ŽMOGAUS LIKIMAS

Kalba, pasakyta balandžio 23 d. Šv. Jono bazilikoje Laterane per dvasinio susikaupimo konferenciją 2000 metų Jubiliejui pasirengti
 

Aplankyti antikinės Romos griuvėsius, eiti Kryžiaus kelią Koliziejuje su popiežiumi, melstis seniausiose Romos Bažnyčiose, įsilieti į minią Šv. Petro aikštėje, pamatyti moderniąsias bažnyčias – tai nepaprastų kontrastų kelias ne tik Romos lankytojui, bet ir šio miesto piliečiui, kuriam šiaip jau šis įprastinis pasaulis atrodo vieningas. Iš tiesų šis  Miestas mums pasakoja apie žmogaus likimą, kuris yra nuolatinis stabmeldystės ir krikščionybės susidūrimas.

Siūlau pamąstyti apie du priešingus dalykus: pirmojo simboliu laikyčiau romėnų Forumą, antrojo – Šv. Petro aikštę.

Forume pamatysime, kaip buvo pereita nuo pagoniškų stabų prie krikščioniško tikėjimo. Šį perėjimą, paskatintą “pirmosios evangelizacijos”, galime sulyginti su “pirmuoju atsivertimu”, dvasinė teologija taip apibrėžia pirmąjį žingsnį kelyje į šventumą.

Šv. Petro aikštėje galima įžvelgti, kaip krikščionybėje skleidžiasi šiuolaikinės pagonybės apraiškos, į kurias Šventasis Tėvas atsako savo kvietimu į “naująją evangelizaciją”. Ją galime sutapatinti su tuo, ką dvasinio gyvenimo mokytojai vadina “antruoju atsivertimu”.

Apaštalo Petro patirtis primena mums pirmąjį ir antrąjį atsivertimą. Kristaus pakviestas Simonas seka jį iki Kančios. Argi jis nepasakė Viešpačiui: “Štai mes viską palikome ir sekame tave” (Mt 19, 27)? Jis netgi pasisako esąs pasiruošęs už Jėzų numirti. Tačiau Jėzus, įspėdamas, kad jis tris kartus jo išsižadės kančios valandą, kviečia į antrąjį atsivertimą: “Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius! (Lk 22, 32). Beje, paskutiniai žodžiai, prisikėlusio Jėzaus pasakyti Petrui, yra “Sek paskui mane!” (Jn 21, 19). Tokiais pat žodžiais jis pirmąkart buvo pašauktas ežero pakrantėje (plg. Mt 4, 19). Tarp šių dviejų atsivertimų Simonas nuėjo ilgą kelią ir net gavo kitą – Petro – vardą.

Perkeldami į tautų istoriją šiuos du lemiamus krikščioniškojo gyvenimo momentus, galėsime geriau suprasti, ką reiškia “pirmoji” ir “antroji” evangelizacija.

I

Pažvelkime į Romos Forumą. Ten regiu simbolinę pirmosios evangelizacijos vietą, kviečiančią pirmą kartą atsiversti iš pagonybės į krikščionybę, atsitraukti nuo stabų, kad pažintume vienintelį Dievą ir tarnautume Tėvui, Sūnui ir Dvasiai – Dievui, apreikštam Viešpaties Jėzaus Kristaus, žmogumi tapusio vienintelio Dievo Sūnaus.

Roma visuomet pilna pagonių stabų ir dievybių. Pakanka pradėti statybos darbus, kad atrastum naują stovylą. Mes vargiai begalime įsivaizduoti, kaip galingai tie stabai žavėjo anų laikų žmones, kai Romos žydų bendruomenėje Jėzaus mokiniai pradėjo skelbti nukryžiuotąjį ir prisikėlusįjį Mesiją.

