ATEIK, ŠVENTOJI DVASIA!
Šventosios Dvasios buvimas liturgijoje
 
 

1. Pasirengimo Didžiajam jubiliejui trimečio antri metai yra “ypatingu būdu skirti Šventajai Dvasiai ir pašvenčiamajam Jos buvimui Kristaus mokinių Bendruomenėje” (TMA, 44). Kalbėdamas apie šį 1998 metų akcentą, popiežius Jonas Paulius II priduria: “Bažnyčia gali rengtis naujajam tūkstantmečiui tik Šventojoje Dvasioje. Tai, kas laiko pilnatvėje įvyko Šventosios Dvasios veikimu, tik per Ją gali dabar iškilti iš Bažnyčios atminties” (TMA, 44; plg. Jonas Paulius II. Encikl. Dominum et vivificantem, 51).

2. “Todėl vienas svarbiausių pasirengimo Jubiliejui įsipareigojimų yra Šventosios Dvasios buvimo ir veikimo pažinimas” (TMA, 45). Buvimo ir veikimo, pasireiškiančių Bažnyčioje meldžiantis, švenčiant Eucharistiją bei kitus sakramentus, liturginiais metais, taip pat deramomis liaudies pamaldumo apraiškomis gyvenime krikščionių, kurie, maitinami liturgijos ir vykdydami Evangelijos reikalavimus, yra pasotinami gyva viltimi, kuriančia pasaulyje Dievo karalystę, “teisingumo, meilės ir taikos karalystę” (MR, Kristus Karalius, dėkojimo giesmė).
 

1. Šventosios Dvasios veikimas šventuosiuose slėpiniuose

3. Visos liturgijos tikslas yra šlovinti Dievą (plg. SC, 5) – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, kurių vardan krikštijami krikščionys. Trijų Asmenų lygybė jiems priklausančios garbės požiūriu ypač išreiškiama doksologija, užbaigiančia kiekvieną psalmę pagal formulę, kurios mokė šv. Bazilijus Didysis: “Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai”.

Nikėjos-Konstantinopolio Credo išpažįstame: “Tikiu Šventąją Dvasią, Viešpatį <...>, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą”. Trijų Dieviškųjų Asmenų lygybė išreiškiama ir galutinio palaiminimo formule liturgijos šventimo pabaigoje: “Tepalaimina jus visagalis Dievas – Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia”.

4. Tačiau, pažvelgę į liturgijos kalbą, pamatysime, kad Pradžios ir Eucharistijos maldų baigiamoji doksologija reiškiama kitaip: “Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius”. Malda kreipiamasi į Tėvą per Sūnų Šventosios Dvasios vienybėje. Pabrėžiamas krikščionių maldos judėjimas ir kiekvieno Dieviškojo Asmens vaidmuo: į Tėvą per Sūnų Šventojoje Dvasioje arba, tiksliau, Šventosios Dvasios vienybėje. Šventoji Dvasia išreiškia vienybę tarp Tėvo ir Sūnaus ir yra Ta, kuri kuria vienybę tarp tikinčiųjų, visų maldą darydama vieną. Tad per Kristų, “vieną Dievo žmonių Tarpininką” (plg. 1 Tim 2, 5), ji, malda, gali pasiekti Dievą Tėvą, nes “iš jo, per jį ir jam yra visa” (Rom 11, 36).

5. Šventoji Dvasia ir Bažnyčia veikia išvien, liudydamos Kristų ir jo išganomąjį darbą (plg. CEC, 1099). Meldžiantis Dvasia persmelkia Bažnyčią, įkvėpdama ją tikėjimo veiksmui: “nė vienas negali ištarti: 'JĖZUS YRA VIEŠPATS', jei Šventoji Dvasia nepaskatina” (1 Kor 12, 3); padeda tarpininkaudama: “Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’” (Gal 4, 6 ir Rom 8, 15); “O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais” (Rom 8, 26); ir išsaugo gyvą Viešpaties atėjimo viltį: “Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik!’” (Apr 22, 17). Šventasis Ireniejus pastebi: “Juk ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, ten ir Bažnyčia, ir visa malonė” (Adversus haereses, 3, 24, I; cit. pagal CEC, 797).

6. Buveinės įvaizdis geriausiai apibūdina Dvasios buvimo bei veikimo būdą. Šį įvaizdį kelis sykius pavartojo šventasis Paulius: “Jumyse gyvena Dievo Dvasia” (1 Kor 3, 16); “Jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios” (1 Kor 6, 19). Kviesdama Šventąją Dvasią, liturgija irgi vartoja šį įvaizdį: “Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik… Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink, mūsų dvasią atgaivink! O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą, stiprinki tikėjimą” (MR, Sekminių sekvencija).

7. Išskyrus giesmes, liturgijoje paprastai tiesiai nesikreipiama į Šventąją Dvasią, tačiau jos buvimas ir veikimas liudijamas gestais, žodžiais ir tyla. Negana to, Bažnyčia liturgijos metu meldžiasi, veikia ir gyvena Šventojoje Dvasioje.

8. Iš tiesų Dvasia gaivina kiekvieną liturgijos šventimą ir daro jį vaisingą tikinčiųjų gyvenime. Dvasia iš vidaus kviečia tikinčiuosius bei celebrantus priimti Dievo žodį, tikėti ir atsiversti. Šventimo pradžioje vadovaujantis kunigas pasveikina susirinkusius Dievo Dvasioje bei skelbia Viešpaties buvimą tarp jų. Viešpaties Dvasia kunigo dvasioje yra taip, kad tasai gali veikti in persona Christi ir Bažnyčios vardu. Panašiai ji yra tikin-čiuosiuose, kai šie vykdo per krikštą gautą karališkąją kunigystę (plg. MR, Krizmos Mišios, Dėkojimo giesmė).
9. Tad būtent Šventosios Dvasios dėka kiekvienas liturgijos šventimas yra naujas, nepakartojamas ir vaisingas.

Jis naujas, nes Šventoji Dvasia nepaliaujamai atnaujina ir skatina labiau augti. Vieną kartą visiems laikams įgyvendintą išganymo slėpinį Dvasia daro esamą (hodie, šiandien) bei veiksmingą ir leidžia tikėtis jo atbaigimo laiko pabaigoje.

Jis nepakartojamas, nes kiekvienas liturgijos šventimas yra nepakartojamas malonės Šventojoje Dvasioje momentas, siūlomas konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje konkretiems žmonėms.

Jis vaisingas, nes kiekvienas šventimas yra dovana, gausiai pripildyta Dievo Dvasios. Šventimas yra kupinas Dvasios gyvybės bei ugnies, kaip primenama Bizantijos liturgijos Padėkos giesmėje po Komunijos: “Matėme tikrąją šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, radome tikrąjį tikėjimą”.

Dievo žodis ir Dvasios veikimas

10. Kaskart, Šventosios Dvasios surenkama švęsti liturgijos, Bažnyčia skelbia Dievo žodį (plg. OLM, 7). Šventoji Dvasia, kuri yra gyvoji Bažnyčios atmintis (plg. Jn 14, 26), susirinkusiai bendruomenei pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę, suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas, idant būtų priimtas ir išgyventas (plg. CEC, 1099 - 1100). Būtent Dvasios galia veikė išganymo istorijoje kalbėdama per pranašus (plg. Nikėjos-Konstantinopolio Credo). Būtent Dvasios galia liturgijoje skelbiamas Dievo žodis tampa gyvas ir veiklus (plg. OLM, 4).

Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams Dvasia suteikia gebėjimą dvasiškai suprasti jį priklausomai nuo jų širdžių pasirengimo. Dvasia suveda šven-tuosius celebrantus bei tikinčiuosius į gyvą sąlytį su Kristumi, Tėvo Žodžiu, idant jie galėtų prasmingai įgyvendinti tai, ką girdi, apmąsto ir veikia apeigų metu (plg. CEC, 1101). Dievui laukiant jų atsakymo į savo žodį, būtent Šventoji Dvasia visada daro šį atsakymą veiksmingą, įgalindama juos ne tik būti Dievo žodžio klausytojais, bet ir įgyvendinti jį savo gyvenime (plg. OLM, 6).

