Tikėti ir skelbti

30 eilinis sekmadienis (B)
Jer 31, 7-9; Žyd 5, 1-6; Mk 10, 46-52
 

Kaip dažniausiai ankstesniais kartais, taip ir šį, Viešpačiui Jėzui iškeliaujant iš Jericho miesto, drauge ėjo didelė minia. Minioje buvo skeptiškai nusiteikusių ir besižavinčių Jėzaus veikla žmonių; fariziejų, ketinančių Išganytoją viešai dėl ko nors apkaltinti, ir atviraširdžių tikinčiųjų, kurie džiaugsmingai ir nuoširdžiai dėkodami priėmė Dievo malones.

Prie kelio sėdėjo aklasis elgeta Bartimiejus. O ką gi jis daugiau galėjo veikti, jei ne sėdėti? Jis nematė kelio, kuriuo ėjo Jėzus, negalėjo matyti ir paties Viešpaties, nes jo akių vyzdžiai skendėjo nuolatinėje tamsoje. Jo būklė buvo apgailėtina: jis turėjo pramisti iš išmaldų, - ką jam, vargšui, prie dulkėto kelio sėdinčiam, žmonės iš pasigailėjimo, o kartais ir atsainiai, puikuodamiesi ir pasitenkindami savimi: “O kad tu žinotum, nelaimingas elgeta, kas ir kiek tau aukoja, pagarbiau ir ilgiau dabar man dėkotum”, - numesdavo. Neregėdamos Dievo atspindžių - žmonių ir viso to, ką jiems dykai davė Kūrėjas, Bartimiejaus ir širdies vidinės akys galėjo atsidurti nevilties tamsybėse…

Tačiau tam blogiui nebuvo lemta įvykti, nes Viešpaties Jėzaus pasirodymas pasaulyje tapo žmonijos išganymo saulėtekiu. Pradėjo pildytis kadaise pasakyti pranašo Izaijo žodžiai: “Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų” (Lk 4, 18-19).

Vienas iš pirmųjų šį dieviškų malonių apstumą patyrė Bartimiejus. Išgirdęs, kad čia pat pasaulio Gelbėtojas, jis nenumaldomai pradėjo šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” Pastebėkime, jog jis pirmiausia nešaukė: “Viešpatie, suteik man akių šviesą!”, bet - “pasigailėk manęs!” Dar tūnantis fizinėje tamsoje, staiga Bartimiejus praregi savo viduje, ir ištaria prasmingiausius susitaikymo su Dievu žodžius. O Viešpats nedelsia: gydo maldaujančio žmogaus širdį ir suteikia kūnui sveikatą.

Čia prisimintinas vienas garsiausių šių dienų Katalikų Bažnyčios išgydymo tarnautojų ir evangelistų kun. Emiliano Tardifas, kuris 1996 m. rugpjūčio 1-4 d. lankydamasis Lietuvoje, gyvai paliudijo, jog turi gydymo dovaną, kurią su meile naudoja ligonių tarnystei.

Apie vieną pamokantį visiško pasveikimo faktą kun. E. Tardifas pasakoja knygoje “Jėzus gyvas šiandien”. “Vienų Mišių už ligonius metu aklas žmogus pradėjo verkti ir, šluostydamasis akis, staiga suprato, jog gali matyti. Susitikęs Jėzų, kuris yra Pasaulio Šviesa, jis atgavo šviesą savo akims. Šio žmogaus išgijimas padarė didelį įspūdį Gabilou, Ramiojo vandenyno šalyse įžymiam dainininkui, gavusiam Eurovision premiją. Jis dalyvavo kitose rekolekcijose. Ten atsivertė ir priėmė Komuniją. Uždarymo Mišiose prieš visą daugybę žmonių jis kalbėjo: ‘Čia matėte daug išgydymų, tačiau pats didžiausias ligonis buvau aš. Viešpats pagydė mano dvasią. 16 metų gyvenau pasaulio gyvenimą, nėjau sakramentų, bet per šitas rekolekcijas Jėzus surado mane ir nuo šiol tik Jam noriu gyventi ir dainuoti’”.

Tačiau yra ir tokių tikinčiųjų, kurie, pasak kun. E. Tardifo, “kaip tie turistai, pastebėję gražų gamtovaizdį, tuoj čiumpa fotoaparatus ir, užuot grožėjęsi gyva gamta, susigrūda aplink nuotrauką. Yra daug krikščionių, kurie turi Jėzaus “nuotrauką”. Jie niekados nėra matę Jo veidu į veidą, nėra patyrę Naujo Gyvenimo, todėl visa, ką gali - kartoti kažkada kažkieno pasakytas frazes”.