Šie stabai yra vaizdinių į pasaulį projektuojamas ir garbinamas trokštamų, bet taip pat baimę, pasibjaurėjimą ar net pagundą keliančių objektų atvaizdas. Marsas vaizduoja karingumą ir triumfuojančią pergalės jėgą; Venera – moteriško grožio žavesį; Junona yra žemės motiniškumo įvaizdis, o Apolonas žavi skaisčiu protu. Nebeminėsiu pragaro dievų.

Ar mažieji italai dar mokosi romėnų mitologijos? Kadaise Prancūzijoje jos mus mokė kartu su graikų mitologija. Mes rimtai žvelgėme į šią dievų galeriją, į jų nelaimingus nuotykius, nes juose atpažindavome kasdienį savo likimą. Čia ir slypėjo jų patrauklaus žavesio paslaptis. Šios dievybės buvo atvaizdas žmogaus, kuris savo ruožtu, anot Apreiškimo, yra Dievo “paveikslas ir panašumas”. Trumpai tariant, jos buvo atvaizdo atvaizdas.

Šiame panteone žmogiškoji elgsena vaizduojama iki kraštutiniausių aistrų (keršto, naikinimo įniršio, mirties žavesio, pagrobimo smurto). Trapioje ir pažeidžiamoje laisvėje žmogus savo aptemdytu protu randa didybę, kurią šlovina, bet kuri vis dėlto yra jo paties atvaizdas. Tai darydamas žmogus nepastebi, kad ši didybė savo ruožtu nurodo į kažką, didesnį už jį patį, nežino, kad toji didybė yra Dievo atvaizdas.

Pagoniškųjų dievybių vilionės kupinos savimeilės. Tai paaiškina jų bejėgiškumą, kurį kritikavo jau Izraelio pranašai, nurodydami, jog stabai įkalina žmogų jame pačiame.

Iš tikrųjų dievybės – turime galvoje trokštamus objektus, kuriuos žmogus suabsoliutina, – užuot vedusios žmogų Dievo link, sustabdo jį pakeliui. Šie sudievinti trokštami objektai neišvengiamai pasiglemžia visą žmogų, užgrobia visą jo gyvenimą tartum narkotikai. Panašiai ir įkyrūs vaizdiniai užvaldo visą egzistenciją to, kuris jiems pasiduoda.

Taigi suprantama, kad visuomenės, pripažįstančios šias dievybes kaip savo trokštamų simbolius ir savo egzistencijos garantus, ypač priešinasi vienintelio Dievo liudytojams, nuvainikuojantiems apžavus, “nudievinantiems” ir grąžinantiems į žemiškąją tikrovę žmogaus suabsoliutintus kūrinijos elementus.

Taip galima paaiškinti pirmosios evangelizacijos sukelto konflikto prievartą. Vienintelio Dievo liudytojai visuomet persekiojami. Pagonių imperijose regime dvejopą persekiojimą.

Pirmasis yra žydų tautos persekiojimas. Abiejų žydų karų, valdant Titui ir Adrianui, rezultatas buvo visiškai sugriauta Jeruzalės šventykla ir ištremta žydų tauta. Tito arkos bareljefai mums atskleidžia iš esmės politinį šios kovos aspektą. Romėnų akimis žydų garbinama dievybė buvo pavojinga, nes ji kurstė atsisakyti šlovinti imperatorių, taigi grasino jo imperijai. Tad suprantama, kad imperatorius troško sunaikinti šią maištingą tautą, reikalavusią nepriklausomybės tik tam, kad galėtų būti ištikima vien Dievui.

Antrasis persekiojimas buvo nukreiptas prieš krikščioniškąjį mokymą, plačiai, it liepsna, plitusį visoje Romos imperijoje, pirmiausia tarp žydų bendruomenių. Šiuo požiūriu persekiojimo pobūdis nesiskiria nuo ankstesniojo. Tačiau krikščioniškasis mokymas labai greitai paplito tarp įvairios kilmės pagonių, kviesdamas juos eiti Išganymo keliu, nurodytu Kristaus – Mesijo, kuris apie save yra pasakęs: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6).

