Kun. Leopoldas Scheifele OFM

“BAŽNYČIOS IR JOS ISTORIJOS VIEŠPAČIUI”

32 eilinis sekmadienis
Šv. Jono bazilikos Laterane konsekracijos šventė
Ez 47, 1 – 2. 8 – 9. 12; 1 Kor 3, 9b – 11. 16 – 17; Jn 2, 13 – 22
 

I
Ką mes švenčiame, minėdami Romos Šv. Jono bazilikos Laterane (Basilica di S. Giovanni in Laterano) konsekraciją? Ši bazilika yra “visų bažnyčių visame mieste ir visame pasaulyje galva ir motina” (omnium urbis et orbis ecclesiarum caput et mater); iš pradžių ji buvo dedikuota Švč. Išganytojui (Ss. Redemptori)... Švenčiame Dievo išganymo darbą, kuris po Biblijos metų tęsiasi Bažnyčios istorijoje; švenčiame Kristų – Bažnyčios Viešpatį.

II
Šv. Jono bazilika Laterane – labai svarbi Bažnyčios istorijoje ir verta šiandien, jos konsekracijos dienos šventėje, nauju ypatingu Bažnyčios istorijos metu apmąstyti tris jos istorijos reikšmingus momentus.

III
(1) Bazilika Laterane – Tolerancijos edikto Bažnyčia

Bazilika Laterane yra “visų miesto ir pasaulio bažnyčių galva ir motina” ne todėl, kad būtų buvusi pirma krikščionių Bažnyčia, o todėl, kad yra jų pirma oficiali Bažnyčia, pirma Romos krikščioniška tapusios imperijos Bažnyčia, kurios pastatymas buvo imperatoriaus Konstantino užsakytas, Romos patricijų Lateranų šeimos žemėje įvykdytas, – po Milano tolerancijos edikto (313), pasibaigus krikščionių persekiojimui. Krikščionybė, nuo tada imperatoriaus toleruota ir puoselėjama religija, neilgai trukus tapo valstybės religija – tai įvyko 380 m. imperatoriaus Teodosijaus Tesalonikos ediktu.

Romos imperijos rytuose religija tapo “valstybės Bažnyčia”. Imperatorius tampa Bažnyčios galva, ir tai tarsi primena Komunistų partijos komitetą... Vakaruose ji tapo “Bažnyčios valstybė” – popiežius tampa ne tik Bažnyčios, bet ir valstybės galva. Netrūksta šiandien balsų, kurie “Konstantino atsivertimą” dėl to nori pavadinti “Bažnyčios Konstantino nupuolimu”...

O Lietuvoje galima džiaugtis krikščionių persekiojimo pabaiga ir sveikinti imperatorių Konstantiną Euzebijaus Cezariečio, pirmojo Bažnyčios istorijos rašytojo, žodžiais: “Jis – vienintelis tarp Romos imperatorių, kuris deimantų tikėjimu pagerbė Dievą, pasaulio Viešpatį; vienintelis su didžiausiu ryžtu paskelbė Kristaus žodį; vienintelis, kuris pagerbė Bažnyčią kaip joks kitas pasaulyje; vienintelis, kuris tobulai sunaikino politeizmo klaidingus tikėjimus ir sutriuškino visus stabmeldystės būdus... nuo metų pradžios iki mūsų dienų nėra jokio kito žmogaus, kurį galėtume palyginti su mūsų imperatoriumi” (Vita Constantini, 75).

(2) “Laterano sutartis” – “konkordato ir privilegijų Bažnyčia”

Kalbama apie “Laterane antspaudu patvirtintą Imperatoriaus Bažnyčią” ir “Popiežiaus valstybę”, “Konstantino dovanojimu” vadinamą... Pastaroji baigėsi Garibaldžio ir kitų “laisvės didvyrių” ir nacionalistų “kova už Romą”; 1870 m. popiežius Pijus IX savo noru tapo “Vatikano kaliniu” ir nepripažino Italijos nacijos, drausdamas katalikams dalyvauti naujos valstybės pareigose ir politikos reikaluose savo bulle “Non expedit” 1874 m.

Penkiasdešimt penkeriais metais vėliau Lateranas vėl buvo naujo valstybės ir Bažnyčios susitaikinimo liudytoju. 1929 m. (vasario 11 d. ) Mussolini ir kardinolas Gasparri, Pijui XI popiežiaujant, sudarė “Laterano sutartis”, kuriose Romos Katalikų Bažnyčia pripažino Italijos valstybę ir leido katalikams aktyviai dalyvauti jos valdyme. Italijos valstybė iš savo pusės pripažino Vatikaną kaip suverenią valstybę ir suteikė Katalikų Bažnyčiai nemažai privilegijų (finansinę paramą; tikybos pamokas valstybės mokyklose ir t. t.).

“Laterano sutartis” tapo naujos “konkordatų” bangos pradžia; jos yra Italijos krikščionių demokratų partijos kilimo pagrindas, jos vadovavimo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pokarinės respublikos pabaigos, paskendusios “tangentapolio” gigantiškoje korupcijos krizėje, tik prieš keletą metų.