Elementai

11. Šventąją Dvasią įmanoma pavaizduoti tik simbo-liškai, nes apie Dvasią negalime pasakyti to, ką šventasis Jonas sako apie Dievo Žodį: “Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė” (1 Jn 1, 1). Norėdamas pavaizduoti Šventąją Dvasią, krikščionių menas įkvėpimo sėmėsi iš pasakojimo apie Jėzaus krikštą: Jėzui išbridus iš Jordano vandens, Dvasia it balandis sklendė žemyn ir nusileido ant jo. Šio pasakojimo dėka balandžio simbolis tapo tradi-cinis, bet tai tik simbolis (plg. CEC, 701).

12. Šventoji Dvasia, skirtingai negu Dievo Žodis nepriėmusi žmogaus prigimties, kaip asmeniška realybė lieka neregima, panašiai kaip vėjas, kuris “pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina” (Jn 3, 8). Tačiau Dvasios buvimas pasireiškia per gamtos elementus, kuriuos Dvasia perkeičia į malonės nešėjus sakramentuose ir dvasinius vaisius sakramentalijose; tai vanduo ir ugnis, druska ir aliejus, duona ir vynas (plg. CEC, 694–701).

13. Vanduo. Dvasia, priimama to, kuris tiki į Kristų (plg. Jn 7, 38–39), yra “gyvybės vandens upė, tvaskanti tarsi krištolas, ištekanti nuo Dievo ir Avinėlio sosto” (plg. Apr 22, 1; plg. CEC, 1137). Primindama darbus Dievo Dvasios, kuri “viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią”, Bažnyčia krikšto vandens šventinimo malda meldžia Tėvą ir Sūnų atsiųsti “į šį vandenį Šventosios Dvasios” galybės, idant mes, nuo mūsų nuplovus “visus praeities nešvarumus”, prisikeltume “naujam nekal-tumui” (plg. MR, Velyknaktis, vandens šventinimas). Naujos krikštyklos šventinimas irgi labai iškalbingas: “Tenužengia, Viešpatie, gaivinanti tavo Dvasia ant šio šaltinio <…>. Dvasios galia Mergelė Marija tapo tavo Sūnaus Motina; tenužengia tos pačios Dvasios galia…” (DB, 1101).

14. Ugnis. Sekminių dieną Šventoji Dvasia apreiškė savo buvimą ugnimi (plg. Apd 2, 3–4). Tai svarbus Dvasios buvimo įvaizdis taip pat šventinant altorių arba bažnyčią, kai ant ugnies beriami smilkalai: kaip Dievas pašventino Sinajaus žemę savo buvimo ugnimi (plg. Iš 3, 2–5) ir Saliamono pastatytą šventyklą – savo buvimo debesimi (plg. 1 Kar 8, 10–13), taip Šventoji Dvasia užima maldos namus ir pašventina stalą, kuris tampa Viešpaties altoriumi. Kunigo, susirinkusios bendruomenės ir mirusio krikščionio kūno smilkymas žymi pagarbą, priklausančią tiems, kurie krikštu tapo “Šventosios Dvasios šventykla” (plg. 1 Kor 3, 16).

15. Druska. Katekumenate ji kadaise naudota kaip pirmasis maistas (plg. šv. Augustinas, Confessiones, I, 11, 17: “Kai buvau dar berniukas <…>, buvau pažymėtas [Viešpaties] kryžiaus ženklu ir gavau paragauti jo druskos”). Druską leidžiama sumaišyti su vandeniu šlakstymo apeigose, ir ten šis mišinys laikomas apvalymo Dvasioje elementu: ją “per pranašą Eliziejų liepei dėti į vandenį, kad kur tik bus pašlakstyta šiuo vandens ir druskos mišiniu, ten išnyktų sielų priešo puolimai ir mus nuolat saugotų Šventoji Dvasia” (MR).

16. Aliejus. Ligonių ir katekumenų aliejaus bei šventosios krizmos per Krizmos Mišias Didįjį ketvirtadienį šventinimas parodo šio simbolio turtingumą: “<…> pašventinimo aliejaus paslaptį dar Senajame Įstatyme pažadėjai, o laikų pilnybei atėjus, leidai jai savo mylimajame Sūnuje suspindėti” (MR, krizmos šventinimas, 2). Šventindama ligonių aliejų, Bažnyčia meldžiasi: “<…> atsiųsk iš dangaus savo Šventąją Dvasią Gaivintoją ant šio aliejaus <…>. Tegul jis dėlei tavo švento palaiminimo kiekvienam, kas juo bus pateptas, apsaugo kūną ir sielą, ir dvasią, atitolina visokius skausmus, ligas, negalią”. Šventindama krizmą, naudojamą per krikštą, sutvirtinimą, vyskupų bei kunigų šventinimą, Bažnyčia meldžia Dievą Tėvą: “<…> meldžiame, kad savo palaiminimu pašven-tintum šitą aliejų ir padarytum jį Šventosios Dvasios nešėju, galingai padedant Kristui, nuo kurio ir pati krizma gavo vardą, o tu patepdavai ja savo kunigus, karalius, pranašus, kankinius”.

17. Rengdamas Eucharistijai duoną ir vyną, kunigas meldžia Dievą Tėvą: “Šventosios Dvasios galia pašventink šias atnašas, kad jos mums taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju” (II Eucharistijos malda). Dvasia suteikia galios bei veiksmingumo žodžiams, kuriais kunigas meldžiasi kiekvienoje Eucharistijos aukoje, kartodamas Jėzaus per Paskutinę vakarienę pasakytus žodžius.

Gestai

18. Įprasčiausias gestas, kuriuo meldžiama Dvasią ateiti ir veikti, yra rankų uždėjimas. Apaštalų darbuose jis minimas kalbant apie septynių diakonų paskyrimą (plg. Apd 6, 6), šventojo Pauliaus atsivertimą (plg. Apd 9, 17), jo išsiuntimą į misijas drauge su Barnabu (plg. Apd 13, 2–3) ir ligonio išgydymą (plg. Apd 28, 8). Bažnyčia, gavusi šį gestą iš apaštalų, tebevartoja jį liturgijoje, žymėdama Šventosios Dvasios galią katekumeno kelionėje krikšto link (DIChA, 147, 149), egzorcizmuose (DIChA, 109), per išrinkimą (DIChA, 147, 149), per apklausą (DIChA, 164, 171, 178) ir šventinant krikšto vandenį (DIChA, 295), maldaudama Šventosios Dvasios nužengimo ant sutvirtinamųjų (DIChA, 230), duonos ir vyno Eucharistijoje (plg. Eucharistijos malda), vyskupų, kunigų ir diakonų įšventinimo momentu (plg. PRO, 45, 130, 206), jaunavedžių porų (plg. OCM, 105), išrišimą gaunančių penitentų (plg. OP 46, 55, 62), ligonių prieš Ligonių patepimą (plg. OUI, 122), asmenų bei objektų, kuriems prašoma Dievo pašventinimo (DB, passim).

19. Šventosios Dvasios malonės meldžiančiųjų išorinė laikysena apima nusilenkimą palaiminimui gauti, klūpėjimą (sutvirtinamieji, jaunavedžių poros, penitentai), parpuolimą. Išrinktieji šventimams, šventinami abatai ir abatės, vienuoliai per amžinųjų įžadų apeigas, pašvęstosios mergelės jų pašventimo dieną – visi parpuola ant žemės, tarsi visiškai apnuogindami save ir leisdami Dievo Dvasiai visiškai save užvaldyti. “Tai didžiausio nusižeminimo paties Dievo didybei simbolis, o kartu ir visiškas šventi-namųjų atsivėrimas, kad galėtų nužengti Šventoji Dvasia, nes juk Ji yra konsekracijos atlikėja” (Jonas Paulius II. Dovana ir paslaptis, p. 46).

