Tarptautinio katechetikos kongreso baigiamasis dokumentas
 

Spalio 14 - 17 d. Vatikane, Sinodo auloje, vyko tarptautinis katechetikos kongresas tema “Bažnyčios tikėjimas ir jos evangelizacinė misija”. Ypatingo dėmesio jame susilaukė du įvykiai, nepaprastai svarbūs visai Katalikų Bažnyčiai: tipinės Katalikų Bažnyčios Katekizmo redakcijos (Editio typica) publikacija ir atnaujintas Bendrojo katechezės vadovo (Directorium Catecheticum Generale, DCG) leidimas.

Šie du įvykiai, tarpusavyje susiję ir teologiškai, ir pedagogiškai, buvo nagrinėjami Bažnyčios evangelizacinės misijos požiūriu.

Kongrese dalyvavo 8 kardinolai, 71 vyskupas, 140 kunigų, 41 vienuolijų atstovas ir 38 pasauliečiai bei pasaulietės iš 72 šalių. Kongrese perskaityti šeši ilgesni ir keturiolika trumpesnių pranešimų, vėliau pareikštose pastabose bei surengtose diskusijose pabrėžta tipinės KBK redakcijos ir naujojo Vadovo svarba. Apartas šių dviejų iškilių leidinių vaidmuo Bažnyčiai įvairiuose žemynuose, atkreipiant dėmesį į jų pritaikymą, naują problematiką bei atskleidžiant daugybę atvejų, liudijančių evangelizacijos, katechezės ir Katalikų Bažnyčios Katekizmo reikalingumą artėjant trečiajam tūkstantmečiui. Bendras darbas leido susidaryti ekleziologiniu ir pastoraciniu požiūriu labai vertingą panoramą. Galima išskirti tris esminius darbo aspektus:

– įvyko “pasikeitimas dovanomis”, tikras katalikų bendrystės ženklas, dar reikšmingesnis todėl, kad buvo įgyvendintas Šventojo  Tėvo namuose;

– konstatuota, jog mūsų bendruomenėse evangelizacija ir katechezė vyksta gyvai, akcentuotas ugdantis KBK poveikis visai Bažnyčiai, taip pat ankstesniojo Bendrojo katechezės vadovo 1971 m. leidimo įtaka tiek katechezei, tiek katechetams, ir apskritai evangelizacinei Bažnyčios misijai;

– pastebėta, kad iškylančios problemos pasitinkamos drąsiai ir sąžiningai, nesirengiant kapituliuoti; jos tam tikra prasme “užpuola”, tačiau neparalyžiuoja krikščionių  bendruomenių.

Socialiniu ir kultūriniu požiūriu pabrėžti šie veiksniai:

1. Sekuliarizmo reiškinys, kuris tam tikru mastu pastebimas visose šalyse;
2. Pavojingas ir dviprasmiškas susižavėjimas New Age ir sektų ideologija;

3. Subjektyvus ir sinkretiškas tikėjimo suvokimas;

4. Religinis ir kultūrinis pliuralizmas, reikalaujantis tikėjimo skelbimo vieningumo;

5. Skurdas, prievarta ir žmogaus teisių nepaisymas, kurie Evangelijos skelbimą sunkina ar net daro jį neįtikinamą.

Kalbant apie katechezę, pabrėžtas Bažnyčios tikėjimo nepažinimo ir iškreipto suvokimo reiškinys, apgailestauta dėl atotrūkio tarp Evangelijos skelbimo ir šiandienos žmogaus gyvenimo, atkreipiant dėmesį į Evangelijos skelbimo kalbą bei bendrą įkultūrinimą.

Kita vertus, daugelis suaugusiųjų ir jaunuolių, dar nekrikštytų, arba jau įžengusių į krikščionybę, trokšta tikėti ir atvirai  eina atsivertimo keliu. Taigi atsiveria nauja perspektyva apmąstyti katechezę kaip katekumenato sužadintą evangelizaciją. Šiomis aplinkybėmis vyskupai įspėja, jog tiek skelbiant, tiek gyvenant reikia būti visiškai ištikimam Bažnyčios tikėjimui, fides Ecclesiae, - t. y. rengiant katechezes, katekizmus, nacionalinius katechezės vadovus ir katechetus, remtis KBK ir Bendruoju katechezės vadovu.

