atrodo, kad ji tik dabar pagaliau pilnutinai gyvena, vykdydama savo universaliąją misiją. Lizjė Karmelyje jos pirmosios mirties metinės - nors keistai skamba - tapo džiaugsmo švente. Argi ji nebuvo rašiusi tėvui Beljerui: “Taip, esu tikra, kad po mano įžengimo į gyvenimą, mano brangaus brolelio sielvartas pavirs giliausiu džiaugsmu, kurio niekas negali atimti”.
5. “Aš nemirštu, o žengiu į gyvenimą”

Į gyvenimą, atsidavusį meilei, Kančia neatėjo tik kaip atsitiktinumas. Visa širdimi ir siela Teresė laisvai įžengė į ją. “Didingas šventojo gyvenimas ateina, kad įspraustų jį į mirtį kaip šviesos ir saldybės bedugnę” (Bernanos, “Šv. Domininkas”). Teresė pati mums paaiškina savo kančią paskutiniame rankraštyje, pasiskolindama šv. Jono kunigiškąją Jėzaus maldą. Ji taip pat cituoja kankinio Ignoto Antiochiečio žodžius: “Aš taip pat turiu būti kančios sumalta, idant tapčiau Dievo duonos kviečiais”.

Kuris Jonas - teologas ar kontempliatyvusis - geriau suprato ir paaiškino paslėptą Kristaus Kančios prasmę, o taip pat ir visų kančių prasmę?

Jis iškilmingai atidaro dramos uždangą: “Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo” (Jn 13, 1). Visiškai suvokdamas savo dievišką sūnystę, Jėzus pilnutinai įžengė į kentėjimus ir mirtį, taip kaip Žodis laisvai tapo žmogumi. Jėzus eina į mirtį gerai žinodamas, ką jis daro. Evangelistas tai pabrėžia, sutelkdamas dėmesį į Kančią: niekas neatėmė iš jo gyvenimo, jis atidavė jį. Jis gyveno nukreipęs akis į Valandą, kurią mylimasis mokinys taip dažnai minėdavo. Dabar ji atėjo. Dabar vyksta šio pasaulio teismas; dabar šio pasaulio valdovas nuverčiamas; ir aš, pakeltas nuo žemės, patrauksiu visus prie savęs (plg. Jn 13, 31-32). Nuo to laiko valanda yra Dabar.

Tad Kančia atsiskleidžia kaip didinga tragedija. Evangelistas pabrėžia Jėzaus tobulą žinojimą, kas vyksta, ir kartu jo aukščiausią laisvę ir didybę Kančios metu. Anot Jono, Kančia jau yra Šlovė, taip kaip Prisikėlimas ir Dangun Žengimas. Ar veikiau, Kančia, Prisikėlimu ir Žengimu Dangun Sūnus pašlovinamas Tėvo, Dievo šlovė pasireiškia Sūnuje. Mirtis yra “pakėlimas” dvejopa žodžio prasme: fizinis pakėlimas ant kryžiaus ir išaukštinimas.

Iš baimės ir natūraliai viduje kovodamas Jėzus šaukiasi savo Tėvo ir paaukoja jam savo gyvybę: “Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, <...> Jėzus tarė: ‘Atlikta!’ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią” (Jn 19, 28, 30). Tai buvo didžiausias mylinčios valios aktas, didžiulės žmonijos revoliucijos pradžia. Žmogus, viso žmonių vargingumo nešėjas, Kenčiantysis Tarnas iš Izaijo 53 skyriaus, Nekaltasis, ateinąs iš kitur, atsigręžia į Tėvą ir atiduoda savo gyvybę už visus brolius. Didžiausios meilės ženklas (plg. Jn 15, 13). Asmeninė drama pasiekia visuotinę, kosminę dimensiją: žmonija ir medžiaginis pasaulis išlaisvinami.