20. Patepimas aliejumi yra gestas, žymintis įvairialypį Dvasios veikimą: katekumenams tai reiškia supratimą ir energiją, pakrikštytiesiems – įjungimą į Jėzų Kristų, Kunigą, Pranašą ir Karalių, sutvirtintiesiems – nenusakomos Dievo dovanos, pačios Dvasios ženklą (plg. Paulius VI. Apašt. konst. Divinae consortium naturae), naujam vyskupui – Dvasios pašventinimą vaisingos tarnybos malone, įšventintam kunigui – stiprybę Dvasioje šventinant krikščionių tautą, ligoniams – paguodos ir išgelbėjimo malonę.

21. Palietimu, mėgdžiojančiu gestą, kurį Jėzus vartojo gydydamas bei gelbėdamas, irgi žymima Šventosios Dvasios galia. Tai daroma, kai vyskupas ar kunigas tepa šventuoju aliejumi arba liečia išrinktojo ar pakrikštytojo ausis ir burną Effeta apeigose (plg. DIChA, 202; OBP, 65), kai celebrantas liečia prieš krikštą pašventintiną vandenį ir kai kunigas panardina Velykų žvakę į vandenį, šitaip išreikšdamas krikštijimo vandeniu ir Šventąja Dvasia vertingumą.

Žodžiai ir tyla

22. Šiuos gestus, ypač rankų uždėjimą, turi lydėti žodžiai, paaiškinantys jų prasmę. Tad vyskupas, ištiesdamas rankas virš sutvirtinamųjų, meldžia: “Visagalis Dieve <…>. Tu Krikšto vandeniu ir Šventosios Dvasios galia išvadavai iš nuodėmės vergijos šiuos tikinčiuosius ir atgimdei juos malonės gyvenimui. Dabar, o Viešpatie, atsiųsk jiems Šventąją Dvasią Globėją…” (OC, 25). Laiminant jaunavedžių poras, primenama: “Siųsk jiems Šventosios Dvasios dovanų ir įliek meilės į jų širdis, kad santuokoje būtų vienas kitam ištikimi” (OCM, 75, 242, 244). Vyskupo įšventinimo malda irgi prašoma, kad Tėvas išlietų ant šio išrinktojo savo galią, valdymo Dvasią, kurią jis yra davęs savo mylimajam Sūnui Jėzui Kristui, tą pačią Dvasią, kurią Kristus dovanojo šventiesiems apaš-talams. Per kunigų įšventinimo apeigas Bažnyčia meldžia Tėvą atnaujinti juose šventumo dvasią; įšventinant diakonus meldžiama, kad Tėvas atsiųstų jiems Šventąją Dvasią, idant jie būtų sustiprinti septyneriopa jo malonės dovana, padėsiančia jiems ištikimai vykdyti tarnybą (plg. PRO).

Laikantis senos tradicijos, šiais maldavimais kreipia-masi į Tėvą, teikiantį visas tobulas dovanas ir siunčiantį savo Dvasią, kuri yra ir jo Sūnaus Dvasia, jos prašantiems. Per kiekvieną sakramentinį veiksmą, kiekvieną pašventinimą Bažnyčia meldžia pripildyti Dvasios malonės kiekvieną pakrikštytąjį, kiekvieną sutuoktinių porą, kiekvieną vienuolį, diakoną, kunigą ir vyskupą etc., idant jie galėtų atlikti savo kaip pakrikštytųjų, krikščioniškai susituokusiųjų ir t. t. misiją, kiekvienas pagal visokeriopą vienybės Dvasios malonę.

Į Šventąją Dvasią tiesiai kreipiamasi giesme: himnu Veni, Creator Spiritus, sekvencija Veni, Sancte Spiritus, antifona Veni, Sancte Spiritus.

23. Gestai atliekami ir žodžiai skamba juos gau-biančioje tyloje: tyla, kurios rekomenduojama laikytis liturgijoje (plg. SC, 30), yra erdvė, “leidžianti geriau išgirsti Šventosios Dvasios balsą mūsų širdyse” (IGLH, 202). Tyla yra esminė sąlyga, norint leisti prakalbėti vidiniam Svečiui (dulcis hospes animae), idant jis galėtų suformuoti mūsų širdyse sūnišką maldą. Mes neži-nome, kaip turėtume deramai melstis, todėl mūsų silpnumui pagalbon ateina ir mus užtaria Dvasia (plg. Rom 8, 26), padedanti mums išdrįsti kreiptis į Dievą žodžiais “Tėve mūsų”.

Tad dabar galima suprasti svarbą bei vertingumą tylos, kuri stoja celebrantui pakvietus susirinkusius tikinčiuosius tyliai maldai. Tai ne tuščias, bet vidinės gelmės kupinas momentas. Panirti tylon reiškia pripildyti save Dievo Dvasios, kalbančios tyloje. Norint girdėti, jausti Dvasią ir džiaugtis ja, reikalinga tyla (plg. OLM, 28). Tyla adoruojant bei apmąstant yra geriausias būdas priimti Dievo žodį, tai, ką Dvasia sako Bažnyčiai. Žodį paskelbus natūraliai stojanti tyla leidžia priimti jį į širdį (plg. OLM, 28); ji maitina mus, kai apmąstome, ką turėtume daryti, kad panašėtume į Kristų.

Santuokos sakramente tyla prieš palaiminant jauna-vedžių porą yra laikas melsti dieviškosios paramos per Dvasios malonę šios poros santuokiniam gyve-nimui. Tyla uždedant rankas per Šventimų sakramentą žymi vidinę nuostatą Kristaus Dvasios slėpiningos galios akivaizdoje. Švenčiant Eucharistiją, priėmus Kristaus Kūną ir Kraują per komuniją, tyla leidžia veikti Šventajai Dvasiai, skatinančiai mus vis giliau daly-vauti Velykų slėpinyje (plg. OM, 23). Juo gilesnis slėpinys, juo didesne tyla atsiveriama Dvasios veikimui.
 

2. Šventosios Dvasios veikimas sakramentuose ir sakramentalijose

24. Sakramentų šventimas, rodantis į išganinguosius Dievo darbus istorijoje, yra atminimas ir maldavimas.

Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia “primena” susirin-kusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs, ir įkvepia dėkoti bei šlovinti (plg. CEC, 1103).
Kaip ir išganingųjų įvykių priminimas, Dvasios šaukimasis irgi yra kiekvieno sakramentų šventimo šerdis. Liturgija ne tik primena praeitį, bet ir suda-bartina išganymą tiems, kurie priima sakramentą. Kunigas tarpininkaudamas maldauja Tėvą atsiųsti Šventąją Dvasią Pašventintoją, idant jos perkeičiančia galia būtų sudabartinti Jėzaus Kristaus išganomieji darbai (plg. CEC, 1104–1105).

Šventoji Dvasia veikia kiekviename sakramente; per ją kiekvienas asmuo, deramai priimantis sakramentus, pašventinamas neregima Dievo malone. Melsdama Dvasios atėjimo, Bažnyčia skelbia savo tikėjimą, kad sakramentai nėra pavaldūs žmogaus galiai, kad juose veikia dieviškoji malonė. Jie yra iš aukštybių atsiųstos dovanos, prašytinos ir priimtinos su padėka.

Įkrikščioninimo sakramentai

25. Krikštas. Per krikštą tikintieji gauna įsūnystės Dvasią, darančią juos Dievo sūnumis ir dukterimis. Per vandenį ir Šventąją Dvasią jie tampa nauja kūrinija. Todėl jie vadinami – ir iš tiesų yra tapę – Dievo vaikais (plg. OBP, Bendrasis įvadas, 1–2). “Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną” (1 Kor 12, 13).

26. Sutvirtinimas. “Kadangi turite dalį Kristuje, teisinga vadinti jus pateptaisiais <…>. Tapote pateptaisiais, priimdami Šventosios Dvasios ženklą. <…> Išbrisdami iš šventųjų vandenų, buvote patepti taip, kaip Kristus. Tas patepimas yra Šventoji Dvasia” (Ex catechesibus Hierosolymitanis: Valandų liturgija, Velykų savaitės penktadienis, 2 skaitinys). Per Sutvirtinimo sakramentą pakrikštytieji raiškiai supanašinami su Kristumi, Dievo Pateptuoju, kupinu Šventosios Dvasios. Vys-kupas, ištiesęs rankas virš sutvirtinamųjų, meldžia: “… atsiųsk jiems Šventąją Dvasią Globėją. Duok jiems išminties ir supratimo dvasios <…>. Pripildyk juos pagarbios Tavo baimės dvasios” (OC, 25).