Šį procesą inicijavo įvairių kraštų vyskupų konferencijos, ir tai iš tiesų yra daug žadantis veiksnys, kalbant apie visos Bažnyčios katechetinės tarnystės atnaujinimą.

Čia pateikiamos kelios, mūsų nuomone, svarbiausios įžvalgos, apibendrinus daugelį informatyvių bei kompetentingų pranešimų išvadų.

1. Atsižvelgiant į tai, kad KBK buvo teigiamai ir plačiai priimtas visame pasaulyje (kas pažymėta ir šiame susitikime), ir siekiant dar labiau padidinti jo veiksmingumą, reikia atkreipti dėmesį į kai kuriuos esminius aspektus:

a) KBK traktuojamas ir suvokiamas kaip “išeities taškas”, tarnaujantis tikėjimo tiesai, bažnytinei bendrijai, ir yra ugdymo priemonė sielovados darbuotojams, ypač katechetams. KBK yra katalikų tikėjimo doktrinos žinynas ir autoritetingo Magisteriumo mokymo išraiška; šia prasme jis įpareigoja visus tikinčiuosius pagal atitinkamą doktrinos autoriteto laipsnį.

b) popiežiaus Jono Pauliaus II dokumentuose Fidei depositum ir Laetamur magnopere KBK apibūdinamas kaip veiksminga priemonė kunigams nuolat save ugdant ir pamokslaujant; katechetams bendrai ar tiesiogiai rengiantis Dievo žodžio tarnybai; šeimoms nuolat krikščioniškai augant. Negana to, Katekizmas itin padeda sielovados darbuotojams sistemingai atsinaujinti ir visiems krikščionims nuolatos lavintis.

c) KBK autoritetingai pateikiamas kaip orientyras rengiant vietinius katekizmus. Šiuo atžvilgiu pamatiniai kriterijai yra integralumas, pilnumas, tiesų hierarchija ir kalbos bei stiliaus įvairovė (apimanti biblinę, doktrininę, patristinę, liturginę, istorinę ir liudijimo kalbą).

Be to, privalu atsižvelgti į tai, kad Tikėjimo Simbolis užima pagrindinę vietą keturiuose didžiosios Tradicijos kertiniuose akmenyse: Credo, Sakramentuose, Įsakymuose ir Viešpaties maldoje.

Ten, kur neįmanoma parengti vietinių katekizmų, KBK lieka katekizmu, tai yra tikėjimo pažinimo priemone atskiroms krikščionių bendruomenėms. Žinoma, KBK pirmiausia skirtas vyskupams, tačiau, kaip popiežius tvirtina konstitucijoje Fidei depositum, KBK skirtas ir visiems tikintiesiems.

2. Vadove (DCG) pateikiama katechezės samprata turėtų būti suvokiama atsižvelgiant į jos apibrėžčių bei požymių tarpusavio papildymo principą; ypač taikytina ir praktikuotina katechezės samprata misijinės evangelizacijos kontekste, kaip įvedimas į krikščionybę ir tolesnė nuolatinė katechezė.

Ypač raiškų kontekstą  katechezei sudaro evangelizacija kaip jos esminis momentas; tai atitinka katechezės sampratą, išreikštą popiežių  Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II apaštališkuose paraginimuose Evangelii nuntiandi ir Catechesi tradendae. Ši katechezė būtinai yra doktrinos mokymas, įkrikščioninimas ir krikščioniškojo gyvenimo patirtis (plg. Codex Iuris Canonici, 773). Katechezė visados ir bet kokiomis aplinkybėmis dalyvauja mūsų laikmečio misijų pasiuntinybę ženklinančiuose poreikiuose bei troškimuose (plg. DGC, 4). Mūsų laikų katechezės veikloje privalu pabrėžti katechezei būdingą katekumeninį pobūdį bei įkvėpimą. Jei missio ad gentes yra bet kokios evangelizacinės veiklos paradigma, apimanti įvairius jos momentus, tai pasirengimo krikštui katekumenatas yra katechizacinės veiklos modelis ir įkvėpimas; ypač tai galioja kalbant apie įkrikščioninimo katechezę.