Nuo tada romėnai susiduria nebe su atskira tauta, turinčia savo kalbą, kultūrinę tradiciją, teritoriją, bet su laisva valia į brolišką nepriklausomą bendruomenę susivienijusiais asmenimis. Pirmasis jų tapatybės simbolis – Nukryžiuotasis – kaip tiktai yra romėnų valdžios auka. Jų stebinantis nenuolankumas nesuvokiamas, nes tai, kas turėtų juos bauginti, būtent kryžiaus kančia, yra jų vilties simbolis.

Šis dvigubas persekiojimas įžiebia ugnies jūrą, o kaltininkėmis paskelbiamos jos aukos. Per Romos gaisrą Neronas panašiomis represijomis susidorojo tiek su žydų, tiek su pirmosiomis krikščionių bendruomenėmis. Šiame kontekste ir būtent šiame mieste buvo taip pat nukankinti Petras ir Paulius.

Pagal Jėzaus mokymą, išankstinis atsakas į persekiojimą yra dvasinė kova, per kurią pasiekiama tikroji laisvė. Tada – ir tik tada – žmogaus trokštami daiktai grąžinami į savo tikrąją vietą ir virsta priemonėmis, pakopomis, galimybėmis, leidžiančiomis žmogui įgyvendinti savo pašaukimą – pažinti ir mylėti Dievą, tapti vertam savo pašaukimo būti Dievo atvaizdu ir Dievo vaiku.

Šis Kristaus mokymas tęsia biblinio mokymo tradiciją. Prisiminkime epizodą Sinajaus kalno papėdėje, kai Mozė, susitikęs akis į akį su Dievu, gauna jo įsakymus. Liaudis reikalauja, kad jai būtų duotas dievas pagal žmonių įsivaizdavimą. Aukso veršis negali šiai tautai suteikti nei gyvenimo, nei išganymo, jokių tikrųjų gėrybių; tačiau jis čia pat iliuziškai patenkina jos troškimą.

Jis yra stabas ne todėl, kad iš aukso, bet todėl, kad yra “veršis”, kaip jį pašaipiai pavadino Išėjimo knygos autorius. Mat tarp Artimųjų Rytų semitų dievybių jautis užėmė svarbią vietą. Šiandien atkreipiame dėmesį į tai, kad veršis buvo “iš aukso”.

Žydai atsisakė sudievinti veršį. Ar mūsų amžius liausis dievinęs auksą?

II

Dabar palikime romėnų Forumą ir pasukime į Šv. Petro aikštę, nes esame kelyje, vedančiame į antrąjį atsivertimą ir vėliau į antrąją evangelizaciją.

Reikšmingiausi pagonių kultūros objektai yra dievai, nes jie išreiškia žmogaus troškimus ir sutelktai nurodo gyvenimo idealą. Kokie kultūros objektai būdingi evangelizuotoms tautoms?

Pastebime radikalią siekiamo idealo permainą. Kultūra, kurią per šimtmečius kūrė krikščionybė, sutelkta į Dievo tvarkomą žmogaus gyvenimą, kuriame žmogus seka Kristumi. Naujasis gyvenimo būdas dvasios laisvę kelia aukščiau žmogaus troškimų. Demaskuotos dievybės grąžina žmogui jį patį. Taigi žmogus, pasirodantis kultūros kūriniuose, yra ir veikiamas žinios apie Gerąją naujieną, ir tos žinios nešėjas, sustiprintas dieviškuoju gyvenimu, dovanotu per Amžinojo Žodžio įsikūnijimą.

Krikščionys nedievina žmogaus, kaip tai daro pagonys. Žmogus sudievinamas per dalyvavimą Kristaus kelyje. Iš čia kyla krikščionybe paženklintų kultūrų nepakartojama ypatybė: žmogus yra kultūros centre, ypatinga vieta, kurioje skleidžiasi ir pasirodo gyvenimo idealas. Tačiau krikščioniškosiose kultūrose žmogų pirmiausia ugdo kovos įvaizdis – kryžiaus ženklas, kuris tiek krikščioniškuose Rytuose, tiek Vakaruose yra žmogaus matas, modelis, jo idealas.