“Per Sutvirtinimo sakramentą krikšto metu atgimusieji gauna nenusakomą Dovaną, pačią Šventąją Dvasią, kuria jiems suteikiamas ypatingas tvirtumas. Negana to, gavusieji šį sakramentą artimiau susiejami su Bažnyčia ir griežčiau įpareigojami skleisti bei ginti tikėjimą tiek žodžiu, tiek darbu, kaip dera tikriems Kristaus liudytojams” (Paulius VI. Apašt. konst. Divinae consortium naturae).

Galiausiai sutvirtinimas yra taip artimai susijęs su Eucharistija, kad tikintieji, jau pakrikštyti ir sutvirtinti, dalyvaudami Eucharistijoje yra visiškai įjungiami į Kristaus kūną. Jie meldžia Tėvą gausiau išlieti Šventosios Dvasios, idant visa žmonių giminė galėtų būti suvienyta į Dievo šeimą (plg. OBP, Bendrasis įvadas, 2).

27. Eucharistija. Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia dėkoja Dievui už jo nenusakomą dovaną Jėzuje Kristuje ir šlovina jį Šventosios Dvasios galia (plg. SC, 6). Iš tiesų Šventosios Dvasios buvimas Eucharistijoje, nors ir skirtingas, yra toks pat realus, kaip ir Kristaus. “Jei nėra Šventosios Dvasios, Bažnyčios atnašos negali būti pašventintos” (šv. Kiprijonas, Ep. 65, 4). Maldaujama, kad Dvasios galia būtų pašventinti ir susirinkusieji, ir atnašos ant altoriaus. Šiedu aspektai susieti toje pačioje invokacijoje, kurią galima rasti Apaštališkojoje tradicijoje: “Ir prašome Tavęs savo Šventąja Dvasia pašventinti savo šventosios Bažnyčios atnašas ir, surinkus ją į viena, suteikti visiems, kurie dalyvauja šventime, Šventosios Dvasios pilnatvę tikėjimo tiesoje stip-rinimui”. Romos tradicija išreiškia šį dvigubą prašymą dviem skirtingais Eucharistijos maldos momentais: “Bažnyčia specialiomis maldomis šaukiasi Dievo galybės ir maldauja, kad ši pašventintų bei Kristaus Kūnu ir Krauju paverstų žmonių atnašas ir kad komunijoje priimama tyroji Ostija būtų išganinga visiems, kurie ją priima” (OM, 55c).

Rytų tradicija išlaikė abu šio prašymo aspektus sujungtus į viena, tuo tarpu Romos tradicijoje vienas yra prieš pasakojimą apie Įsteigimą, o kitas – po jo, tačiau kiekvienoje Eucharistijos maldoje veikia, šventina ir perkeičia ta pati Dvasia.

Kaip duonos ir vyno pavertimas Kristaus Kūnu ir Krauju yra Šventosios Dvasios darbas, taip ir Eucharistijoje dalyvaujančių tikinčiųjų vienybė yra Dvasios darbas: “Karštai maldaujame, kad mus, Kristaus Kūno ir Kraujo aukos dalyvius, Šventoji Dvasia sutelktų vienybėn” (II Eucharistijos malda). Invokacijos Dvasios galia pašventinti susirinkusiųjų atnašas, kad jos galėtų tapti Kristaus Kūnu ir Krauju, tikslas yra paversti susirinkusiuosius vienu kūnu, Kristaus Kūnu.

Tarnavimo bendruomenei sakramentai

28. Santuoka. Jaunavedžių porai maldaujama Šven-tosios Dvasios apstumo, kad ji savo galia uždegtų jaunųjų širdis (plg. OCM, 74). “Jaunieji gauna Šventąją Dvasią kaip Kristaus ir Bažnyčios meilės ryšį. Tai Ji yra jų sąjungos antspaudas, visada srūvantis jų meilės šaltinis, jų ištikimybę atnaujinanti jėga” (CEC, 1624).

29. Šventimai. Šventosios Dvasios maldaujama dvasininkams jų įšventinimo momentu. Šventimų “sakramente Ji atlieka kunigo arba vyskupo konse-kraciją” (Jonas Paulius II. Dovana ir paslaptis, p. 46). Būtent Dvasia savo galia teikia kunigystę, būtent jos maldaujama vyskupui, idant šis galėtų būti neprie-kaištingas šventos tautos ganytojas. Būtent šventumo Dvasios maldaujama kunigams, idant šie bendra-darbiautų su vyskupais ir būtų ištikimi šventųjų slėpinių teikėjai. Diakonams prašoma suteikti septynių Šventosios Dvasios dovanų stiprybės, idant jie galėtų ištikimai vykdyti savo pareigas tarnaudami Žodžiui prie altoriaus ir artimo meilės darbuose.

Gydymo sakramentai

30. Atgaila. Dvasia veikia ir Sutaikinimo sakramente, perkeisdama ir sugrąžindama širdis dieviškajai malonei, nes ji “atleidžia mums nuodėmes” (plg. MR, Velykų laiko 7 savaitės šeštadienis, Atnašų malda). Dievo, atsiuntusio “Šventąją Dvasią tarp mūsų nuodėmėms atleisti”, prašoma suteikti nusidėjėliams atleidimą ir ramybę (plg. OP, 48).

31. Ligonių patepimas. Per ligonių patepimą aliejumi meldžiama suteikti jiems ypatingą Dvasios dovaną, paguodos, ramybės ir drąsos malonę (plg. OUI, 124–125; CEC, 1520).

Sakramentalijos

32. Be Jėzaus Kristaus įsteigtų sakramentų, “mūsų Motina Bažnyčia yra įsteigusi sakramentalijas. Tai šventi ženklai, kurie tam tikra prasme kaip ir sakra-mentai išreiškia dvasines gėrybes, gaunamas Bažny-čios maldavimų dėka. Sakramentalijos parengia žmones laimėti ypatingą sakramentų malonę ir pašventina įvairias gyvenimo aplinkybes” (SC, 60).

Dievas palaimino mus Jėzuje Kristuje visokeriopa dvasine palaima (plg. Ef 1, 3) ir krikščionis, kurie kaip jo kūno nariai pašaukti naujam gyvenimui, “apipylė visokeriopa palaima” (šv. Bazilijus. De Spiritu Sancto, 15, 36). Jų pareiga yra skleisti Dvasios vaisius, idant Dievo gydančioji palaima pasiektų pasaulį (plg. DB, 4).

Bažnyčios misija iki laikų pabaigos yra šventinti ir per Kristų Šventojoje Dvasioje šlovinti Tėvą žmonijos labui ir joje. Veikiama tos pačios Dvasios, ji atlieka savo misiją įvairiais būdais. Todėl ji nustatė įvairias pašventinimo formas: tai gestai ir maldos, įsišakniję Dievo Žodyje, švenčiami tikėjimu ir palaikomi ugningos Šventosios Dvasios. Taip tikintieji kviečiami šlovinti Dievą už išganymo darbą ir maldauti Dievo palaiminimo (plg. DB, 8–10). Taip ramybės Dvasia lydi krikščionis įvairiais jų gyvenimo laikotarpiais, vykdant jiems skirtingus uždavinius, kuriuos jie pašaukti atlikti visuomenėje ir Bažnyčioje, ir įgyvendinant charizmas, gautas visų labui.

3. Šventoji Dvasia liturginiais metais

33. Liturgijoje Šventoji Dvasia yra Dievo tautos tikėjimo mokytoja. Bažnyčios širdyje Dvasia trokšta ir veikia, idant būtume gyvi prisikėlusio Kristaus gyvenimu (plg. CEC, 1091). Per liturginius metus Bažnyčia švenčia Kristaus paslaptį, nuo Įsikūnijimo iki Šventosios Dvasios Atsiuntimo ir vėl ateisiančio Kristaus laukimo (plg. DMRLHC, 17).

