Lapkričio 1-ąją, per Visų Šventųjų iškilmę, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje naujasis Apaštalų Sosto nuncijus Lietuvai, Latvijai ir Estijai arkivyskupas Ervin Jozef Ender aukojo pirmąsias iškilmingas šv. Mišias Lietuvoje. Drauge su nuncijumi šv. Mišias koncelebravo Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) pirmininkas arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis, LVK generalinis sekretorius vyskupas Jonas Boruta SJ bei nunciatūros pirmasis sekretorius monsinjoras Petar Rajič. Šv. Mišių pradžioje naujasis nuncijus tarė trumpą sveikinimo žodį gausiai susirinkusiems tikintiesiems, po Evangelijos pasakė šiai iškilmei skirtą pamokslą. Pasibaigus šv. Mišioms, apaštališkąjį nuncijų pasveikino arkivyskupijos jaunimas.
 

Nuncijaus pamokslas

Didžiai gerbiamas, mielasis Arkivyskupe, mielieji broliai ir seserys Kristuje!

Šios dienos iškilmės liturgijos įžangos priegiesmis kviečia mus: “Džiaukimės su angelais ir garbinkime Dievo Sūnų, švęsdami Visų Šventųjų iškilmę”. Šiandien švenčiame ir džiaugiamės kartu su triumfuojančia (džiūgaujančia) Bažnyčia danguje. Mistinio Kristaus Kūno bendrystėje jaučiamės susivieniję su visais mūsų broliais ir seserimis, kurie numirė pirma mūsų ir rado savo amžinąjį atbaigimą ir palaimą Dieve.

Visi Šventieji kreipia mūsų žvilgsnį į atbaigimą, į galutinį tikslą, kuriam Dievas mus visus sukūrė ir paskyrė. Mes dar dejuojame čia, žemėje, slegiami praeinamumo naštos, nuodėmės ir kančios, bet mus palaiko Dievo pašaukimu išrinktųjų ir pašventintųjų bendruomenė. Mus drąsina ir stiprina viltis, kad ir mes esame pašaukti į Dievo vaikų laisvę ir garbę. Šventieji rodo mums mūsų gyvenimo tikslą ir kviečia sekti jų pavyzdžiu.

Labai džiaugiuosi, galėdamas per šią šventę švęsti savo pirmąsias šv. Mišias su jumis. Tai mano kaip naujai paskirto apaštališkojo nuncijaus Lietuvoje pirmasis susitikimas su vietine Bažnyčia čia, Vilniuje. Šios šv. Mišios vyksta praėjus kelioms dienoms po to, kai valstybės prezidentui įteikiau savo skiriamuosius raštus. Mūsų šios dienos bendras Dievo garbinimas yra svarbus neseniai įvykusio pokalbio su prezidentu papildymas.

Nuncijaus pasiuntinystė šalyje yra ne tik diplomatinė, bet pirmiausia religinė. Pirma aš esu kunigas ir vyskupas, pasiųstas Šventojos Tėvo atstovauti jam, ir tik paskui – diplomatas, Vatikano pasiuntinys prie vyriausybės. Pastoracinę reikšmę turi ir diplomatiniai santykiai tarp Šventojo Sosto ir jūsų šalies.

Diplomatiniai santykiai turi padėti vietinėms Bažnyčioms sukurti ir palaikyti draugiškus ryšius tarp valdžios atstovų ir Bažnyčios. Jie turi ugdyti didžias teisingumo, abipusės pagarbos ir taikos šalyje bei tarp tautų vertybes, ginti nepažeidžiamą žmonių orumą bei teises ir prisidėti prie dvasinio bei religinio kiekvienos tautos atsinaujinimo.

Esu pasiųstas Šventojo Tėvo kaip jo atstovas pas jus į Lietuvą, kad prisidėčiau prie šių svarbių reikalų įgyvendinimo ir būtent ne tik kaip diplomatas, bet pirmiausia kaip vyskupas, t.y. Bažnyčios ir Jėzaus Kristaus vardu. Šventasis
Tėvas siunčia tautoms savo pasiuntinius, apaštališkuosius nuncijus, ne kaip mažos Vatikano valstybės vadovas, bet kaip šv. Petro įpėdinis, kaip Bažnyčios aukščiausiasis ganytojas ir Kristaus vietininkas žemėje.
Kristus siuntė savo apaštalus ir Bažnyčią tęsti jo atpirkimo darbą istorijoje, eiti į visas tautas ir padaryti visus žmones jo mokiniais. “Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu”. Šie žodžiai, kuriuos Jėzus taria visiems apaštalams, ypač taikomi Simonui Petrui. Jį Kristus pasirinko uola, ant kurios pastatė savo Bažnyčią. Jam jis ypatingu būdu pavedė ganyti jo kaimenę: “Ganyk mano avinėlius, ganyk mano aveles!”

Mūsų dabartinis Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ypač suvokia šią savo pasaulinę pasiuntinystę. Būtent todėl jis naudojasi šiuolaikinėmis ryšių ir komunikavimo priemonėmis, kad asmeniškai skelbtų Kristaus Gerąją Naujieną visose šalyse ir žemynuose, kad stiprintų krikščionių tikėjimą ir liudytų jiems savo pastoracinį rūpestį bei meilę kaip jų aukščiausias ganytojas. Sekdamas šv. Pauliumi, didžiuoju tautų apaštalu, Šventasis Tėvas šiandien pats tapo pirmuoju Bažnyčios misionieriumi.
Netrukus po to, kai jūsų šalis Lietuva ir kitos Baltijos valstybės atgavo nepriklausomybę, popiežiui Jonui Pauliui II rūpėjo iškart aplankyti jūsų vietinę Bažnyčią ir Latvijos bei Estijos krikščionis. Kviečiu jus nuolat skaityti ir apmąstyti jo kalbas. Jose Šventasis Tėvas išreiškia savo gilią vienybę su jūsų šalimi, kartu džiaugiasi dėl atgautos laisvės ir nepriklausomybės ir primena Evangelijos naujieną bei jūsų krikščionišką atsakomybę nuo šiol tinkamai naudotis šiomis naujomis galimybėmis, Jėzaus Kristaus dvasia atsakyti į naujus, laisvės iškeltus uždavinius.