Per krikščionybės šimtmečius žmogaus paveikslą formuoja Kristaus asmuo ir Evangelijoje aprašyti bei liturgijoje išgyvenami Kristaus gyvenimo slėpiniai, tačiau jį vaizduoja ir šventųjų veidai, savotiški dieviškojo gailestingumo atspindžiai laikinai pažemintoje ir sužalotoje žmonijoje. Žmogų išaukština tai, kad jis grąžinamas į savo tikrovę ir ima sekti Kristumi.

Matome radikalią pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūrų priešpriešą, nors pastaroji ir kilusi iš pirmosios.

Į klausimą “Ar egzistuoja krikščioniškoji kultūra?” galima atsakyti taip: yra krikščioniškas požiūris į kultūrą. Krikščioniškajai kultūrai būdinga nuosaikiai, realistiškai žvelgti į žmogaus asmenį. Toks požiūris paženklino daugybę istorijos suformuotų kultūrų. Keliaudami per Europą iš Vakarų į Rytus ar iš Šiaurės į Pietus šioje mozaikoje įžvelgiame viską vienijantį principą.

Amžiams bėgant pastebime sukrikščionėjusių Europos tautų raidos įvairovę, regime lotynų, germanų, slavų ar kitokios etninės kilmės bei regioninius skirtumus, atpažįstame flamandų arba Reino baseino, prancūzų arba italų meną, taip pat epochų ir minėtas kultūrines skirtybes. Akivaizdžiausia šios įvairovės išraiška yra kalbos.

Tačiau kiekvienoje iš šių kultūrų sykiu įžvelgiame bendrą bruožą, suteikiantį joms giminišką panašumą – krikščioniškąjį tikėjimą. Taip yra todėl, kad jų savitumas, netgi originalumas kyla iš to paties įkvėpimo, iš tos pačios pamatinės patirties – sukrikščioninto žmogiškojo gyvenimo. Darbai išreiškia Dievo tvarkomą žmonių gyvenimą; jie nurodo kelią, kuriuo Dvasia per Tėvą veda Jėzaus, amžinojo Sūnaus, mokinius.

Krikščioniškosios kultūros, kaip pagoniškųjų kultūrų priešprieša, žymi pirmąjį atsivertimą, perėjimą nuo stabų prie vienintelio ir tikrojo Dievo. Tačiau stabmeldystės pagunda po pirmosios evangelizacijos išlieka; tik dabar žmogaus istoriškoje egzistencijoje, jo kelyje į pažadėtąją garbę ji pasireiškia jau be kaukės. Prisiminkime veršį ir auksą.

Naujojo Testamento laiškuose aptinkame žodį “stabas”. Tačiau jis reiškia ne dievybes, bet nuodėmės raiškos formas. Pavyzdžiui, Laiške kolosiečiams sakoma: “Nuraminkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė” (Kol 3, 5), Laiške efeziečiams: “gobšas, tai yra joks stabmeldys...” (Ef 5, 5), pirmame laiške korintiečiams: “Nebūkite stabmeldžiai” (1 Kor 10, 7); po to apaštalas, remdamasis Išėjimo knyga (32, 16), išskaičiuoja naujųjų krikščionių pagundas.

Čia nebekalbama apie pirmąjį atsivertimą, šį galutinį perėjimą, atliktą per Krikšto malonę. Išsirengusieji į šią kelionę suvokia, jog gyventi krikščioniškai nuo šiol galima tik dalyvaujant Kristaus kovoje. Kristus – Mesijas – mus apie tai aiškiai įspėja palyginime apie piktąją dvasią (Mt 12, 44), kuri sugrįžta į namus, iš kurių buvo išvaryta, ir randa juos gerai iššluotus bei išpuoštus. Kadangi ji grįžta dar stipresnė, “tam žmogui darosi blogiau negu pirma”. Tad Jėzus kviečia mus į kovą.

