Paguoda žemėje ir danguje

Visų šventųjų šventė
Mt 5, 1-12a

Įsigilinus į aštuonis palaiminimus, iškart pastebime, kad prasminis akcentas krinta ant antrosios posakio dalies. Kristaus mokinys iš esmės yra laimingas žmogus. Jo laimė gali būti išreikšta konkrečiais žemiškais įvaizdžiais: turtu, sotumu, linksmumu (plg. Lk 6, 21), tikrumu dėl ateities (žemės paveldėjimu), Dievo regėjimu ar paguoda.

Per visus metus mąstėme apie romumą ir nesipriešinimą piktam, todėl šiandien susitelkime į šiuos palaiminimus.

Bene raiškiausias paguodos įvaizdis - vaikas verkdamas bėga pas motiną, leidžiasi paimamas ant rankų ir guodžiamas. Ir Šventajame Rašte nėra geresnių įvaizdžių: “Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių”, - kalba Dievas Izraelio tautai (Iz 66, 13). Apie paguodą Senajame Testamente kalbama labai dažnai: “Paguoskit manąją tautą, - sako jūsų Dievas, - guoskite ją!” (Iz 40, 1). Graikiškas žodžio “guosti” atitikmuo yra “prakalbinti”, “kreiptis”. Tuo pabrėžiama, kad norint žmogų tikrai paguosti, būtina į jį atsigręžti. Be abejo, tai nepašalina skausmo, bet parodo, kad į skausmą žvelgiama rimtai, kad jis pripažįstamas, kad juo dalijamasi.

“Palaiminti liūdintys!” Be abejonės, šie žodžiai neatšaukia reikalavimo: “Visuomet džiaukitės Viešpatyje!” (Fil 4, 4), reikalavimo skelbti Jėzaus Kristaus mokslą kaip Linksmąją Naujieną. Liūdesys šiuo atveju yra nelyginant fonas, kuriame raiškiau šviečia paguoda.

Dėl ko žmogus liūdi?

Pirmiausia, žmogus liūdi, jausdamasis prislėgtas. Depresija gali būti liga, tačiau šiuo atveju kalbėdami apie liūdesį, turime galvoje ne liguistą depresijos formą.

Liūdesys kyla tuomet, kai prarandama tai, kas buvo miela ir brangu: netenkama kūdikio, tėvo, motinos, sutuoktinio, o kartais katytės, namo, tėviškės, draugystės, vos pradėjusios skleistis meilės.

Dvasinio gyvenimo mokytojai kalba apie liūdesį dėl to, kad žmogus nesijaučia esąs šventas; atgailautojai liūdi dėl savo ir kitų žmonių nuodėmių. Dar kiti liūdi dėl prarasto tikėjimo, jaučiasi praradę Dievą. Tai labai subtilios liūdesio formos, ir ne jos pirmiausia turėtos omenyje Jėzaus skelbtuose palaiminimuose.

Kaip įveikiamas liūdesys?

Pirmiausia paminėtini natūralūs liūdesio įveikimo būdai, pavyzdžiui, mirties atveju - gedulas. Įvairiose kultūrose praktikuojami šermenys, o laidojimo apeigos sudaro gedėjimo procesą. Stengiamasi atsargiai ir neskubotai gedinčiajam atskleisti galimybes įveikti savo netektį. Visų pirma laikas gydo žaizdas. Tačiau sveikstama kartais ilgai. Didelis vaidmuo šiuo atveju skiriamas bendruomenei, kartu su gedinčiuoju gyvenantiems žmonėms, kurie sugeba pasidalyti kito sielvartu. Jeigu žmogus nėra užkietinęs savo širdies, jis gali išgyventi paguodos momentus tikrąja šio žodžio prasme.

Čia turime papildyti paguodos sąvoką tuo, kas būdinga tik krikščionybei: paguoda, kuri kyla iš brolių bei seserų tikėjimo bendruomenės. Apie tokią paguodą labai gražiai rašo apaštalas Paulius, visus guodžiamojo išgyvenimus nukreipdamas į Dievą: “Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo. Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos. Jei kenčiame priespaudą, tai jūsų paguodai ir išganymui; jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai, kuri įdiegia jums ištvermę pakęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame. Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes mes žinome, kad, būdami kentėjimų draugai, jūs būsite ir paguodos bendrai” (2 Kor 1, 3-7). Kitoje vietoje jis šiltai rašo apie savo bendradarbius: “Jie vieninteliai su manimi darbuojasi Dievo karalystei; jie yra tapę mano paguoda” (Kol 4, 11).

Netgi be anapusinės laimės pažado daug paguodos gali suteikti žvilgsnis į Nukryžiuotąjį. Arba mintis apie kenčiančios Dievo Motinos vaizdą su nuimtu nuo kryžiaus Sūnumi ant kelių.

Anapusinės laimės pažadą palikome pabaigai. Paulius reikalauja, kad mes “nenusimintumėme kaip tie, kurie neturi vilties” (1 Tes 4, 13). Po šių žodžių jis vaizdžiai pasakoja apie antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą ir apie teisiųjų prisikėlimą amžinajam gyvenimui, skirsnelį užbaigdamas taip: ”Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais” (4, 18). Be to, ir vargšo Lozoriaus istorija užbaigiama žodžiais apie tai, kad “jis susilaukė paguodos” (Lk 16, 25).

Be abejonės, galutinai paguodžia vienas Dievas. Bet mūsų pareiga yra guosti vieniems kitus, kad būtume “savo dangiškojo Tėvo vaikai” (Mt 5, 45).