Mes, Lietuvos ganytojai, kreipiamės į Jus, brangūs tikintieji ir Blaivybės sąjūdžio aktyvistai, kviesdami Viešpaties duotoje naujoje Nepriklausomos Lietuvos situacijoje apsvarstyti skaudžią mūsų visuomenei alkoholizmo ir narkomanijos problemą. Lietuvos ganytojai praeityje ne kartą yra kalbėję mūsų žmonėms apie blaivybės svarbą, daug kartų blaivybės propaguotojai yra pateikę statistinių duomenų suvestines, gąsdinančias ir įspėjančias, kokius baisius dvasinius ir materialinius nuostolius atneša girtavimas. Manome, kad nėra būtina kartoti šiuos įspūdingus pagraudenimus. Žmogus, pasimetęs šiandieninės informacijos sraute, nėra linkęs pakankamai rimtai tokius pagraudenimus priimti.

Pirmiausia norime Jums priminti, ką apie girtavimą sako Dievo žodis – Naujasis Testamentas:

Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.

“Viskas man valia!” Bet ne viskas naudinga! “Viskas man valia!” Bet aš nesiduodu pavergiamas! (1 Kor 6, 9 – 12).

Taigi Dievo žodis apaštalo Pauliaus lūpomis kviečia kiekvieną sąmoningą krikščionį į blaivumą kaip autentišką Kristaus mokinio gyvenimo būdą. Nė vienas, sąmoningai apsisprendęs už neblaivumą – alkoholizmą ar narkomaniją, – negali būti Dievo karalystės pilietis – o ypač tie, kurie tampa šių žalingų įpročių vergai. Šventasis Raštas įpareigoja kiekvieną krikščionį kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų brolių ir seserų, visų žmonių dvasinę laisvę. Tai ypač aktualu šiandien. Mes negalime teisti ar smerkti po gyvenimo išbandymų kryžiumi palūžusių brolių ir seserų, bet turime kovoti už savo ir jų dvasinę laisvę – laisvę būti blaiviems.

Paveldėjome sunkų netolimos praeities palikimą. Mūsų kraštą pavergusios jėgos stūmė mūsų brolius ir seseris į girtavimo liūną. Tuomet nemažai visuomenės daliai atrodė priimtina, prislopinus sąžinę ir sąmonę, bent kuriam laikui pamiršti, kokioje tamsoje ir beviltiškoje situacijoje gyvename. Pasidavęs nevilčiai, nusiminimui ir praradęs tikėjimą, ne vienas jautrios sielos žmogus nesugebėjo atsispirti svaiginimosi pagundai.

Šiandien turime teisę į kūrybinę atsakomybę už savo, artimųjų ir mūsų krašto ateitį, turime teisę tikėti Dievu ir jo Karalystės palaima. Tačiau ir šiandien yra jėgų, kurios bando pasinaudoti kitais žmonėmis ir jų laisvo apsisprendimo teise, siekdamos egoistinių tikslų. Laisvus mūsų visuomenės piliečius šios jėgos klastingais būdais bando paversti rinka alkoholiniams gėrimams ir narkotikams, bando padaryti juos alkoholio ir narkotikų vergais, net vaikus – moksleivius, mūsų jaunimą... Mieli Broliai ir Seserys, kviečiame jus visur, kur gyvenate, esate ir dirbate, būti kovotojais už savo, o ypač mūsų vaikų ir jaunimo teisę į dvasinę laisvę, blaivumą ir žmogiškąjį orumą.

Kalbėdami apie šią kovos už dvasinę laisvę – žmonių blaivumą – pareigą, mes visuomet prisimename Lietuvos praeitį. Pirmiausia – vyskupą M. Valančių, XIX šimtmetyje pakvietusį į kovą prieš girtavimą. Savo vyskupijoje jis įsteigė blaivybės broliją, gyvu žodžiu ir raštais ragino žmones atsisakyti girtavimo ir stoti į broliją, o kunigams įsakė griežtai laikytis blaivybės ir propaguoti ją tarp žmonių. Vyskupas M. Valančius nuolatos kreipdavosi į doresnius, šviesesnius dvasininkus, ragindamas ar prašydamas juos naikinti savo smukles, negirdyti žmonių. Tačiau į jo kvietimą atsiliepė tik nedidelė dvarininkų grupė, kai kurie iš jų net visai uždarė ne tik smukles, bet ir bravorus.

Tuo metu blaivybės sąjūdis Lietuvoje įgavo prieš tai neregėtą mastą.

Tačiau kam kam – carinei rusų valdžiai ir didelei daugumai dvarininkų – blaivybės skleidimas nepatiko, nes dėl to jie patyrė didelius finansinius nuostolius. Žmonės negėrė: degtinė rūgo bravoruose ir karčiamose. Staiga ir žymiai sumažėjo valdžios ir dvarininkų pajamos. Todėl dvarininkai kėlė triukšmą ir ėmė skųsti vyskupą M. Valančių ir padėjėjus, kad jie griauna visuomenės tvarką, daro nuostolius ir valstybei ir dvarininkams. Valdžia ėmė persekioti ir varžyti blaivybės brolijų veiklą, grasinti jos platintojams ir visokiais būdais raginti žmones neklausyti vyskupo, bet gerti kaip gėrus.