Idant Šventosios Dvasios buvimą bei veikimą litur-giniais metais geriau priimtume nepažeisdami liturginių metų pusiausvyros, pravartu pasvarstyti apie dvi metų ašis – Jėzaus Krikšto šventę ir Sekminių iškilmę, Bažnyčios krikštą. Tai du reikšmingi Dvasios apsireiškimai Kristaus ir Bažnyčios, jo kūno, gyvenime. Luko evangelijoje, skelbiamoje šiais metais, šiedu slėpiniai tarpusavyje susiję: “Šventoji Dvasia <…> nusileido ant jo” (Lk 3, 20), ir jis yra Jono skelbiamas minioms kaip Tas, kuris “krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi” (Lk 3, 16).

Pirmoji sekvencija: Jėzaus krikštas Jordano upėje

34. Iš pradžių Jėzaus Krikštas buvo švenčiamas per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę, o Rytuose tai net buvo pagrindinis jos objektas. Vakaruose Jėzaus Krikštas buvo švenčiamas kukliau, per Viešpaties Apsireiškimo aštuondienį. Nuo 1960 metų Romos liturgijoje Viešpaties Krikšto šventei skirta atskira diena. Ji buvo praturtinta senovės antifonomis ir himnais, ats-pindinčiais tą patį daugelio himnų, vartotų Rytų Bažnyčiose, turinį. Švenčiama sekmadienį po Apsi-reiškimo, dabartinė šventė gali būti laikoma advento laiku parengtų Kalėdų švenčių pabaiga ir kito laikotarpio, kurį sudaro eilinis laikas iki gavėnios, pradžia.

Adventas ir Kalėdos

35. Adventas yra tinkamas laikas taisyti kelią Viešpačiui šventumu (1 sekmadienis, 2 skaitinys), tikru pažinimu ir atsivertimu (2 sekmadienis, 2 skaitinys), džiaugsmu (3 sekmadienis, 2 skaitinys), sekant Elzbieta, kuri sveikina Mariją, Viešpaties Motiną, “kupina Šventosios Dvasios” (4 sekmadienis, Evangelija).

Šventoji Dvasia veikia dabar taip, kaip ir išganymo rengimo laikotarpiu: senovėje, “kalbėdama per pranašus” (plg. Nikėjos-Konstantinopolio Credo), Dievo Dvasia mokė žmoniją laukti išganymo (plg. IV Eucharistijos malda); atėjus laiko pilnatvei (plg. Gal 4, 4), jos prieglobstyje Mergelė Marija su tikėjimu priėmė Dievo Sūnų (plg. MR, Viešpaties Apreiškimas, Dėkojimo giesmė); jos įkvėptas Jonas Krikštytojas skelbė jį ateisiantį ir parodė žmonėms atėjusį (plg. MR, advento laiko II Dėkojimo giesmė); net dabar Dvasia rengia Bažnyčią susitikimui su Viešpačiu.

36. Kalėdų laiku kviečiama apmąstyti Dievo kantrybę žmonijos atžvilgiu, kantrybę, parodytą daugybei teisiųjų ir nusidėjėlių kartų iki Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo (plg. MR, Kūčių vakaro Mišios; Kalėdų nakties Mišios, 1 skaitinys; Kalėdų dienos Mišios, 1 ir 2 skaitinys).

Visas laikas yra atbaigtas Jėzuje, Šventosios Dvasios veikimu kūną priėmusiame, iš Mergelės Marijos gimusiame (plg. Apaštalų tikėjimo išpažinimas; IV Eucharistijos malda) Dieve tarp mūsų, Emanuelyje. “Tas, kuris tai padarė, yra Dievo Žodis, gyvenęs žmoguje ir tapęs žmogaus Sūnumi, idant pagal Dievo valią įpratintų žmogų priimti Dievą ir įpratintų Dievą gyventi žmoguje” (šv. Ireniejus. Adversus haereses, 3, 20: Valandų liturgija, gruodžio 19 d.). Visi esame visą žmoniją apimančio bei per Šventąją Dvasią atskleisto išganymo darbo paveldėtojai (MR, Viešpaties Apsi-reiškimas, 2 skaitinys). Dievas atnaujino mus Šventojoje Dvasioje, kurios “jis mums dosniai išliejo” (MR, Kalėdų ryto Mišios, 2 skaitinys), ir padarė savo vaikais: “Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią” (MR, Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmė, 2 skaitinys).

Viešpaties Krikštas

37. “Atėjus laiko pilnatvei, Dievas <…> atsiuntė savo Sūnų, kūnu tapusį Žodį, Šventosios Dvasios pateptą” (SC, 5). Per Viešpaties Krikšto šventę švenčiame Jėzaus kaip Dievo Sūnaus manifestaciją Dvasios galia Jordano vandenyse ir sykiu mūsų krikšto Kristuje vandeniu ir Dvasia slėpinį.

“Šventajai Dvasiai tarsi balandžiui nusileidus, suprantame, kad tavo Sūnus Kristus yra pateptas džiaugsmo aliejumi ir atsiųstas nešti vargdieniams gerosios naujienos” (Dėkojimo giesmė). Savo asmeniu Jėzus išpildo pranašo ištarmes apie Dievo Tarną, ant kurio nusileidusi Dievo Dvasia (plg. MR, 1 skaitinys). “Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe” (2 skaitinys). Šis apreiškimas skirtas mums. Šv. Kirilas Alek-sandrietis pastebi: “Šventąją Dvasią Viengimis gauna ne sau, nes Dvasia yra jo ir duota jame ir per jį <…>. Bet, tapęs žmogumi, jis turėjo savyje visą prigimtį, kad galėtų ją visą atnaujinti ir atkurti jos vientisumą” (Commentarius in Joannem, 5, 2: Valandų liturgija, sausio 10 d.). Jordano upėje Jėzus įvesdina į naują krikšto dovaną, tai yra Jono Krikštytojo skelbtąjį krikštą Šventojoje Dvasioje (plg. advento laiko 3 sekmadienis). Sirų liturgijoje giedama: “Šventoji Dvasia nusklendė iš aukštybių, idant suteiktų vandenims gyvybę ir vaisingumą. Per Jono krikštą ji nusileido tik ant vieno asmens, bet dabar ji nusileido ant visų, kurie atgimė vandenyje” (Fangith. Breviaire festif de l’Eglise syrienne d’Antioche. – Mossul, 1875, III, 30).

Sekmadieniai po Krikšto

38. Sekmadieniais po Viešpaties Krikšto (sausio 18 – vasario 22) vaizduojama Jėzaus išganomoji veikla, kuriai jis buvo siųstas. Kupinas Dvasios galios, jis pradeda Naujosios Sandoros laiką, Kanoje stebuklingai paversdamas vandenį vynu (eilinio laiko 2 sekmadienis), ir paskelbia, jog jame išsipildė Izaijo pranašystė: “Viešpaties Dvasia su manimi, nes jis patepė mane, idant neščiau gerąją naujieną vargdieniams” (3 sekmadienis). Jo misija neapsiriboja gimtosiomis vietomis ar net Izraeliu: “Viešpaties malonės metai” (plg. Lk 4, 19) skirti visiems (4 sekmadienis). Stebuklinga žūkle Jėzus iš anksto parodo žydų ir pagonių įžengimą į Bažnyčią bei apaštalų misiją būti “žmonių žvejais” (5 sekmadienis). Vėliau jis skelbia Naujosios Sandoros palaiminimus (6 sekmadienis) ir reikalauja gyvenimo, grindžiamo nauju broliškos meilės bei abipusio atleidimo įsakymu (7 sekmadienis). Bažnyčia turėtų būti kaip dangaus karalystė, kur kiekvienas turi savo vietą bei privalo įgyvendinti atitinkamą savo paskirtį pagal Dvasios suteiktą dovaną (2 sekmadienis): “Mes visi buvome pakrikštyti <…> ir pagirdyti viena Dvasia” (3 sekmadienis, 2 skaitinys); meilė yra didžiausia Dvasios dovana (4 sekmadienis, 2 skaitinys): “Šventąja Dvasia ir ugnimi sugriovei žmogaus nuodėmę; šloviname tave, garbiname tave kaip Dievą ir Atpirkėją” (Valandų liturgija, Viešpaties Krikštas).