Popiežius savo apsilankymu po skausmingos priespaudos ir persekiojimų dešimtmečių norėjo paliudyti šios šalies žmonėms savo didelę meilę bei ganytojišką rūpestį ir garantuoti, kad Bažnyčia tiek praeityje, tiek ateityje rėmė ir rems jus atkuriant ir kultūriškai bei dvasiškai atnaujinant Lietuvą. Bažnyčia yra pasirengusi ir pasiryžusi prie to prisidėti. Man, kaip popiežiaus atstovui jūsų šalyje, pavesta garbinga užduotis broliškoje bendrystėje ir pasitikėjimo kupinu bendradarbiavimu su jūsų vyskupais veikti šia dvasia ir kartu su jais ryžtingai stengtis tai įgyvendinti.

Romos popiežius, kaip Bažnyčios aukščiausias ganytojas, yra, kaip dar kartą pabrėžia Vatikano II Susirinkimas, Dievo tautos vienybės principas ir garantas. Šios vienybės stiprinimui ir gilinimui tarnauja gausios popiežiaus pastoracinės kelionės. Jai tarnauja ir apaštališkųjų nuncijų siuntimas į vietos Bažnyčias. Todėl stiprinti vienybę tarp Šventojo Sosto ir Bažnyčios Lietuvoje bei kitose Baltijos valstybėse bus mano misijos šiose trijose Baltijos šalyse pagrindinis uždavinys.

Popiežiaus atstovo buvimas tarp jūsų patvirtina, kad jūsų vietinė Bažnyčia yra ne izoliuota nacionalinė Bažnyčia, o visą pasaulį apimančios Jėzaus Kristaus Bažnyčios gyvas narys. Tik vienybė su popiežiumu ir pasauline Bažnyčia suteikia jūsų vietinei Bažnyčiai tikrąją tapatybę ir tikrumą, kad ji yra tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia šioje šalyje. Tik bendrystėje su popiežiumi vietinė Bažnyčia gali veiksmingai ir teisėtai įgyvendinti jai Kristaus patikėtą išganymo pasiuntinystę.

Mieli broliai ir seserys, šiandien iš naujo įsisąmoninkime savo kaip Jėzaus Kristaus Bažnyčios pašaukimą. Atnaujinkime savo ištikimą vienybę su Šventuoju Tėvu, įpėdiniu šv. Petro, kuris ir šiandien yra uola, suteikianti Bažnyčiai stabilumą ir tvirtumą. Melskimės už Šventąjį Tėvą, kad jis savo tvirtu tikėjimu ir Kristaus liudijimu ir toliau galėtų teikti tikintiesiems jėgos bei pasitikėjimo. Tik tol, kol Bažnyčia tvirtai stovės ant jai Viešpaties duotos uolos, jos, kaip buvo pažadėta Petrui, pragaro jėgos nenugalės.

Šios dienos Visų Šventųjų iškilmė yra ypatinga Bažnyčios, tai yra Kristaus viso Mistinio Kūno - žemę ir dangų apimančios visų Kristuje atpirktųjų bendruomenės - šventė. Kovojanti Bažnyčia žemėje šiandien savo šlovinimu vienijasi su dangiškąja liturgija džiūgaujančios Bažnyčios, apie kurią mums pirmame skaitinyje pasakoja evangelistas Jonas. Čia jis mini milžinišką minią žmonių iš visų giminių, genčių ir tautų, kurie su palmių šakomis rankose stovi priešais Dievo sostą ir Avinėlį ir skambiu balsu šaukia: “Šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui!”

Jonas toliau pasakoja: “Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: “Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir garbė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!” Šiais žodžiais kūriniai šlovina savo Kūrėją ir Atpirkėją. Tai daryti skatina ir mus šios dienos dėkojimo giesmė, kurioje aiškiai sakoma, kad iš tiesų yra verta ir teisinga šlovinti jį su visa kūrinija. Mes tai darome šia mūsų iškilminga šv. Mišių auka.

Visų Šventųjų iškilmė patvirtina Gerąją Naujieną, kad Avinėlio aukos mirtimi ir išaukštinimu buvo nugalėta mirtis ir į šį laikiną pasaulį bei jo tvarką įsiveržė gyvybė. Kūniškoji mirtis dar neišnyko iš šio pasaulio, bet visiems, “kurie išplovė savo apsiaustus ir juos išbalino Avinėlio kraujyje”, mirtis yra tai, kas ji buvo ir paaukotam Avinėliui: persikėlimas iš vargo ir persekiojimo į Dievo pasaulį, kur nebėra vargo ir mirties. Iš Kristaus kryžiaus tikintysis gauna jėgų mirtimi pereiti į tikrąjį amžinąjį gyvenimą. Ši krikščioniška viltis ir pasitikėjimas nušvies ir nuskaistins rytdienos visų mūsų mirusiųjų paminėjimą. Amen.