Šeimai nėra alternatyvos

Pamokslas, pasakytas spalio 5 dieną Rio de Žaneire per popiežiaus Antrojo susitikimo su pasaulio šeimomis baigiamąsias šv. Mišias
 

Garbė Jėzui Kristui!

1. “Telaimina mus Dievas visą mūsų gyvenimą” (Atliepiamoji psalmė, plg. ps 128 (127), 5).

Dėkoju Dievui, leidusiam man vėl susitikti su jumis, viso pasaulio šeimomis, kad iškilmingai patvirtinčiau, jog esate “žmonijos viltis”!

Pirmą kartą su pasaulio šeimomis susitikau 1994 metais Romoje. Antrasis susitikimas šiandien baigiasi Rio de Žaneire. Nuoširdžiai dėkoju už pakvietimą kardinolui Eugenio de Araujo Sales, taip pat visiems vyskupams bei Brazilijos vyresnybei, prisidėjusiai prie šio didelio įvykio sėkmės. Susirinkome iš įvairių šalių bei įvairių Bažnyčių, ne tik iš Brazilijos bei Lotynų Amerikos, bet ir iš visų žemynų, kad visi drauge į Dievą kreiptumės šia malda: “Telaimina mus Dievas visą mūsų gyvenimą!”

Šeima tikrai yra ypatinga ir drauge pagrindinė meilės ir gyvenimo bendruomenė, kuria remiasi visos kitos bendruomenės ir visuomenės. Prašydami Aukščiausiojo palaiminti šeimas, drauge meldžiamės už visas šias dideles  bendruomenes, kurioms atstovaujame. Meldžiamės už tautų ir valstybių, Bažnyčios ir pasaulio ateitį.

Per šeimą visa žmogaus egzistencija tikrai yra nukreipta į ateitį. Šeimoje žmogus išvysta pasaulio šviesą, užauga ir subręsta. Joje jis tampa vis brandesniu savo šalies piliečiu ir vis sąmoningesniu Bažnyčios nariu. Šeima taip pat yra pirmoji ir pagrindinė aplinka, kurioje kiekvienas žmogus suvokia ir įgyvendina savo žmogiškąjį bei krikščioniškąjį pašaukimą. Trumpai sakant, šeima yra bendruomenė, kurios neįmanoma pakeisti kita. Tai liudija ir šios dienos liturginės šventės skaitiniai.

2. Pas Mesiją ateina žydų ortodoksijos atstovai, fariziejai paklausti, ar vyrui galima atleisti žmoną. Kristus savo ruožtu klausia, ką yra įsakęs Mozė. Šie atsako, kad Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti žmoną. Bet Kristus jiems taria: “Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!” (Mk 10, 5 – 9).

Kristus kalba apie pradžią. Ši pradžia pateikiama Pradžios knygoje, kur aprašomas žmogaus sukūrimas. Pirmajame šios knygos skyriuje skaitome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, sukūrė juos kaip vyrą ir moterį (plg. Pr 1, 27), ir tarė jiems: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!” (Pr 1, 28). Pasak antrojo pasakojimo apie sukūrimą, kurį mums siūlo pirmasis šios dienos liturgijos skaitinys, moteris buvo sukurta iš vyro. Šventasis Raštas sako: “Tada Viešpats Dievas užleido žmogui miego alpulį ir, kai tas užmigo, išėmė vieną jo šonkaulį, o jo vietą mėsomis užpildė. Iš žmogaus paimtą šonkaulį Viešpats Dievas perdirbo į moterį ir atvedė ją pas žmogų. Žmogus pasakė: “Štai pagaliau yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji žmona vadinsis, nes paimta iš vyro. Todėl vyras paliks tėvą motiną ir šliesis prie savo žmonos; juodu taps vienu kūnu” (Pr 2, 21 – 24).

3. Pasakojime vartojamos senojo pasaulio antropologinės kategorijos, tačiau jis pasižymi nepaprastu gilumu: visiškai neįprastai juo išreiškiamos esminės tiesos. Viskas, kas vėliau bus atrasta žmogaus apmąstymais bei moksliniu pažinimu, galės tik patvirtinti tai, kas čia jau slypi kaip užuomazga.

Pradžios knyga pirmiausia atskleidžia kosminį kūrinijos matmenį. Žmogus pasirodo milžiniškame kosminiame visos kūrinijos horizonte: neatsitiktinai jis sukuriamas paskutinę pasaulio kūrimo dieną. Žmogus įžengia į Kūrėjo kūrinį tada, kai duotos jo egzistencijos visos išankstinės sąlygos. Žmogus yra vienas iš regimų kūrinių; tačiau Šventajame Rašte sykiu sakoma, kad tik jis buvo sukurtas “pagal Dievo paveikslą”. Kūrimo procese šis nuostabus kūno ir dvasios junginys yra kažkas iš esmės nauja. Sulig žmogaus būtimi visa nuostabi regimoji kūrinija atsiveria to, kas dvasiška, matmeniui. Protas ir valia, pažinimas ir meilė – visa tai įsiterpia į regimąjį kosmosą žmogaus sukūrimo akimirką. Ir būtent dėl to nuo pat pradžių tampa aišku, kad fizinis ir dvasinis gyvenimas vienas kitą persmelkia. Tad vyras palieka savo tėvą ir motiną ir šliejasi prie žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. Šis santuokinis tapimas viena šaknijasi ir pažinime, ir meilėje, tai yra dvasiniame matmenyje.