(3) Lateranas kaip Romos vyskupija – “naujoji kompetencijos Bažnyčia”

“Laterane” yra “Laterano bazilika”, “Laterano  rūmai”. Iki Avinjono popiežių tremties (1309 – 1377 m.) ten buvo popiežių kurija; Vatikanui tapus kurija, ten buvo įkurtas muziejus. Leonas XIII Laterano rūmuose įsteigė Romos vyskupijos “vikariatą” (vyskupiją). Nuo tada Laterano bazilikos ir rūmų, kaip Romos diecezijos katedros ir vyskupijos, vaidmuo darėsi vis aiškesnis.

Šiandien Romos vikariatas Laterane yra Romos Bažnyčios (diecezijos, vyskupijos) atsinaujinimo centras ir variklis. 80-ais ir 90-ais metais, kardinolui Poletti pradėjus ir kardinolui Ruini baigus, ten įvyko “Romos sinodas”. Buvo pakviesti visų religijų ordinų nariai, visų Bažnyčios atsinaujinimų judėjimų atstovai, visi tikintieji. Daug susirinkimų ir programų čia buvo vykdoma. Dabar, rengiantis 2000 metų Jubiliejui, jau prasidėjo vadinamoji “missione cittadina”: atstovai iš visų Romos parapijų yra pakviesti atlikti pratybas Laterano vikariate, kad savo parapijų grupėse galėtų parengti misionierius, kurie paskui savo “quartiere” (miesto dalyje) nuo namo prie namo iš naujo skelbs žmonėms Evangeliją.

Visiems aišku, kad valstybė neatlieka Bažnyčios darbo; Bažnyčia mažiau gali remtis valstybės privilegijomis. Džiaugdamiesi religijos laisve katalikai turi atlikti savo darbą – išlaikyti savo Bažnyčią ir iš naujo, naujai evangelizuodami, “skelbti Evangeliją visai kūrinijai”, – bent jau savo amžininkams...

IV
Tokia trumpa prie Laterano bazilikos vykusi Bažnyčios istorija, labai prasmingai mums parodanti įvairių valstybės ir Bažnyčios ryšių modelius. Kurį iš jų reikia išsirinkti šiandien Lietuvos Katalikų Bažnyčiai? Nėra lengva atsakyti. Geriausia būtų išrinkti iš kiekvieno modelio geriausią aspektą:

(1) “Edikto Bažnyčia”
Kartu su Euzebijumi galime džiaugtis, kad pagaliau praktikuojančių katalikų diskriminacija baigta; galime džiaugtis Lietuvos nepriklausomybės ir Bažnyčios laisve. Ir neužmirškime dėkoti ir gerbti tuos vyrus ir moteris, kurie pasiaukojo, kad padėtis pasikeistų.

(2) “Privilegijų Bažnyčia”
Būtų didelė klaida atsisakyti dėl Bažnyčios savigarbos valstybės privilegijų – ypač tikybos pamokų. Atvirkščiai, sąžiningi žmonės dirbdami Bažnyčios ir valstybės struktūrose labai gerai žino, kad šiandien, esant visuotinei civilizacijos krizei visos autoritetingos įstaigos privalo bendradarbiauti, atnaujinti visuomenės gyvenimo pamatą. Šiuo metu reikia, kad valstybė dar labiau remtų Bažnyčią auklėjimo ir labdaros veikloje.

(3) “Kontempliacijos Bažnyčia”
Visiems katalikams, išmokusiems “skaityti laiko ženklus”, aišku, kad Bažnyčiai nepakanka naujomis privilegijomis atnaujinti senas. Kitais žodžiais tariant, neužtenka “siųsti į pragarą” sektantus kartu su protestantais ir tais katalikais, kurie nelanko Bažnyčios... Šiandienos “religijų ir pasaulėžiūros rinkoje” Bažnyčiai būtina tapti vis kompetentingesne”. Visiems katalikams reikia gerai žinoti savo tikėjimą; kiekvienas katalikas šiandien yra ne “paklydėlė avis”, o “brolio ganytojas”, misionierius.

V
Tikrai daug ko šiandien moko Laterano bazilika, prie jos vykusi Bažnyčios istorija... o šiandien – ne Laterano bazilikos pamoka, bet jos šventė.

Ką mes švenčiame – ne Bažnyčios istoriją, o Bažnyčios Viešpatį, jos istorijos iš aukštai Veikėją. Ką mes švenčiame? Dievo išganymo darbą Biblijos metais ir toliau – Bažnyčios metais. Kaip mes švenčiame? Džiaugsmingai, dėkingai, pasitikėdami: Viešpats visada su savo Bažnyčia; Viešpats visada su mumis. Amen.
 

Red. past. : autorius kun. Leopoldas Scheifele OFM dirbo nuodėmklausiu Šv. Jono bazilikoje (“Poenitentiarius Lateranensis”).