Po penkiasdešimt metų sausros Lietuvoje atgyjant susidomėjimui Šventuoju Raštu, įvairių sričių specialistai susiduria su trikdančia, iš senų vertimų paveldėta Biblijos vardų lietuviškųjų formų maišatimi. Dėstytojams, vertėjams, redaktoriams iki šiol sunku atskirti teiktinas kai kurių asmenvardžių (Achazas ar Ahazas? Ismaelis, Išmaelis ar Izmaelis? Jehus, Jėhus ar Jehuvas? Nechajas, Nechas ar Nekojas?), vietovardžių (Asoras, Chacoras ar Hacoras?), kilmėvardžių (arditai, heredaičiai ar ardai? saulaičiai, saulitai ar sauliai?), tautovardžių (peletiečiai, peletitai ar peletai?) formas.

Todėl Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo, kruopščiai patikrinusi ir pataisiusi Lietuvos Biblijos draugijos rengiamo spaudai ekumeninio Šventojo Rašto vardyną, 1997 06 19 posėdyje (protokolas Nr. 6) patvirtino jį ir 1997 08 28 posėdyje priėmė nutarimą Nr. 62 “Dėl Biblijos vardų adaptavimo principų” (žr. Valstybės žinios, 1997, rugs. 12, Nr. 84-2122, p. 60-61).

Šiame dokumente pažymima, jog Biblijos vardai, į lietuvių kalbą patekę ne tiesiogiai iš originalo, bet per graikiškus (Septuaginta) bei lotyniškus (Vulgata) Senojo Testamento vertimus arba per Naująjį Testamentą ir turintys nusistovėjusią formą, laikytini tradiciniais (Izmaelis, Mozė, Nojus ir t. t.). Kiti vardai, lietuvių kalboje neturintys senesnės vartojimo tradicijos, maksimaliai priartinami prie originalo (hebrajų ir aramėjų) kalbų.

Čia taip pat nurodoma, kaip adaptuotuose varduose perteikti hebrajiškus ir aramėjiškus garsus. Originalo priebalsiai visais atvejais keičiami atitinkamais lietuviškais priebalsiais, išskyrus dvi išimtis: 1) h (hė) vardo pradžioje ir viduryje tariamas ir perteikiamas h (Harmonas, Jahacas), o vardo gale netariamas ir neperteikiamas (Para); 2) ch (chetas) skiemens pradžioje perteikiamas h (Ahazas), o skiemens gale - ch (Jachceelis). Adaptuotuose varduose išlaikomi originalo ilgieji balsiai: y baigmenyse (Kefyra, Machyras), o šaknyse (Jobas, Mozė) ir ū šaknyse (Rūta, Ūras) bei baigmenyse (Ašūras, Hanūnas, Šamūva, Tamūzas).

Paaiškinama, kokiomis lietuviškomis galūnėmis arba baigmenimis virsta originalo kamiengalio balsiai -a ir -e (Abana, Eltekė), -i vyrų asmenvardžiuose bei vietovardžiuose (Amis, Lehis) ir moterų asmenvardžiuose (Vaštė), -o (Gilojas) ir -u (Saluvas), kaip perteikiamas hebrajiškas baigmuo -jahū vyrų asmenvardžiuose (Jošijas) ir moterų asmenvardžiuose (Mikaja), kokios lietuviškos galūnės pridedamos vyrų asmenvardžiams bei vietovardžiams, kamiengalyje turintiems priebalsius (Aaronas, Sebamas) ir formantą -el (Azazelis, Magdielis), o kokios - moterų asmenvardžiams, kamiengalyje turintiems įvairius priebalsius (Meraba, Tamara), įskaitant -l (Abigalė) ir -s (Tachpenesė).

Kilmėvardžių, Biblijoje nusakančių priklausomybę kelias šeimas vienijančiai kilčiai (arba klanui) ir susidariusių iš tos kilties pradininko vardo, adaptuotosios formos gauna galūnes -ai (Ardas - ardai), -iai (Saulius - sauliai) arba baigmenį -itai (Izmaelis - izmaelitai), o nusakančių kilmę iš kokios nors vietovės - priesagą - iečiai (Gibeonas - gibeoniečiai).

Tautovardžių, kilusių iš nežinomų bardų, adaptuotosios formos gauna galūnę - ai (peletai), kilusių iš kraštovaizdžių su baigmeniu -ija - tokią pat galūnę (Medija - medai), o kilusių iš kitokios formos kraštovardžių - galūnę -iečiai (Midjanas - midjaniečiai).

Be to, dokumente aptariama grupinių vardų (erodininkai, mikalojininkai) daryba ir pateikiama prie tradicinių priskiriamų kilmėvardžių su baigmeniu -itai (hetitai), iš vietovardžių kilusių tautovardžių su baigmenimis -ėjai, -inai, -itai (aramėjai, filistinai, kušitai) bei grupinių vardų su baigmenimis -idai, -iejai, -ijai, -ikai (chasidai, fariziejai, sikarijai, stoikai) pavyzdžių.

Remiantis Biblijos vardų adaptacijos principais šiuo metu rengiama išsami ekumeninio Šventojo Rašto leidimo vardų rodyklė. Ji pasirodys l998 m. ir tikriausiai bus naudinga ne tik specialistams, bet ir kiekvienam besidominčiam Biblija.
 

Petras Kimbrys
Lietuvos Biblijos draugijos Direktorių tarybos narys