Antroji sekvencija: Bažnyčios krikštas per Sekmines

Gavėnia

39. Romos liturgijoje gavėnia pradedama pelenų šventinimu ir barstymu; mes prisimename savo nuodėmingą žmogiškąją egzistenciją, kuriai gyvoji Dievo Dvasia gali suteikti naują gyvybę ir šventumą.

Velykų kelionė, trunkanti nuo gavėnios laiko pirmo sekmadienio iki Sekminių, prasideda Jėzaus Krikštu: “Kupinas Šventosios Dvasios, Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas” (MR, 1 sekmadienis, Evangelija). Sekant Kristumi, kiekvienam krikščioniui tenka patirti gundymą ir būti priverstam rinktis tarp gyvenimo “pagal kūną” (Rom 8, 4), pasaulio gėrybių, galios bei garbės siekimo, ir gyvenimo “pagal dvasią”: “Kūno siekimai veda į mirtį, o dvasios siekimai – į gyvenimą ir ramybę. Kūno siekimai priešiški Dievui” (Rom 8, 6–7). Sekimas Kristumi gavėnios laiku leidžia mums įvertinti bei sustiprinti mūsų kaip pakrikštytųjų gyvenimą: “Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse” (Rom 8, 9).

Atsimainymas (2 sekmadienis), debesies buvimu primindamas apsireiškimą per Krikštą, leidžia mums išvysti Dvasios veikimą Jėzaus asmenyje. Tai taikytina ir mums: “Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai” (Rom 8, 14). Tai nuostabi tikrovė, tačiau dėl mūsų silpnumo dar netvirta: “mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi” (Rom 8, 23–24).

Kitų sekmadienių skaitiniai primena raginimą atsiversti, beribį Dievo gailestingumą, atleidimo per Kristų tikrumą.
Krizmos Mišiomis, kurios yra Velykų švenčių pre-liudas, šlovinami Dvasios darbai tiek per Kristaus kaip Dievo Sūnaus manifestaciją Krikšto metu, tiek Bažnyčioje, apdovanotoje “nuostabiausiomis dangaus dovanomis, idant ji toliau tęstų išganymo darbą pasaulyje” (Krizmos šventinimas, II). Šventindamas krizmą, vyskupas meldžia Dievą Tėvą suteikti Šventosios Dvasios dovanų “mūsų broliams ir seserims, kurie bus juo patepti”, ir išpuošti šventumo spindesiu “tas vietas ir daiktus, kurie bus šventaisiais aliejais paženklinti” (ten pat).

Velykos

40. Didįjį penktadienį skelbiamoje Kančios Evangelijoje šventasis Jonas užsimena, kad paskutiniu atodūsiu Jėzus atidavė Šventąją Dvasią (emisit spiritus). Iš perverto Kristaus šono tekančiame vandenyje ir kraujyje jis įžvelgia gyvuosius gyvybės vandenis, tekančius iš Jėzaus širdies, šių žodžių išsipildymą: “Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. <…> Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas” (Jn 7, 37–39). Anot evangelisto, Jėzaus mirtis jau yra jo pašlovinimas.

Velyknaktį Bažnyčia Šventojoje Dvasioje prisimena, kad ji buvo “nuostabiai rengta Izraelio tautos istorijoje bei Senojoje sandoroje” (LG, 2). Ji vis iš naujo apmąsto didžiuosius išganymo istorijos įvykius ir išgyvena juos kaip savo liturgijos šiandienybę: sukūrimas, Abraomo auka, pažadas ir sandora, išėjimas ir perėjimas, pranašystė apie naują širdį ir Dvasios dovaną – visa išsipildo Kristaus slėpinyje (plg. CEC, 1094–1095).

41. Velykų šventės ir Velykų laikas veda mus nuo tuščio kapo iki prisikėlusio Kristaus buvimo mūsų gyvenime: “Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse” (Rom 8, 11). Jo Dvasia veikia ką tik gimusioje Bažnyčioje; jos dėka pirmųjų mokinių bendruomenė Jeruzalėje sudaro vieną širdį, liudija Kristų ir yra traukiama prie jo. Būtent jos dėka apaštalai gali ištverti plakimus ir kalėjimą: “Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia” (Apd 5, 32), tai yra prisikėlimo liudytojai. Dvasios dėka Paulius ir Barnabas skelbia Evangeliją pagonims, “pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios” (Apd 13, 52). Būtent Šventosios Dvasios dėka apaštalai geba suprasti, kad dabar gelbsti ne Mozės įstatymas, bet tikėjimas Kristuje: “Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė…” (Apd 15, 28). Būdamas “kupinas Šventosios Dvasios”, Steponas gali sutikti mirtį, regėdamas “Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje” (Apd 7, 55). Apreiškimo knygoje apaštalas Jonas drąsina persekiojamus krikščionis, idant šie neprarastų vilties ir būtų ištvermingi: jis ragina juos klausyti, “ką Dvasia skelbia bažnyčioms” (Apr 2, 7), užbaigdamas savo naujieną karštais žodžiais: “Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik!’” (Apr 22, 17).

Sekminės – Bažnyčios Krikštas

42. “O jūs po kelių dienų būsite pakrikšyti Šventąja Dvasia” (Apd 1, 5). Kristaus pažadas apaštalams žengimo į dangų dieną išpildomas per Sekmines: “Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti” (Apd 2, 4). Tai Bažnyčios krikštas Dvasioje. Kaip tiesos Dvasia visada buvo su Jėzumi, taip dabar ji yra su jo mokiniais (plg. Jn 14, 16). “Šventoji Dvasia, – sakė Jėzus, – išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs” (Jn 14, 26); “jus ji ves į tiesos pilnatvę” (Jn 16, 13). Velykų slėpinys atbaigiamas Šventosios Dvasios atėjimu, Dvasios, kuri “pačioje Bažnyčios pradžioje <…> visas tautas išmokė pažinti dievybę ir įvairių kalbų žmones sutelkė į vieną tikėjimą” (MR, Dėkojimo giesmė).

Sekminės yra nuolatinis slėpinys; mes meldžiame Tėvą, idant, kaip apaštalai Sekminių dieną, būtume sustiprinti ir apšviesti Šventosios Dvasios (plg. MR, Sekminių vigilijos Mišios, Pradžios malda), idant pažadėtoji Dvasia atidengtų “šios Aukos turtus” bei vestų “mus į pilnatvę” (plg. Sekminių dienos mišios, atnašų malda) ir išsaugotų “duotąsias malones, idant joje visuomet būtų gyvas Šventosios Dvasios veikimas” (plg. Sekminių dienos Mišios, Komunijos malda).

“Šiems laikams būdingų problemų, nusivylimų ir vilčių, atsimetimų ir sugrįžimų sukūryje Bažnyčia lieka ištikima savo gimimo slėpiniui. <…> Bažnyčia nepaliaujamai meldžiasi su Marija. Ši besimel-džiančios Bažnyčios vienybė su Kristaus Motina buvo Bažnyčios slėpinio dalis nuo pat pradžios” (Jonas Paulius II. Encikl. Dominum et vivificantem, 66).

Sekmadieniai po Sekminių

43. Sekminės yra kulminacinis momentas; baigiantis septynių savaičių penkiasdešimtdieniui po Velykų, prasideda Bažnyčios laikas. Šio laikotarpio sekma-dieniai žymi laiką, slenkantį savo pabaigos Dievo karalystėje link, kai visa bus visiškai įgyvendinta (plg. Kol 1, 16–20; MR, Kristaus Karaliaus iškilmė).