Evangelizacijos kontekste katechezė visuomet išlieka artimai susijusi su pirmuoju skelbimu, kurio dvasia išlieka ir kuris, praėjus būtinam pagrindinės katechezės ir įkrikščioninimo etapui, turėtų pradėti nuolatinės katechezės veiklą pagal bendruomenės ir atskirų tikinčiųjų poreikius.

3. Pažintinis ir doktrininis tikėjimo momentas jokiu būdu nenureikšmina liudijimo ir patirties, bet, priešingai, atskleidžia jų būtinybę tam tikrų iškreiptų suvokimų, taip pat emocinių tikėjimo prieigų akivaizdoje, kai tikėjimo turinį sudarančių objektyvių tiesų pažinimas laikomas antraeiliu arba nereikalingu.

4. Kompleksiniame įkultūrinimo procese viena esminių funkcijų tenka katechezei. Kalbant apie katechezės ir įkultūrinimo santykį išskirtini du matmenys:

a) kultūrų evangelizacija;

b) Evangelijos įkultūrinimas (plg. Redemptoris missio).

Šie du matmenys neatskiriami. Tačiau pirmenybė tenka kultūrų evangelizacijai. Šis matmuo laikytinas tikslu, tuo tarpu Evangelijos įkultūrinimas priklauso priemonių sričiai. Žinoma, būtina siekti sąveikos su įvairiomis kultūromis, tačiau tai neturi būti suvokiama kaip įsikūnijimo slėpiniui lygiareikšmis dalykas.

Bendrajame katechezės vadove rašoma: “Įkultūrinimo darbe krikščioniškosios bendruomenės privalo, viena vertus, ‘įsisavinti’ tuos kultūros turtus, kurie suderinami su tikėjimu, kita vertus, padėti ‘pagydyti’ir ‘transfomuoti’ priešingus Dievo karalystei kriterijus, galvosenos modelius ar gyvensenos apraiškas. Čia privalu laikytis dviejų pamatinių principų: ‘suderinamumo su Evangelija ir komunijos su visuotine Bažnyčia’” (DCG, 109).

5. Stengiantis prisitaikyti prie katechezės adresato poreikių bei mentaliteto adaptacijos procese, būtina padėti žmogui rasti ir atskleisti savo tikruosius poreikius bei giliausiąjį pašaukimą, kuris pirmiausia yra tiesos ieškojimas ir bendrystės su tiesa siekimas.

Perteikiant krikščioniškąją tiesą, dera atsižvelgti į adresatą, į kalbą ir perteikimo būdus, idant krikščioniškoji žinia būtų prieinama ir suprantama. Tačiau sykiu dera išlaikyti pamatinį skirtumą tarp tikėjimo kalbos ar tikėjimo žodžio ir būdų, kuriais siekiama tuos žodžius padaryti suprantamus. Praradus tikėjimo kalbos vienybę, prarandama ir turinio vienybė, ir tada perteikiant bei formuluojant tikėjimo tiesas imama pasiduoti reliatyvizmui.

Atsižvelgiant į tai, pirmiausia turima galvoje masinių žiniasklaidos priemonių veikiamą šiandienos visuomenę, paženklintą vaizduotės įspūdžių tėkme, reikia grąžinti tikėjimo kalbos bei formuluočių grožį ir kilnumą.

Dokumente Laetamur magnopere Šventasis Tėvas rašo: “Katalikų Bažnyčios Katekizme kiekvienas krikščionis galės įžvelgti krikščionių tikėjimo grožį bei gelmę ir Krikšto liturgijos žodžiais sušukti: ‘Tai mūsų tikėjimas. Tai Bažnyčios tikėjimas. Šloviname Tave už šį išpažinimą per Jėzų Kristų mūsų Viešpatį’”.
6. Vietinė Bažnyčia, katechizuodama, rengdama savo katekizmą ar katechezės vadovą, taip pat ugdydama sielovados darbuotojus, turėtų remtis KBK bei DCG tiek raide, tiek dvasia; ji pašaukta įgyvendinti tinkamą katechezės planingumą.

Būtina rimtai ir kolegialiai peržiūrėti tekstus bei vadovėlius, naudojamus dabartiniams katechetams ugdyti,apsvarstant, ar nereikėtų jų atnaujinti.

