Savižudybės problema

Svarstydami savižudybės problemą, privalome atsižvelgti į konkretaus žmogaus vidinę būseną, išgyvenimus ir tik po to apgraibomis daryti išvadas. Savižudybę lemiančios priežastys leidžia mums konstatuoti dabartinio gyvenimo bendras negeroves, kaip jų tarpimo dirvą.

Savižudybių priežastys gali būti labai įvairios. Pavyzdžiui, socialinės, psichologinės, politinės, moralinės, idėjinės... Šios priežastys dar neleidžia tvirtinti, kad būtinai vyks savižudybės. Turime ne tik stengtis šalinti savižudybes skatinančias priežastis, bet ir stiprinti žmonių mąstymą, ugdyti juose gyvybės Evangelijos dvasią, sampratą, kad mūsų turimas gyvenimas yra Dievo dovana. Nepaisydami didžiausių sunkumų, privalome didvyriškai ginti gyvybę. Savižudybė yra kapituliacija, Dievo tiesos ir jo turtų pamynimas. Todėl savižudybių gausėjimas yra ne tik žmonių tikėjimo susilpnėjimo ženklas, bet ir signalas kunigams peržvelgti savo pastoraciją, veiklą, elgesį su žmonėmis, tikėjimo tiesų aiškinimą.

Psichologinė savižudybės priežastis yra vilties praradimas, neįžvalgumas, ateities perspektyvos stoka. Gindami gyvybę, duotą laiką net ir nepalankiomis aplinkybėmis išnaudojame pačiu kilniausiu tikslu, kuriame ateitį ir teikiame kitiems pavyzdį, kaip reikia grumtis su sunkumais. Saviįtaigos arba įtaigos būdu atsirandančias mintis apie savižudybę reikia atremti iš pat pradžių, nes įsibrovusios jos užvaldo protą, paralyžiuoja mąstymą, kol žmogus tampa bejėgis. Ne veltui mūsų senoliai sakydavo: “Vaikeli, nekalbėk: nusižudysiu, nes velnias apsės tave ir nepaleis”.

Kokią reikšmę įtaiga turi savižudybei, galime spręsti iš šio pavyzdžio. Pasirodžius vokiečių klasiko J V.Gėtės romanui “Jaunojo Verterio kančios”, Vakarų Europoje siūbtelėjo savižudybių banga.

Literatūros kritikas I. Glivenko pastebi, kad pats Gėtė buvo nelaimingai įsimylėjęs teismo patarėjo dukrą Šarlotą Buffo, bet jis nenusižudė, tačiau jo romano veikėjas Verteris nusižudo. Savižudybė pavaizduota ją idealizuojant. Tai daro įtaką išgyvenantiems panašias situacijas ir tarsi siūlo panašią išeitį. I. Glivenko nurodo Verterio tipo universalumą. Anot jo, aplinka ir laikas, formuoja tokias sudėtingas, jautrias, reflektuojančias, nervingas, silpnavales, ir gailesčio vertas asmenybes kaip Verteris. Tam palankios sąlygos atsiranda tokiais kintančiais laikais, koks buvo ir Verterio gyvenamasis amžius. Tokiais pereinamaisiais laikais atsiranda prislėgtų, liguistos psichikos žmonių - tai literatūroje išreikšta vadinamajame Weltschmerz - “pasaulio sielvarte”.

Tikrai, prie savižudybių prisideda ir mūsų laikais vykstantys dideli pakitimai, kurie įvairiai palaužia jautrius žmones. Jie mato neteisybes, žmonių grumtynes, (kaip romėnai sako “po mūsų saule”), patiria skriaudų net iš artimiausių žmonių, išgyvena ne tik savo, bet ir artimųjų nesėkmes ir praranda norą gyventi, netenka jėgų kovoti prieš vyraujančią netvarką tiek savyje, tiek visuomenėje.
I. Glivenko pastebi, kad nuo savižudybės gali išgelbėti tik tvirtas tikėjimas. “Gamta privedė Verterį prie minties apie Dievą. Tikėjimas, religija gal būtų tapusi jam išganinga priemonė susitaikinti su gyvenimu. Bet nelaimė, jis neturėjo tvirto tikėjimo, tvirtų religinių įsitikinimų. Nuolatiniai abejojimai, svyravimai viešpatauja jo prote...”