Teologinis Kančios skaitymas - esmė, prie kurios Bažnyčia nuolat sugrįžta liturgijoje ir savo apmąstymuose, kadangi tai yra pats jos buvimo šaltinis, leidžiąs mums suvokti kiekvieno krikščionio (pasak Jono evangelisto, Bažnyčia gimė iš perverto nukryžiuoto Kristaus šono) kančią, taip pat ir sesers Švč. Veido Teresės.

Rankraštis C yra jos Didysis Ketvirtadienis. Jame ji atveria savo asmenybės paslaptį ir prasmę, dėl kurios gyveno. Žodžio dabar kartojimas įgyja pilnutinę reikšmę: jis išreiškia brandą ir tinkamumą. Jis taip pat nurodo “Teresės Valandą”. Kaip Jėzus ji laisvai atidavė, paliko save. Taigi tie keliantys nuostabą žodžiai apie jos troškimą kentėti primena Kristaus savanorišką ėjimą į Jeruzalę, nukryžiavimo vietą, pasipiktinusį Petrą.

Baigdama rankraštį Teresė, vedama tikros tikėjimo nuojautos, savo pačios žodžius įtraukė į Jėzaus - Aukščiausiojo Kunigo - maldą Didžiojo Ketvirtadienio vakarą. Paskaitykime, ką Teresė rašo. Tai nušvies visa, kas anksčiau parašyta.

“Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdama darbą, kurį man buvai davęs nuveikti. Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir įtikėjo, kad esi mane siuntęs. Aš meldžiu už juos, tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji. Aš jau nebe pasaulyje. Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs. Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje iš TAVĘS kylančio džiaugsmo pilnatvę. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie tave įtikės per jų žodį. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš, ir kad pasaulis pažintų, jog ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.”

Lygindami Teresės parašytąją maldą su Šventuoju Raštu, pastebėsime, kad ji kai kurias eilutes, taikytinas tik Jėzui, praleido, o kitur pakeitė kai kuriuos žodžius. Pavyzdžiui, Jn 17, 9 ji praleidžia “ne už pasaulį meldžiu”; 11 eilutėje praleidžia “kad jie būtų viena kaip ir mes”; vietoj 13 eilutės žodžių “manojo džiaugsmo pilnatvę” ji rašo “iš Tavęs kylančio džiaugsmo pilnatvę”; užuot rašius 20 eilutės žodžius “kurie per jų žodį mane įtikės”, ji rašo “kurie tave įtikės per jų žodį”.

Tai yra Teresės Kančios raktas ir visų jos kentėjimų galutinė prasmė. Sunkiai ji baigė rašyti tas eilutes liepos 6 -ąją prasidėjus jos Didžiajam Penktadieniui - kraujoplūdžių laikui.

Palaiminta kančia, šlovinga kančia, kuri atvers pragarų vartus ir išlaisvins nesuskaičiuojamą daugybę visų kraštų vyrų ir moterų iki laikų pabaigos, nurodydama jiems ramybės ir džiaugsmo kelią.

“Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių” (Jn 12, 24). Palaidota mažose Lizjė kapinėse Teresė greitai pritrauks minias žmonių. Jos asmeninė misija tęsis iki pasaulio pabaigos. 1897 liepos 9-ąją dėdė Gerenas, rašydamas dukteriai apie savo dukterėčios besiartinančią mirtį, nejučiomis išpranašavo: “Mūsų širdys buvo labai nuliūdusios, tačiau ši žinia, kuri mus nuliūdino, žymi džiaugsmo pradžią”. 1925 gegužės 17-ąją šimtai tūkstančių maldininkų iš viso pasaulio dalyvavo Teresės Marten triumfe, Bažnyčiai ją pagerbiant ir kanonizuojant. Dar būdama nežinoma, ji rašė tėvui Beljerui, gulėdama ligoninės lovoje: “Aš nemirštu, o žengiu į gyvenimą”.
 

Parengta pagal Guy Gaucher,
The Passion of Therese of Lisieux:
4 April-30 September 1897