Kelkitės ir stokit žmogaus sūnaus akivaizdon
I advento sekmadienis (C)
Lk 21, 25-28.34-36
Keičiasi liturginiai metai, keičiasi ir Evangelijos skaitiniai: nuo Morkaus pereiname prie Luko Evangelijos. Tik tema lieka ta pati: laikų pabaiga. Dairydamiesi į gamtą, pastebime nuolat besikartojančią metų laikų kaitą. Tai primena ir žodžiai: Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą(Lk 21,29). Vis dėlto Šventasis Raštas kreipia mūsų mintis kita linkme - ne taip, kaip diktuotų gamta su savo ciklais. Viskas eina į pabaigą, ir toji laikų pabaiga jau prasideda. Reiškiniai, primenantys pasaulio baigtį, viena vertus, vyksta didžiajame kosmose, kita vertus, atsispindi žmonių santykiuose.
Kosmoso įvykiai yra aiškios katastrofos. Jos vaizduojamos pagal ano meto žmonių sampratas: bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo (21, 25). Šiandien tos pasaulinio masto katastrofos, be abejonės, būtų įvardintos kitais moksliniais terminais.
Įdomu, kad žmonės, tiksliau, jų reakcija, ir anuomet, ir dabar yra vienoda. Mokslininkai žmonių psichiką ištyrinėjo skersai ir išilgai, visiems reiškiniams ir reakcijoms suteikė naujus vardus. O iš esmės žmogaus širdis liko tokia pat. Žmogui nuolat trūksta to pirminio pasitikėjimo , kylančio iš tikėjimo geruoju Dievu. Žmogus išgyvena šiurpulingą baimę, jis sukrėstas, pasimetęs ir sutrikęs. Jis mąsto, kaip apeiti tuos vargus ir rūpesčius. Jis griebiasi svaigalų, narkotikų, pasiduoda girtuoklystei, kad kurį laiką pagyventų negalvodamas. Kiti mano, kad, apsidraudus visokiausiom draudimo sutartim, pasiseks išsaugoti gerovę tarytum nuo to priklausytų ir vidinė ramybė. Tačiau atėjus sunkumams, jie priversti prisipažinti, jog tasai pagrindas slysta iš po kojų, kad būna tokių keblių padėčių, kai, atrodo, nebėra jokios išeities. Tuomet nerimo kamuojamam žmogui į pagalbą pasisiūlo visa armija psichologų ir psichiatrų. Bet ir šiems nepasiseka nieko gero nuveikti, nes ir jie nepasiūlo žmogui tikro pagrindo.
Natūralu, kad ir tikintys žmonės išgyvena katastrofas, ir juos kartais apima baimė. Tačiau juos pasiekia Evangelijos mintis, kurią aiškiausiai išreiškia Lukas: Nenusigąskite! (Lk 21,9), Atsitieskite ir pakelkite galvas (Lk 21, 28). Su Jėzumi jūs vis vien įveiksite visas negandas. Jis yra pasaulio ir žmonijos Viešpats, ir viskas yra Jo rankose. Jis jau beateinąs. Jis eina pas jus. Jūsų išvadavimas arti (21, 28). Yra tik vienas rūpestis, dėl kurio verta sielotis kad kartais neprarastumėte tikėjimo, nenustotumėte regėti Dievo veikimo. Tikėdami ir pasitikėdami Dievu, sustiprinti jo viltimi, įstengsite atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje (21, 36). Koks didingas reginys! Kai netikintys žmonės bus išsigandę, priblokšti, netekę vilties, tikintieji stovės tiesūs savo Dievo ir Teisėjo akivaizdoje. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę (21, 19). Stovėti Dievo akivaizdoje reiškia ir atsilaikyti prieš Teisėją. Juk Jis rūpinasi, kad nė plaukas nenukristų nuo jūsų galvų (plg. 21, 18).
Galutiniai pasaulio įvykiai jau yra prasidėję. Visur matyti pabaigos ženklai: katastrofos, baimės sugniaužtos žmonių širdys, kita vertus, galinga išrinktųjų laikysena, priešinimasis visoms negandoms ir netgi stojimas Viešpaties Dievo akivaizdon.
Ar dar trūksta ko nors, belaukiant žadėtosios visuotinio teismo dienos? To didžiojo įvykio, kuris apvainikuos žmonijos istoriją, - antrojo Kristaus atėjimo? Be abejo, kad taip! Tačiau ne mūsų reikalas piešti sau tų būsimųjų įvykių vaizdą. Vis vien viskas bus kitaip, negu žmonės gali įsivaizduoti. Svarbiausia yra tai, kad niekas negali nei pabėgti, nei pasislėpti nuo tų dalykų. Viena, ką mes galime - tai ir stengiamės daryti - į visus ir į viską žvelgti Kristaus šviesoje. Tegu nuo Jo ateis ta šviesa ir į Jį tegu kryps jos spinduliai, kad viską nušviestų. Tuomet būsime įsigyvenę į tuos būsimuosius įvykius. Nebesakome, kad negalime nuo jų pabėgti; mes ir nenorime, kur nors bėgti. Mes laukiame tų įvykių ir dėl to nesiliaujame prašę: Teateinie Tavo karalystė, Viešpatie!