Kokias stabmeldystės pagundas patiria išrinktieji?

Jos išvardijamos palyginime apie sėjėją (Lk 8, 4 ir toliau). Apsėta buvo kiekvienas sklypas: pirmoji evangelizacija išėjo jiems į gera, jie atsakė į tai pirmuoju atsivertimu. Bet po to vėl... velnias, lengvapėdiškumas iš išbandymai, rūpesčiai, turtai ir gyvenimo malonumai...

Judo atvejis yra kraštutinis. Nusižudyti jį paskatina Jėzaus pasmerkimas mirčiai. Jo atgaila paskandinta neviltyje, jo mirtis neigia prisikėlimo viltį. Judo likimas išryškina kitų mokinių gundymo turinį: jie išsigąsta ir pasislepia, pabėga nuo Kristaus Kančios. Judo likimas rodo, koks šio gundymo tikslas ir kur jie gali nuvesti. Jėzus, būdamas dykumoje, tam tikra prasme iš anksto prisiėmė šią pagundą už savo mokinius. Jie girdi gundytoją tariant: “Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemėn, nes parašyta: ‘Jis lieps angelams globoti tave ir jie nešios tave ant rankų’”; jis atsako: “Negundyk Viešpaties, savo Dievo” (Mt 4, 5 ir kt.). Gundymas paveikia žmogaus elgseną, jo ryšį su Dievu, perša kerintį mirties patrauklumą. Nuplėšus kaukę nuo stabų, atsiveria nuodėmės realybė – beveidis mirties ir Šėtono veidas.

Išrinktųjų gundymai nėra tokie, kaip pagonių. Jėzaus mirtis nuplėšė juos dengusį paslapties šydą. Pinigai nebeturi Merkurijaus elegancijos, seksas – Veneros grožio, žmogžudystė – Marso kilnumo ir t. t. Trumpai tariant, evangelizuotas žmogus, į Dievo vietą iškeldamas savo troškimų objektus, jau nebegali juose ieškoti dieviškojo grožio atspindžių, kuriuos jiems teikė pagonybė. Krikščionio akimis šie stabai nebeveda pas Dievą, nuo šiol jie veda tik į mirtį.

Kodėl? Todėl, kad žmogus nebegali būti stabų taip lengvai apgaunamas; kad leistųsi jų suvedžiojamas, jis turi visiškai užsisklęsti tamsybėse, neklausyti širdies balso. Sinajaus kalno papėdėje pranašai kritikavo tautos stabmeldystę kaip nuolatinį gundymą; juo labiau tai pasakytina apie krikščionių stabmeldystę, kuri tam tikra prasme dar radikalesnė, brutualesnė. Juk pagonių stabai teikė iliuzijų ir buvo apgaubti dviprasmybe. Pagonių dievai gali išreikšti ir vieno Dievo paieškas. Pagonys ieško Dievo, kurio jie nepažįsta, “nepažįstamo dievo”, kurio trokšta. “Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen!” (Rom 1, 25)

Evangelizuotos tautos nebegali vėl tapti pagoniškos, kokios jos buvo prieš gaudamos Dievo Apreiškimą. Nors Evangelizacija dar neprasiskverbė iki visų kultūrų gelmių (prisiminkime Aziją arba iš dalies Afriką, kur religinė situacija labai įvairi), visa žmonija neatšaukiamai pažymėta fakto, kad žmogus užvaldė materialųjį pasaulį, ir per tai žmogiškosios egzistencijos sąlygos neteko sakralumo. Vienintelio Dievo Apreiškimas nugalėjo dievaičius. Šiuolaikinė išblaivėjusi pagonybė žino, jog žmogus nėra vienintelis Dievas, tačiau nedrįsta pripažinti, kad žmogus sukurtas Dievui.
 