Taigi nepakanka tik turėti tikėjimo žinių apie Jėzų, bet mums būtina siekti, kad tos žinios virstų veikliu tikėjimo išpažinimu. Kai mes patiriame įvairių Kristaus malonių, turime dėkoti Jam ir dažniau išdrįsti liudyti apie Dievo mums teikiamą pagalbą tiems, kurie turi geros valios mūsų klausytis. Šv. Pauliaus pavyzdys mus drąsina: “Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau. Taigi mes tikime ir todėl kalbame…” (2 Kor 4, 13). Mūsų tikslas - įvairiais būdais sėti Dievo žodį. Ir jei mūsų gyvenimo būdas atitiks skelbiamas tikėjimo tiesas, tada Viešpačiui nedarysime kliūčių auginti tikėjimo daigus kitų žmonių širdyse. Vadinasi, evangelizuosime žmones, kad jie pajutę tam tikrą dvasios atgaivą, ilgainiui (o gal ir labai greitai) pakiltų ir iš savo kūno ligų arba bent fiziškai sustiprėtų.

Kartą prie valgių stalo kun. E. Tardifą kažkas paklausė: “Tėve, ar jūs esate tikras, kad turite gydymo charizmą?” Jis negalėjo iškart atsakyti. Visi laukė įsmeigę akis. Galų gale jis pabandė paaiškinti: “Na… esu tikras, kad esu pasiųstas evangelizuoti… Išgydymai ir kiti ženklai visuomet lydi žodžio skelbimą. Aš pamokslauju ir meldžiuosi, o Jėzus gydo ligonius. Esame nebloga komanda…”.

Visi sąmoningi tikintieji teneabejoja dėl Jėzaus ir Bažnyčios jiems suteiktos pasiuntinybės evangelizuoti žmones. Jėzus sako: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16, 15). Tai įpareigoja visų laikų krikščionis.

Tačiau viskas prasideda nuo mažų dalykų. Atsimindami, kad graikų kalboje žodis “tikėjimas” turi ir ištikimybės prasmę, stenkimės būti ištikimi Dievui, pavyzdžiui, atlikdami mažas pareigas. Jei nuolat ir sąžiningai atliksime tai, kas mums pavesta, tuomet, grįsdami savo gyvenimą tikėjimo principais, liudysime pasauliui, jog esame Viešpaties vaikai, kurie savo mylimu dangaus Tėvu ištikimai pasitiki, Jam už viską dėkoja ir Jį šlovina kasdieniais darbais.

Šitaip elgėsi ir buvęs neregys iš Jericho. Viešpaties gausių dovanų jis nepaslėpė savo širdies tolimiausioje kertelėje, bet praregėjęs, tuoj sekė įkandin Kristaus, garbino Dievą ir tapo laimingas. Tai viešai darydamas, Bartimiejus savitai pradėjo evangelizuoti tautiečius, troško, kad ir jie artėtų prie tikėjimo šaltinių ir, taptų laimingi žemėje bei amžinybėje.

Mūsų laikais Marijos Teresės G. de Baez nuostabus išgydymo nuo reumatinio artrito pavyzdys liudija, jog “tikinčiųjų šviesa turi šviesti žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jų darbus ir šlovintų jų Tėvą danguje” (plg. Mt 5, 16). Marija Teresa sakė: “Tiesiog nerandu žodžių, kuriais būtų įmanoma išreikšti dėkingumą Dievui, nes noriu padėkoti ne tik už fizinį išgydymą, bet ir už kažką daug nuostabesnio: už tikėjimą! Dabar gi Dievas tapo mano giesmių, mano svajonių ir vilčių šaltinis, mano akių šviesa”. Čia belieka pridurti, jog Marijai pasveikus, visa jos šeima atėjo prie Dievo.

Viešpats Jėzus taip pat yra ir mūsų “akių šviesa”. Neribota Išganytojo meilė, kuriai sąmoningai leidžiame užvaldyti mūsų širdis, lai ne tik jas gydo ir įgalina plakti vienu ritmu su Jėzaus Širdimi, bet tegul mus skatina dažnai maldoje klausti: “Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu, už visa gera, ką man padarė?” (Ps 115, 3).