Šiuose praėjusio šimtmečio įvykiuose galime įžvelgti daug panašumų į mūsų šiandieninę situaciją. Ir mūsų visuomenėje yra jėgų, kurioms asmeninis ar grupės finansinis pelnas yra svarbesnis nei viso krašto žmonių fizinė ir dvasinė gerovė.

Turėtume nepamiršti, kad vysk. M. Valančius kovojo su girtavimu ne tik bardamas ar baisiais girtavimo padariniais gąsdindamas, bet ir nuolat, net ir pirmoje savo blaivybės “gromatoje”, iškeldamas blaivaus gyvenimo teigiamas puses (1). To kartais pasigendame šiandieninėje mūsų blaivybės sąjūdžio veikloje. Jaunų ir laisvų žmonių aimanomis bei gąsdinimais nepatrauksim, nesužavėsim.

Šviesų pozityvaus blaivybės propagavimo pavyzdį šio šimtmečio sovietinių laikų sutemose paliko ir didis tų dienų apaštalas kunigas Juozas Zdebskis. Net ir šiandien jauni žmonės užgniaužę kvapą klausosi prisiminimų, kaip kunigas su meile pasilenkdavo prie kiekvieno, pakelėje gulinčio girto žmogaus, su kokiu pasiaukojimu ir meile imdavo jį į savo automobilį ir veždavo į namus ar kokią vietą, kur juo būtų krikščioniškai pasirūpinta. Jis visai neišgyveno, kad daugelio bus nesuprastas ir išjuoktas, o gal net apšmeižtas. Šviesus mūsų laikų Gailestingojo samariečio kun. Juozo Zdebskio paveikslas rodo kelią ir mūsų dienų kovotojams už tautos blaivumą.

Prieškarinės Nepriklausomos Lietuvos dvasinėje aplinkoje susiformavęs katalikas, tik apsvaigęs išdrįsdavo pakelti ranką prieš savo artimą ar atlikti nedorą veiksmą. Šiandien situacija kitokia – mūsų šalyje įvykdomų nusikaltimų pagrindinis šaltinis – sąmoningas ,“blaivus” ir apskaičiuotas apsisprendimas, nepaisant sąžinės balso, siekti materialinės naudos ir turtų sau ar savo grupuotei. Svaigalai yra “būtina” nedoros veiklos priemonė samdytiems nusikaltimų vykdytojams, bet ne nusikaltimų sumanytojams. Į girtavimo ir narkomanijos liūną šiandien sąmoningai stumiama tauta ir jaunimas norint, kad jie taptų nusikalstamų grupuočių ir prekeivių pasipelnymo rinka. Pasikeitusi situacija alkoholizmo ir narkomanijos motyvacijoje skatina keisti ir blaivybės sąjūdžio veiklos pobūdį.

Mes, Lietuvos katalikų vyskupai, manome, kad pirma, visi sąmoningi mūsų krašto piliečiai turėtų budėti, kad mūsų valstybėje leidžiami įstatymai gerbtų kiekvieno valstybės piliečio teisę į blaivų gyvenimo būdą, apsaugotų visuomenę, o ypač jaunąją kartą nuo galimybės tapti klastingų manipuliacijų aukomis. Turime vieningai siekti, kad niekas nebūtų pavergiamas naudojantis jo silpnybėmis ir nepatyrimu.

Antra, mes manome, kad sudėtingoje Lietuvos ekonominėje situacijoje blaivybės sąjūdžio aktyvistai turi energingiau formuoti krašto gyventojų laisvalaikio kultūrą, stengdamiesi patraukti kuo daugiau žmonių į aktyvią kultūrinę, religinę, kraštotyros veiklą, savišvietą ir t.t. Kaip niekad šiandien yra aktuali kūrybinga alkoholizmo prevencijos veikla.

Trečia, visos visuomenės, ypač krikščioniškos jos dalies, didžiausias rūpestis turėtų būti dvasinės pagalbos teikimas tiems broliams ir seserims, kurie tapo priklausomi nuo svaigalų ar narkotikų, kurie prarado dvasinę laisvę ar net tapo žalingų įpročių vergais. Nei pataikavimas jų įpročiams, nei jų barimas ar smerkimas nepadės jiems auginti laisvės, nepadės jiems prisikelti. Mes turime tiesti jiems – į šią nelaisvę patekusiems – broliškos – seseriškos pagalbos ranką. Senojo sovietinio tipo “blaivyklas” turėtų pakeisti (ar bent jų tinklas turėtų būti papildytas) dvasinės pagalbos centrai, kuriuose šie nelaimingieji broliai ir seserys būtų ne ujami, o priimami su meile ir geranoriškumu, kurio nenuslopintų net jo pakartotiniai nuopoliai. Visų mūsų rūpestis turėtų būti tokių dvasinės pagalbos centrų kūrimas, anoniminių alkoholikų grupių rėmimas ir t.t. Kiekvienas iš mūsų galime suklupti, paslysti, dvasia susirgti. Mes, krikščionys, turėtume būti ne pasipūtę, suklupusius smerkią fariziejai, bet paklydusiems į pagalbą skubantys Gerojo Ganytojo Kristaus mokiniai, pripažįstantys ir gerbiantys suklydusio brolio ar sesės teisę į atsivertimą.

