Krikštytojas kreipiasi į mus
III advento sekmadienis (C)
Lk 3, 10-18
Šiandien mums darosi vis aiškiau, jog negalima išskirti kokio nors vieno Jėzaus paveikslo ir tvirtinti, jog tik jame Jėzus pavaizduotas objektyviai, tai yra toks, koks jis iš tikrųjų yra. Kiekvienas evangelistas pabrėžia tai vieną, tai kitą Jėzaus bruožą, kiekvienas vaizduoja jį savaip. Todėl nenuostabu, kad ir evangelisto Luko Jonas Krikštytojas savo būdo bruožais yra kitoks negu Mato ar Jono vaizduojamasis. Skiriasi ir jo išorės aprašymas. Lukas nupasakoja jį ne kaip vilkintį kupranugario vilnų apdaru ir besimaitinantį skėriais dykumos atsiskyrėlį. Evangelistas pasitenkina pažymėdamas, jog šis žmogus, nuo vaikystės gyveno dykumoje (1, 80), nevalgė duonos, negėrė vyno (7,33), nenaudojo jokių svaigalų (1, 15). Luko skaitytojams dykuma nebuvo labai reikšminga sąvoka, todėl evangelistas vengia romantiškomis detalėmis puošti Jono Krikštytojo paveikslo, idant šis netaptų svetimas jo Evangelijos skaitytojams.
Užtat Lukas buvo vienintelis evangelistas, aprašęs, kaip Jono tėvui, kunigui Zacharijui, buvo iš anksto pranešta apie būsimą sūnaus pradėjimą (1, 15-22), kaip kūdikis šoktelėjo iš džiaugsmo motinos įsčiose, pirmąsyk pasitikdamas savo Viešpatį (1, 39-44); kad jis bus Aukščiausiojo pranašas, einantis pirma Viešpaties jam kelio nutiesti (1, 76), kad jis mokys žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo (plg. 1, 77).
Jonas žino, beje, ir apie būsimąjį Viešpaties teismą, kad jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi (3, 17); Tačiau nuo pat pradžių taip pat pabrėžiama, kad Viešpats suteiks nuodėmių atleidimą, išganymą, pasigailėjimą ir ramybę (plg. 1,77-79).
Luko Jonas Krikštytojas, pasakytume, nėra agresyviai nusiteikęs prieš Jeruzalės vadus. Ką tai duotų jo skaitytojams? Anot Luko, Krikštytojo pamokslų taikinys visuomet yra visa tauta. Žodis tauta, Luko supratimu, neapsiriboja vien žydų tauta, kildinančia save iš Abraomo, bet apima taip pat ir iš pagonių kilusią naująją Dievo tautą. Ir mes esame pastarosios Tautos dalis.
Savaime suprantama, kad Jono Krikštytojo pamokslai prie Jordano upės , taip ir sukasi apie tą ateinantįjį galingesnį, kuriam, kaip jis sakėsi, esąs nevertas atrišti kurpių dirželio. Jonas tam ir yra siųstas, kad skelbtų Mesijo atėjimą. Jis kviečia atsiversti, daryti atgailą. Jo kalba, skamba labai rimtai, ji paliečia klausytojų širdis, ir šie sunerimę klausia: Mokytojau, o ką mums daryti?(3,12).
Lukui būdinga ir tai, kad tautoje jis išskiria atskiras grupes: muitininkus ir kareivius. Tai eiliniai maži žmogeliai. Jie ėmėsi tarnauti Romos valstybei spaudžiami ekonominių sąlygų juk reikia kaip nors gyventi jų šeimoms. Jonas Krikštytojas nereikalauja iš jų herojiškų dorybių tegu atitinka bent tas normas, kuriomis vadovaujasi kiti piliečiai. Ir elgtis jie turėtų taip, kad bendruomenė galėtų gyventi drauge, neaštrindama galimų nesutarimų. Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta, - sako jis muitininkams. O karius, kurie nešioja ginklą ir gali būti gundomi juo piktnaudžiauti, Krikštytojas įspėja: Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga( 3, 13-14).
Šie žodžiai tinka ir mums. Argi nesame įvelti į neteisėtas struktūras? Daugelis žmonių tikrai gyvena ant skurdo ribos, o kiti yra visko pertekę. Ar pastarieji neturėtų pagalvoti, kad dalis jų gėrybių yra atimtos iš tų skurdžių?
Krikštytojas nereikalauja, kad mes pasišalintume iš šio pasaulio kur nors į dykumą, o kad savo mažame pasaulyje, savo aplinkoje ir kasdienybėje įgyvendintume teisingumo principus ir kurtume gėrį. Tiesiog žmogus žmogui, kuo konkrečiau: Kas turi dvejus marškinius, tepasidalina su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro (3, 11). Išvertus šį reikalavimą į dabarties kalbą, jis skambėtų maždaug taip: Kas turi darbą ir mato, jog kitas jo neturi ar yra praradęs, tepasidalina su juo. Per visą Luko evangeliją skamba ši socialinio teisingumo dominantė.
Nenuostabu, kad evangelistas įdeda ją ir į Krikštytojo lūpas. Jonas Krikštytojas neskelbia naujos dorovės , nesiekia revoliucinių visuomeninio gyvenimo pervartų. Jonas atneša veikiau naują tikrovę, iš Dievo kylantį naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje, kuria Jonas buvo pripildytas dar motinos įsčiose (1, 15). Šventoji Dvasia nelyginant ugnis perkeičia ir mūsų širdis, formuodama jas iš naujo. Taip kuriama šventųjų bendruomenė, priimanti Dievą savo Viešpačiu. Įvyks tai, ką pranašavo Zacharijas: mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią (1, 78 ir t.).