44. Šiuo laiku Bažnyčioje ir pasaulyje Šventoji Dvasia veikia kaip raugas miltuose. Ji teikia Bažnyčiai atminties dovaną, primena Bažnyčiai visa, ką pasakė ir padarė Jėzus, taip pat daugybę nuostabių Dievo darbų išganymo istorijoje. Kiekvieną sekmadienį skelbiamame Šventajame Rašte, kurį Ji įkvėpė (plg. 2 Tim 3, 16), Ji primena Bažnyčiai Dievo stebuklus: “Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu” (2 Pt 1, 21); šiuos žodžius gauname Šventojoje Dvasioje, ir būtent ta pati Dvasia atveria mums Raštų prasmę.

45. Savo veikimu Šventoji Dvasia taip pat įgyvendina Eucharistijos slėpinį: ji yra tarp tikinčiųjų, idant keltų ir palaikytų juos maldoje; ji yra kunige, per šventimus gavusiame dovaną veikti in persona Christi ir Bažnyčios vardu; ji yra kunigui meldžiant pašventinti atnašas ir paversti jas Kristaus Kūnu ir Krauju; ji yra, idant įgyvendintų ir sustiprintų Eucharistijoje daly-vaujančiųjų komuniją; ji yra, idant gaivintų jų visą gyvenimą, kad jie galėtų kurti pasaulyje Dievo karalystę.

46. Savo veikimu Šventoji Dvasia gaivina, kuria ir plėtoja Bažnyčią, palaiko jos vienybę. Įvairios charizmos bei kiekvienam suteikiama ypatinga Dvasios apraiška Bažnyčioje skiriamos bendram labui. Išminties žodis, Dievo pažinimas, tikėjimo malonė, gydymo dovana, stebuklingi darbai, pranašavimo dovana, dvasių atpažinimas… Visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka (plg. 1 Kor 12, 7-11).

47. “Iš šių dovanų pirmiausia minėtina malonė apaštalams, kurių autoritetui ta pati Dvasia pajungia charizmomis apdovanotus žmones (plg. 1 Kor 14). Ir ta pati Dvasia energingai skatina tikinčiųjų tarpusavio meilę” (LG, 7; cit. pagal TMA, 45). “Šventoji Dvasia visą Bažnyčią visais laikais ‘vienija bendravimu bei tarnavimu ir praturtina įvairiomis hierarchinėmis bei charizminėmis dovanomis’. Ji tarsi siela gaivina bažnytines struktūras. Ji žadina tikinčiųjų širdis ta pačia misijų dvasia, kuria skatino Kristų” (AG, 4).

48. Pašaukti tapti Kristaus Kūnu to paties tikėjimo dėka ir per vieną krikštą, esame stiprinami gyvenimo duona ir amžinosios karalystės vynu, palaikomi neišsakomais Dvasios prašymais maldoje ir kiekvieną sekmadienį siunčiami atrasti buvimą ir veikimą Tos, kuri, kurdama vienybę iš įvairovės, “gyvena tavo išrin-ktuosiuose ir pripildo bei valdo visą Bažnyčią” (MR, Kristaus Kūno-Bažnyčios vienybė, Dėkojimo giesmė). “Todėl būtina pažinti Šventąją Dvasią, kuri istorijos amžiais, veikdama žmonių širdis, kuria Dievo karalystę, rengia jos visišką apsireiškimą Jėzuje Kristuje ir žmogiškosios patirties gelmėse daigina daigus galutinio išganymo, kuris ateis laikų pabaigoje” (TMA, 45).
 

4. Šventoji Dvasia – vidinė krikščioniškosios maldos mokytoja

49. “Dieviškojo gyvenimo dvelksmas, Šventoji Dvasia, paprasčiausiai ir įprasčiausiai pasireiškia bei leidžiasi pajuntamas meldžiantis. Nuostabu ir išganinga žinoti, jog visur, kur žmonės pasaulyje meldžiasi, yra Šventoji Dvasia, <…> ‘įkvepianti’ maldą į žmogaus širdį įvairiausiomis aplinkybėmis, kartais palankiomis ir kartais nepalankiomis dvasiniam bei religiniam gyvenimui. <…> Malda taip pat apreiškiama bedugnė, kuri yra žmogaus širdis, iš Dievo kylanti gelmė, kurią užpildyti gali tik Dievas ir būtent Šventąja Dvasia. <…> Šventoji Dvasia yra dovana, į žmogaus širdį su malda ateinanti <…> dovana, padedanti ‘mūsų silpnumui’. <…> Malda Šventosios Dvasios galia tampa vis brandesne naujojo žmogaus, per maldą dalyvaujančio dieviškajame gyvenime, apraiška” (Jonas Paulius II. Encikl. Dominum et vivificantem, 65).

Melstis galima daugybe būdų. Švenčiant Eucharistiją bei kitus sakramentus, taip pat tada, kai švenčiama Valandų liturgija, Kristus Dvasios galia ir per Bažnyčią atlieka “žmonijos atpirkimo bei tobulo Dievo šlovinimo darbą” (plg. IGLH, 13).

50. “Asmeninė Bažnyčios narių malda aukojama Tėvui per Kristų ir Šventojoje Dvasioje ir kaip tokia visada yra būtina bei rekomenduotina. Tačiau bendruomeninė malda pasižymi ypatingu iškilumu” (IGLH, 9), nes ji “nėra asmeninė apeiga, bet siejasi su visu Bažnyčios kūnu. Ji išreiškia Bažnyčią ir ją veikia” (IGLH, 20). Susirinkdami švęsti Valandų liturgijos, tikintieji suvienija savo širdis ir balsus, mokosi garbinti Tėvą dvasia ir tiesa (plg. IGLH, 22, 27). Iš tiesų “Šventoji Dvasia, kurios patepimas persunkia mūsų būtį, yra vidinė krikščioniškosios maldos mokytoja. <…> Melstis vienybėje su Šventąja Dvasia krikščioniui reiškia melstis Bažnyčioje” (CEC, 2672).

“Valandų liturgijoje Bažnyčia daugiausia meldžiasi tomis nuostabiomis giesmėmis, kurias, įkvėpti Šventosios Dvasios, sukūrė Senojo Testamento šventieji autoriai.” Ta pati Dvasia “su savo malone visada yra su tais tikinčiais krikščionimis, kurie geromis inten-cijomis šias giesmes gieda ir raiškiai skaito” (IGLH, 100, 102).

51. Galiausiai “besimeldžiančią Bažnyčią suvienija Šventoji Dvasia, ta pati Dvasia, kuri yra Kristuje, visoje Bažnyčioje ir kiekviename pakrikštytame asmenyje. <…> Kaip Sūnaus Dvasia ji įkvepia į mus ‘įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame ‘Aba, Tėve!’ (Rom 8, 15). Be Šventosios Dvasios veikimo krikščioniškoji malda neįmanoma. Ji vienija visą Bažnyčią ir per Sūnų veda pas Tėvą” (IGLH, 8).

“Ir Dvasia, ir sužadėtinė sako Viešpačiui Jėzui Kristui: Ateik! (plg. Apr 22, 17). Bažnyčios malda yra nenutrūkstama invokacija, kurioje ‘Dvasia mums tarpininkauja’; tam tikra prasme pati Dvasia taria ją su Bažnyčia ir Bažnyčioje. Juk Dvasia duota Bažnyčiai, idant visa Dievo tautos bendruomenė, kad ir kokia išsibarsčiusi bei skirtinga, jos galia neprarastų vilties, tos vilties, kuria ‘esame išgelbėti’ (plg. Rom 8, 24). Viltis, kurią teikia dalyvavimas Trejybės gyvenime, yra escha-tologinė. Šventoji Dvasia, dovanota apaštalams kaip Patarėjas, yra šios vilties Bažnyčios širdyje saugotoja ir gaivintoja!” (Jonas Paulius II. Encikl. Dominum et vivificantem, 66).
 