7. Kongrese ne kartą reikštas susirūpinimas katechetų ugdymu, kurį įmanoma pilnavertiškai įgyvendinti tik bažnytinėje bendruomenėje, primygtinai akcentuotas dvasios ir liudijimo matmuo katechetų gyvenime bei ugdyme.

8. Intensyvus kongreso darbas atsispindėjo leidinyje Atti del Congresso, kuriame patalpinti kongreso pranešimai ir popiežiaus Jono Pauliaus II kalba.

Visa tai leidžia tikėtis, kad kongrese aptarti dalykai bei prieitos išvados bus įsisąmonintos: jomis dalysis – pirmiausia vyskupijos bendruomenėje – katechetai bei sielovados darbuotojai.

Kongreso pabaigoje trokštame nuoširdžiai padėkoti visiems besidarbuojantiems katechezės baruose:

Dėkojame Jums, Katalikų Bažnyčios vyskupai, tikėjimo šaukliai, turintys tikrąją tiesos charizmą! Jūs pirmutiniai atsakingi už katechezę ir sykiu už katechetus. Jūsų vaidmuo nepaprastai svarus, kaip ir anų didžiųjų šventų vyskupų, savo raštais bei iniciatyvomis paženklinusių vaisingiausią katechetinių bei katekumeninių institucijų laikotarpį. Savo vietinėse Bažnyčiose įtvirtinkite tikrą ir veiksmingą katechezę, pasitelkdami tam žmones, lėšas ir priemones.

Dėkui Jums, kunigai ir krikščionių bendruomenės auklėtojai! Jūsų vadovaujantis vaidmuo kyla iš priimto jo kunigystės šventimų sakramento. Uoliai rūpinkitės katecheze ir tinkamų katechetų ugdymu. Būkite katechetų katechetais, suvokdami, jog katechezės kokybė jūsų bendruomenėse didžia dalimi priklauso nuo jūsų kunigiškojo veikimo.

Dėkui Jums, katechetai, teologijos bei edukologijos mokslų ekspertai, už tai, kad visame pasaulyje atnaujinote katechetinį judėjimą. Jūsų tebelaukia uždavinys pagilinti ir moksliškai perteikti Katalikų Bažnyčios Katekizmo ir Bendrojo katechezės vadovo turtus.

Dėkui Jums, mamos ir tėveliai, kurie esate pirmieji savo vaikų auklėtojai. Šeimos prieglobstyje vaikams Jūsų perduotasis krikščioniškojo gyvenimo liudijimas turės poveikį, visą gyvenimą atsiliepiantį jų protuose ir širdyse. Šiuo požiūriu jūs vykdote tikrą tarnystę, per kurią šviečia ir perduodama Evangelijos šviesa; taip šeimos gyvenimas tampa tikėjimo kelrodžiu ir krikščioniškojo gyvenimo mokykla.

Dėkui Jums,vienuolės ir vienuoliai, kurie visas savo jėgas ir gabumus atiduodate katechezei. Katechezės istorijoje atsiskleidžia jūsų vienuolijų steigėjų charizmų indėlis į Bažnyčios evangelizacinę veiklą.

Dėkui Jums, pasauliečiai katechetai ir katechetės! Norime padėkoti visiems, ypač tiems, kurie sunkiomis sąlygomis darbuojasi sudėtingoje socialinėje bei kultūrinėje aplinkoje. Su pagarbiu dėkingumu prisimename katechetus misijų kraštuose, kur jų nešiojamas katecheto vardas įgyja ypatingą prasmę. Šiandien puikiai klestinčios Bažnyčios nebūtų išaugusios be jų pastangų. Dėkui Jums, katechetai, pasklidę miškuose ir savanose, mažuose kaimeliuose ir didmiesčių metropolijose. Su savo aplinkos žmonėmis jūs dalijatės tomis pačiomis gyvenimo sąlygomis, todėl jūsiškasis Evangelijos perteikimas pasižymi ypatingu jautrumu bei prasmingumu.

Tepalaimina Dievas visų jūsų tarnystę Žodžiui. Katechezės veiksmingumas yra ir bus Dievo dovana, veikiant Tėvo bei Sūnaus Dvasiai, ir tarpininkaujant Marijai, evangelizacijos Žvaigždei ir Sekminių Mergelei.