Šiuo metu mūsų krašte yra ne viena blaivybės propagavimu užsiimanti organizacija. Gaila, kad jos ne visada sutaria. Nuolatinis komplikuotas praeities nuopelnų ir nuopolių aiškinimasis atima laiką ir jėgas tų blaivybės entuziastų, kurie pozityviai dirbdami galėtų išgelbėti daug brolių ir seserų, jei sektų Gailestingojo samariečio pavyzdžiu, neklausdami, kas yra tas, kuris reikalingas mano pagalbos – buvęs draugas, ar buvęs priešas. Taip pat turėtume elgtis su kiekvienu norinčiu tapti nuoširdžiu blaivybės skleidėju. Savo meile ir pasiaukojimu visus turėtume laimėti Kristui – atsivertimui. Kiekviename žmoguje, reikalingame mūsų pagalbos ir bendradarbiavimo, matykim tą mažiausią brolį, apie kurį Kristus sako: “Ką padarėte jam, man padarėte!”

Kad pajėgtume eiti šiuo keliu, visus kviečiame bendrai maldai spalio – rožančiaus maldos – mėnesį. Kviečiame iš naujo apmąstyti skaudžias mūsų laikmečio problemas per Vėlines ir lapkričio mėnesį, kai mūsų mintys savaime krypsta į mirties bei amžinybės prisiminimą. Taip pat ir artėjančio Advento laikotarpiu kviečiame visus per maldą suprasti, kad laukiame To, kuris prieš 2000 metų atėjo į žemę ne smerkti ir teisti, bet gelbėti ir padėti. Mes, Lietuvos vyskupai, linkime visiems Lietuvos tikintiesiems ir ypač kovotojams už blaivią Lietuvą būti panašiems į Gerąjį Gailestingąjį Viešpatį Kristų! Tik sekdami Juo, vadovaudamiesi jo žodžiu ir pavyzdžiu sukursime blaivią ir dorą mūsų krašto visuomenę!

Priimta Lietuvos Vyskupų Konferencijos posėdyje Kaune 1997 m. spalio 14 dieną
 

N. B.: Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius prašo Kauno arkivyskupijos klebonus sekmadienį perskaityti šį kreipimąsi bažnyčiose.
 

1 “Ar numanot vaikai mano, jog Dievas neišsakytai didę loską dėl jūsų suteikė atsiųsdams blaivystę arba prisiturėjimą nuo arielkos ir arako. – Ir jūs iš savo pusės didėj gražų paveikslą parodėt klausydamies balso savo vyskupo, savo kunigų: džiaugias labai širdis mana veizint, kaip jūs trumpame laike viens už kitą priėmėt tą šventą patarnavimą negerti visiškai arielkos: iš visų pusių rašė prie manęs kunigai ir šiaip jau žmonės apie jūsų paklusnumą ir už laimingą save paskaitau, jog man tenka ganyti tokias geras aveles, kurios suprant balsą savo Piemenies, iš to permaniau jūsų tvirtą tikėjimą, atvertą širdį ant priėmima gero mokslo. – Dėkui už tai jums vaikai mano, per tai pasirodėt meilūs Dievui, visam dangui linksmybę padarėt ir palinksminot mane darbuojantis apie jūsų išganymą. <...>

Ir jūs patys ar maž džiaugiatės pergalėję tą neprietelį arielką: jau nebgaišinat dykai grašių atiduodami žydams tuomet, kai jūsų vaikai būdavo pusalkaniai ir pusplikiai. –Nebegirdėtis jau muštynių ir nezgadų manuose, be ko pirmiaus nei viena šventė neapsieidavo. – Moterys ir ūkininkės, nudžiūvo ašaros nuo skruostų jūsų, nebsikovojat nuo vyrų savo girtų namo pargrįžtančių, visuomet dabar matot juos išmintingus ir rūpinančius apie gaspadorystę ir vaikus. – Ir jūs vyrai nebregit moterų savo girtų namo pareinančių arba iš namų javus skraitais į karčiamas nešiojančių, barniai ir muštynės po rinkas ir karčiamas išnyko, butuose pargrįžo meilė tarp ūkininkų ir saviškių, jau nebgirdėt baisių atsitikimų iš arielkos, visi darbai geriau klojas, nieks dėl arielkos nebgul pasliks panedielyje kaip pirma atsitikdavo. – Vaikai nemato piktų paveikslų savo tėvų ie dęlto labiausiai jus šienavoja, visur pakajus ir linksmybė, rodos, jog šviesesnė saulė pražibo ir tūkstančiai balsų pakilo į dangų, šlovinančių Dievą už jo šventą loską, per kurią atvedė žmones į protą”.

Taigi ne gąsdindamas, o skatindamas vyskupas M. Valančius vedė žmones į blaivybę.