Šiuolaikinė pagonybė, pasiekusi savo aukščiausias apraiškas ir suvokianti, jog žmogaus egzistencijos sąlygoms būdinga kančia ir išmėginimai, tvirtina, kad vienintelis bedievio žmogaus dievas yra mirčiai pašvęstasis žmogus. Tai – užbaigta ateizmo forma. Jos esmė ta, kad žmogus užsklendžiamas jame pačiame redukuojant jį į tai, kas apie jį žinoma remiantis jo žmogiškosios egzistencijos sąlygomis, ir ignoruojant jo pašaukimą. Taip žmogui atimama bet kokia viltis ir tepaliekama tai, ką jis pats gali pažinti bei padaryti.

Tad dabar galima suvokti, kad šiuolaikinės kultūros stabai jokiu būdu nėra žmogaus troškimų idealizavimas. Šiandieniniai stabai simbolizuoja žmogaus troškimų tironiją. Pagonybė yra tapusi brutualesnė, nes ji nebeturi jokio “grožio”, išskyrus aklą cinizmą.

Kokie tai stabai? Jų bendras bruožas – šaltos logikos grožis, priešingas kerinčiai Antikos dievybių šilumai. Pagoniškos pagundos mūsų universalioje civilizacijoje, išaugusioje ant krikščioniškojo tikėjimo ir biblinio Apreiškimo pamatų, kyla iš tam tikros racionalizmo atmainos, grindžiamos galios troškimu.

Štai keturi pavyzdžiai:

1. Šiuo metu egzistuoja pasaulinė architektūra, nuo Hong-Kongo iki Rio de Žaneiro, nuo Sidnėjaus iki Maskvos. Ji yra išaukštinto matematinio racionalumo rezultatas ir išreiškia galios troškimą ir pinigų valdžią. Turimos priemonės leidžia įgyvendinti viską: niekada anksčiau kūryba neturėjo tokių palankių sąlygų. Tačiau, kita vertus, pasaulyje niekuomet nebuvo tokio uniformiškumo. Šį vienodumą sąlygoja finansiniai apskaičiavimai ir siekiamas tikslas – būtent pelnas. Šiandien estetiką lemia ekonomikos dėsniai, tuo tarpu kitose epochose ekonomika priklausė nuo aukštesnių siekių.

Amerikos miestų centrai, pristatyti gigantiškų pastatų, tam tikra prasme primena antikinių miestų akropolius, jų kapitolijų. Dažniausiai šiuos centrus supa skurdūs lūšnynai. Ši architektūra atspindi visuotinį bet kokios tikrovės sukiekybinimą, nes visi dalykai, nepaisant jų įvairovės, kilmės ir jose įkūnyto darbo, yra vertinami pagal jų piniginę vertę, kuri pati funkcionuoja pagal visuotinius ekonominius dėsnius.

Naujoji evangelizacija kviečia mus padaryti žmogaus orumą naujosios civilizacijos centru. Šio orumo neįmanoma įkainoti pinigine išraiška. Jis brangesnis už visą pasaulio auksą. Jėzus mus įspėja: “Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: Dievui ir mamonai” (Mt 6, 24). Arba dar: “nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis” (Mt 6, 21). Būtent išganymo misiją pasauliui patiki mums Kristus šiais dviem palaiminimais: “Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus Karalystė. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę” (Mt 5, 3 – 4).

2. Antrasis pavyzdys: masiškas pramoninis sekso rinkos vystymasis, apimantis pramogų pramonę ir masines informavimo priemones. Šventės, pajungtos komercijai, virsta brutualia ir liūdna elementarių geismų ir potraukių muge. Pinigų įstatymas atima iš švenčių jų prigimčiai būdingą estetiką ir nesavanaudiškumą.