5. Šventoji Dvasia liaudies pamaldumo apraiškose

52. Krikščionio gyvenimas yra gyvenimas Dvasioje, tačiau “dvasinis gyvenimas nėra tik dalyvavimas šventojoje liturgijoje” (SC, 12). Liaudies pamaldumas “irgi yra nenutrūkstamas veiklaus Dvasios buvimo Bažnyčioje demonstravimas. Tikinčiųjų širdyse ji uždega tikėjimą, viltį ir meilę, iškilias dorybes, darančias krikščionių pamaldumą vertingą. Ta pati Dvasia sukilnina gausias bei įvairias krikščioniškosios naujienos perdavimo formas, priklausančias nuo kiekvienos vietovės atitinkamo laiko kultūros bei papročių” (Jonas Paulius II. Homilija La Serenoje, Čilė, 1987 balandžio 5).

53. Šventosios Dvasios neįmanoma pamatyti ar paliesti, kaip buvo galima tai padaryti Įsikūnijusiam Žodžiui. Kadangi Šventosios Dvasios asmuo bei veikla nėra įprastiniai pamaldumo apraiškų objektai, liaudies pamaldumas paprastai sutelkia dėmesį į Kristaus gyvenimo įvykius.

Tačiau iš katechezės ir Credo tikintieji žino, kad Dievo Sūnus “Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi”. Jie taip pat prisimena šį slėpinį Viešpaties Angelo maldoje ir pirmoje – džiaugsmingojoje Rožinio paslaptyje.

Jie žino, kad, Jėzui įžengus į dangų, Šventoji Dvasia nusileido ant Mergelės Marijos ir apaštalų name, kur jie sėdėjo; šis įvykis apmąstomas trečioje – šlovingojoje Rožinio paslaptyje ir per devyndienį prieš Sekmines.

Jie taip pat žino, jog “vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” jie tapo Dievo vaikais per krikštą ir gauna atleidimą už nuodėmes per Atgailos sakramentą. Šia trejybiška formule jie pradeda ir užbaigia savo maldą ir iš kunigo rankų gauna dieviškąjį palaiminimą.

Jie žino, kad ypač Sutvirtinimo sakramentu jie gavo išminties ir teisingo sprendimo Dvasią, vadovaujančią jų gyvenime, tvirtumo ir šviesos Dvasią, padedančią jiems daryti sprendimus bei palaikančią juos gyvenimo kelionės sunkumuose. Jie taip pat nepamiršta melsti Dvasios konkrečios užduoties ar veiklos pradžioje ir pabaigoje (malda; Veni, Sancte Spiritus).

Krikščionys žino, kad nuo jų krikšto dienos jų kūnai tapo Šventosios Dvasios šventykla, todėl turėtų būti gerbiami net mirštant; jie taip pat žino, kad Dvasia savo galia prikels jų kūnus paskutinę dieną.

Jie tiki Šventąją Dvasią, “su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą” (Nikėjos-Konstantinopolio Credo) ir išreiškia šį tikėjimą malda “Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai”.

Net jei Dvasia nėra krikščionims nepažįstama ar klaidingai jų suprantama, 1998-ieji gali vaisingai paakinti tikinčiuosius geriau pažinti Tą, kuri yra “Viešpats Gaivintojas” (ten pat).
 

6. Šventoji Dvasia atnaujina žemės veidą

54. Veni, Creator Spiritus! Sekminių liturgija sugretina Dvasios veikimą kuriant pasaulį ir jos veikimą Bažnyčioje rengiant naujo pasaulio atėjimui: “Vieš-patie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą. Aleliuja” (Sekminių sekmadienis, Atliepiamoji psalmė). Šv. Mišių auka nesibaigia atsisveikinimu; priešingai, tikintieji ir kiekvienas kviečiami skleisti per Mišias gautas jėgas ne savo, bet visos krikščionių bendr-uomenės labui, iš tiesų viso pasaulio pašventinimo labui: “Maitindamas savo Sūnaus Kūnu ir Krauju, Viešpatie, vadovauk mums Šventąja Dvasia, kad tave išpažintume ne tik žodžiais ir lūpomis, bet ir visais savo gyvenimo darbais, ir būtume verti įeiti į dangaus karalystę” (MR, 9 sekmadienis, Komunijos malda). “Pasotinti švenčiausiąja Dovana ir aplankyti dangiškos galybės, dėkojame tau, Viešpatie, ir meldžiame tavo gerumą, kad Šventoji Dvasia mus vestų tiesiu keliu ir suteiktų ištvermės malonę” (MR, 32 sekmadienis, Komunijos malda).

55. Kasdienis krikščionių gyvenimas irgi gali tapti dvasine auka: “prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką” (Rom 12, 1). Aukoti Dievui save ir visą savo gyvenimą reiškia vykdyti šį dvasinį garbinimą (plg. Rom 12, 1).

Padedamas tiesos Dvasios šviesos bei galios, kiek-vienas tikintysis gali įžvelgti Dievo valią ir rasti jėgų ją vykdyti: “gyvenkite Dvasia <…>. Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas” (Gal 5, 16, 22–23).

Panašiai šventumo Dvasia skatina Bažnyčią plėtotis pasaulyje, vienija ją bendravimu ir tarnavimu, praturtina įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis, gaivina bažnytines struktūras ir misijų dvasią (plg. AG, 4).

Ta pati Dievo Dvasia valdo laiko tėkmę ir atnaujina žemės veidą, yra bet kokioje teisingumo bei taikos siekiančioje veikloje, atnaujina protus bei širdis ir įkvepia kiekvieną tikrą socialinę pažangą (plg. GS, 26).
Garbinimas dvasia ir tiesa, tai yra pasaulį formuojantis liturginis šventimas, skatina tikinčiuosius veikti pagal Kuriančiosios Dvasios dvelksmą, įsitraukti į meilės, maldingumo ir apaštalavimo darbus, “kuriais parodoma, kad tikintieji, tiesa, nėra iš šio pasaulio, bet yra pasaulio šviesa ir garbina Tėvą žmonių aki-vaizdoje” (SC, 9).

***

“Kai laikotarpiu, vedančiu į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį, ‘ir Dvasia, ir sužadėtinė sako Viešpačiui Jėzui: Ateik!’, šiai jų maldai, kaip visada, kupinai eschatologinės svarbos, lemta suteikti prasmės pilnatvę ir Didžiojo jubiliejaus šventei. Šiai maldai rūpi išganinga paskirtis, kuriai Šventoji Dvasia savo veikimu nuolat atveria širdis žmogaus žemiškojoje istorijoje. Tačiau sykiu ši malda nukreipta į konkretų istorijos momentą, pabrėžiantį “laiko pilnatvę”, paženklintą 2000 metais. Kaip Mergelė iš Nazareto, kurioje Žodis tapo kūnu, buvo parengta Šventosios Dvasios, taip ir Bažnyčia nori rengtis šiam Jubiliejui Šventojoje Dvasioje” (Jonas Paulius II. Encikl. Dominum et vivificantem, 66).

Santrumpos

AG   Ad gentes (1965 gruodžio 7)
DB   De Benedictionibus (1984 gegužės 31)
DIChA  De initiatione christianae adultorum    (1972 sausio 6)
DMRLHC De Missali Romano, Liturgia Horarum    et calendario (1971 birželio 14)
CEC  Catechismus Ecclesiae Catholica (1992 spalio 11)
CR  Calendarium Romanum (1969 kovo 21)
GS  Gaudium et spes (1965 gruodžio 7)
IGLH  Institutio generalis de Liturgia Horarum (1971 vasario 2)
LG  Lumen gentium (1964 lapkričio 21)
MR  Missale Romanum (1969 balandžio 3)
OBP  Ordo Baptismi parvulorum (1969 birželio 9)
OC  Ordo Confirmationis (1971 rugpjūčio 22)
OCM  Ordo celebrandi Matrimonium (1969 kovo 19)
OLM  Ordo lectionum Missae (1981 sausio 21)
OM  Ordo Missae (1964 balandžio 6)
OP  Ordo Poenitentiae
OUI  Ordo Unctionis infirmorum (1972 gruodžio 7)
PRO  Pontificale Romanum, De Ordinatione (1968 birželio 18)
SC  Sacrosanctum Consilium (1963 gruodžio 4)
TMA  Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10)