Apskritai savižudybę mes turime pripažinti savita nervų liga, staigiu arba lėtiniu psichikos sutrikimu, proto aptemimu. Vieniems protas gali aptemti dėl garbės praradimo, kitiems dėl karjeros žlugimo, dėl turto ar mylimo žmogaus netekties, dėl supratimo, kad niekam nereikalingas, visiškai vienišas, sudužus idėjoms... Šiais ir panašiais atvejais reikia kaltinti neteisingą vertybių supratimą. Vertybėms ir gėrybėms hierarchinę tvarką turime nustatyti vadovaudamiesi ne savo subjektyvumu, bet ontine jų svarba, jų reikšme savyje. Kol šito sąmoningumo nebus, subjektyvi samprata nuolat tykos mūsų gyvenimo ir gyvybės, nes netenkame draudos kriterijų. Mes visi gyvename kintančiame pasaulyje.

Norim, ar nenorim, bet jei trokštame parodyti savo didvyriškumą, gyvenimo teigimą visomis kintančio pasaulio aplinkybėmis, privalome kovoti gyvendami ir taip pateikti pasauliui savo veiklą, darbą, kad jį užvaldytume, pertvarkytume. Nesvarbu, kad tampame bejėgiai - svarbu, kad jau pačiu gyvybės išsaugojimu išreiškiame savo galybę prieš tai, kas bloga, neteisinga, nežmoniška, apgaulinga... O jei mūsų pačių blogi darbai, ydos, klaidos parklupdo mus - ne savižudybe nusilenkime joms, bet gyvybės duota galia nusigręžkime į pozityvų gyvenimą, ir tai bus nemažesnis laimėjimas.

Šiaip ar taip svarstysime savižudybės priežastis, sunku įeiti į žmogaus vidų, neįmanoma kitam žmogui visiškai įsigyventi į atskirą asmenį ir jį suprasti. Tik vienas Dievas mato žmogaus širdį ir iki galo pažįsta kiekvieną žmogų. Todėl Bažnyčia giliau atskleisdama apreikštas tikėjimo tiesas, suprasdama, kad Dievas yra kiekvieno žmogaus pilnateisis šeimininkas, pertvarkė buvusį mirusiųjų laidojimo įstatymą. Dabar galima su bažnytinėmis apeigomis laidoti ir savižudžius, jei gyvendami nepareiškė nusistatymo prieš Dievą, viešai neneigė tikėjimo, nepasakė, kad bažnytinės laidotuvės nereikalingos. Tačiau turime suprasti, kad ne laidotuvėse su bažnyčia glūdi žmogaus išganymo esmė. Katalikiškos laidotuvės tik gausina esančiam skaistykloje Dievo malones, atsiteisiant žmogui už nuodėmes skaistykloje, ir padeda įtraukti į malonės vainiką artimuosius. Todėl visuomet pačiam žmogui reikia rūpintis gyventi ir mirti taip, kaip mokė Kristus. Tada visiems ramiau - iškeliaujantiems į amžinybę ir jų liūdintiems.

Nedera žaisti su ugnimi, bet reikia taip tvarkyti gyvenimą, kad ir kitiems jos nekūrentume jų širdyse. Jei mylėsime Dievą ir vienas kitą, atleisime kaltes vienas kitam, nukęsime nuoskaudas ir nepasisekimus, mokėsime gailėtis už savo nuodėmes - visų gyvenimas bus šviesesnis ir lengvesnis. Kartu neliks ir savižudybių. Jas nugalėsime tik bendrai sutelkę jėgas įvairiose gyvenimo srityse.