Naujoji evangelizacija kviečia mus grąžinti lytiškumui dvasinį meilės kaip asmenų savęs vienas kitam dovanojimo grožį. Jėzus mums atskleidžia gailestingumo didybę, įsakydamas mums mylėti taip, kaip jis mus myli – iki galo. Būtent tokią išganymo misiją Kristus suteikia vyrui ir moteriai palaiminimu “Palaiminti alkstantys teisybės: jie bus pasotinti” (Mt 5, 6).

3. Trečiasis pavyzdys: konfliktų, agresijų ir karų žiaurumas. Jų nuožmumas tampa sistemingas, ritualinis: prievarta ir nusikalstamumas miestuose; šiuolaikiniai karai: tie, kuriuos prieš pusę amžiaus sukėlė totalitarizmas, ir tie, kurie šiandien visur kraujyje skandina mūsų planetą. Prie visų šimtmečių karų siaubo prisideda beprotiškos ideologinės struktūros, kur galios troškimas pasireiškia atvirai ir beatodairiškai – jis nepasotinamas, nes negali savęs laikyti aukščiausiuoju Gėriu.

Naujoji evangelizacija kviečia mus atleisti taip, kaip Dievas mums atleidžia – septyniasdešimt septynis kartus po septynis, – mylėti savo priešus, susitaikinti su Dievu per Kristų. Būtent tokią išganymo misiją Kristus patiki brolžudystės varginamai žmonijai dviem palaiminimais: “Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo” (Mt 5, 9, 7).

Paskutinis pavyzdys: vaizdų visata, kuriama masinių informavimo priemonių – kino, televizijos, video ir t. t. Ši pramonė skverbiasi į visas vaizduotės sritis: siekdama užkariauti rinką, ji išguja bet kokią poezijos formą. Tik nedaugelis piliečių ar vartotojų geba išlaikyti kritinę distanciją masinių informavimo priemonių atžvilgiu. Plačioji publika nemoka pasinaudoti savo ekonomine galia, kuria šios priemonės nori pasinaudoti. Vaizdas atspindi tik save patį: tai nebūties stabas.

Naujoji evangelizacija kviečia mus melstis mūsų Dangaus Tėvui ir atrasti vidinio gyvenimo bei tiesos džiaugsmą. Ji moko mus gyventi Dievo akivaizdoje meldžiantis “Tėvui, esančiam slaptoje” (Mt 6, 6 ir toliau). Būtent šią žmonių likimo išganymo misiją Kristus paveda mums žodžiais: “palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą” (Mt 5, 8).

Štai bendrais bruožais apmesti keturi naujųjų stabų pavyzdžiai. Jie įsikuria šiuolaikinėje, krikščioniškojo tikėjimo paženklintoje kultūroje.

Žmogus, paliktas vienas sau ir neturintis savo atžvilgiu jokių iliuzijų, gali būti pavergtas blogiausių jame slypinčių bruožų. Būtent dėl to reikalingas antrasis atsivertimas. Evangelija iš naujo atveria žmogaus likimą. Šiandienos sąlygomis, kurių neigiamą, stabmeldišką aspektą apibūdinau, šiuolaikinė kultūra labiau negu bet kada anksčiau yra dvasinės kovos vieta. Šioje kovoje lošiama žmogaus išlaisvinimu.

Evangelija išlaisvina jį ne tik iš sudievintų daiktų, bet ir iš jo paties iškrypusio troškimo. Be dievaičių apsaugos bedievis žmogus atsiduria vienas pats su savimi. Tik atsiversdamas ir atsigręždamas į gyvąjį ir tikrąjį Dievą, žmogus gali būti išlaisvintas iš mirtino priešo, koks jis yra sau pačiam.

Kaip Petras vieną dieną atsivertė iš pernelyg didelio pasitikėjimo savimi, taip ir mūsų kultūra laukia savo Išvaduotojo. Jis turi mūsų likimo raktus: “Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą” (Lk 22, 61).

Vertė Stefa Čepukėnienė