Pradžios knygoje visa tai išsakoma jai būdinga kalba, kuri yra ir nuostabiai paprasta, ir išsami. Vyras ir moteris, pašaukti gyventi kosminio kūrimo proceso metu, jų pašaukimo akimirką pasirodo kaip gebantys turėti palikuonių sąveikaudami su Dievu, tiesiogiai sukuriančiu kiekvienos naujos žmogiškosios būtybės sielą. Vienas kitą pažindami bei mylėdami ir sykiu susivienydami kūnais, jie pašauks į gyvenimą būtybes, panašias į save ir sukurtas – kaip jie patys – pagal “Dievo paveikslą”. Jie perduos savo vaikams gyvybę, jų pačių gautą iš savo tėvų. Pradžios knygos ir Evangelijos puslapiuose pateikiama paprasta ir sykiu didinga tiesa apie šeimą: pagal Dievo planą santuoka – neišardoma santuoka – yra sveikos ir atsakingos šeimos pagrindas.

4. Evangelijoje Kristus nusako Dievo Kūrėjo planą keliais, bet labai įsimenančiais bruožais. Antrajame skaitinyje skelbiamoje vietoje iš Laiško žydams irgi tvirtinama: “Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam priderėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno” (Žyd 2, 10 – 11). Tad žmogaus sukūrimas remiasi amžinuoju Dievo Žodžiu. Dievas pašaukė viską būti per Žodį, amžinąjį Sūnų, per kurį viskas buvo sukurta. Žmogus irgi buvo sukurtas per šį Žodį, ir buvo sukurtas kaip vyras ir moteris. Santuokinio ryšio ištakos slypi amžinajame Dievo Žodyje. Jame buvo sukurta šeima. Jame Dievas amžinybėje sugalvojo, apmąstė ir įgyvendino šeimą. Per Kristų ji įgyja savo sakramentinį pobūdį, yra pašventinama.

Laiško žydams tekstas primena, kad santuoką, kaip ir bet kurią kitą žmogiškąją tikrovę, savo kančiomis bei kryžiumi pašventino Kristus. Čia jis apsireiškia kaip naujasis Adomas. Kaip pagal gamtos tvarką visi kylame iš Adomo, taip ir malonės bei šventinimo tvarkoje pirma mūsų visų yra Kristus. Šeimos pašventinimo šaltinis yra santuokos sakramentiškumas.

Šventintojas – tai yra Kristus – ir visi šventinamieji – jūs, tėvai ir motinos, jūs šeimos, – kreipkitės bendrai į Tėvą, primygtinai prašydami palaiminti tai, ką jis per santuokos sakramentą  jumyse padarė. Ši malda apima visus žemėje gyvenančius sutuoktinius ir visas šeimas. Juk Dievas, vienintelis visatos Kūrėjas, yra gyvybės ir šventumo šaltinis.

5. Viso pasaulio tėvai ir šeimos, leiskite man pasakyti: Dievas šaukia jus į šventumą! Jis pats išsirinko mus Kristuje “prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje” (Ef 1, 4). Jis jus neišmatuojamai myli, nori, kad būtumėte laimingi. Tačiau jis taip pat nori, kad visada mokėtumėte sieti ištikimybę su džiaugsmu, nes vieno neįmanoma turėti be kito. Neleiskite į namus įsiveržti hedonistinei mąstysenai, garbės troškimui bei egoizmui. Būkite Dievui dosniaširdžiai. Negaliu dar kartą nepriminti, kad šeima “tokia, kokia ji yra ir ką veikia kaip tvirta gyvenimo ir meilės bendruomenė” tarnauja Bažnyčiai ir visuomenei (plg. Familiaris consortio, 50). Dievo palaimintas, tikėjimo, vilties ir meilės kupinas abipusis atsidavimas leis abiem sutuoktiniams siekti tobulumo bei šventumo. Kitaip tariant, jis bus šeimos šventėjimo pagrindas ir tarnaus evangelizacijai kiekvienuose namuose.

Mieli broliai ir seserys, koks didelis uždavinys jūsų laukia! Į šeimą privalote nešti ramybę ir džiaugsmą. Malonė didina bei tobulina meilę ir suteikia jums būtinų šeimos dorybių – nuolankumo, pasirengimo tarnauti ir aukotis, tėvų ir vaikų meilės, pagarbos ir tarpusavio supratimo. O kadangi gėris nori plisti, ir aš norėčiau, kad jūsų įsitraukimas į šeimų sielovadą – kiek įmanoma – skatintų jus dovanoti jumyse esančią dovaną pirmiausia savo vaikams, tada šeimoms – galbūt giminaičiams ir draugams, – nutolusioms nuo Dievo arba tiesiog išgyvenančioms nesupratingumo ar abejonių laikotarpį. Artinantis 2000 metų Jubiliejui kviečiu visus, mane girdinčius, šitaip stiprinti tikėjimą bei krikščioniškąjį liudijimą, kad per Dievo malonę viso pasaulio šeimos tikrai atsivertų bei asmeniškai atsinaujintų (plg. Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, 42). Tegu visose krikščionių šeimose viešpatauja Šventosios Šeimos ir Nazareto dvasia!

Brazilijos , Lotynų Amerikos ir viso pasaulio šeimos, popiežius ir Bažnyčia tiki jumis.

Pasitikėkite: Dievas su mumis!