Spalio mėnesį Lietuvoje lankėsi organizacijos Renovabis direktorius kun. Eugen Hillengass SJ.
Jis atsako į “Bažnyčios žinių” klausimus.
 

Prašom apibūdinti “Renovabis” organizaciją ir nusakyti savo pareigas joje.

Pirmiausia, Renovabis nėra fondas, nors mus kai kas nežinodami taip pavadina.  Renovabis yra Vokietijos katalikų solidarumo su Rytų ir Vidurio Europos žmonėmis judėjimas. Kodėl jo netinka vadinti fondu? Todėl, kad fondas privalo turėti kapitalą. Mes neturime jokio kapitalo. Kiekvienais metais renkame pinigus iš Vokietijos katalikų ir ne tik katalikų, po to surinktas lėšas skiriame naudojimui. Bet tai tik viena mūsų darbo pusė. Kitas kertinės svarbos dalykas yra  darbas su partneriais. Mes dažnai nepajėgiame investuoti tiek kapitalo, kiek norėtume, į projektus Rytų ir Vidurio Europoje. Bendradarbiavimas tarp parapijų, partnerystė tarp organizacijų tiek vietiniu, tiek regioniniu lygiu yra labai svarbus dalykas. Renovabis stengiasi puoselėti tuos partnerystės ryšius, kartais padedame juos užmegzti ar įkurti. Mes tikimės, kad vienos ar dviejų kartų laikotarpiu tarp Rytų ir Vakarų Europos įsitvirtins didesnis tarpusavio supratimas.

Renovabis įkurtas 1993 m., tuomet mane paskyrė jos direktoriumi. Iki to laiko 22 metus ėjau Jėzaus Draugijos generalinio iždininko pareigas, o mano darbo vieta buvo Romoje. Taigi buvau  atsakingas už finansinius, ekonominius, kartais ir juridinius Jėzaus Draugijos reikalus visame pasaulyje.

Mano pareigos organizacijoje Renovabis yra įkvėpti savo bendradarbius, kontroliuoti juos, padėti priimti sprendimus, koordinuoti įvairių komitetų veiklą, siekti, kad Vokietijos žmonės geriau pažintų Rytų ir Pietryčių Europą.

Koks Jūsų lankymosi Baltijos šalyse pagrindinis tikslas?

Tai mano pirmoji kelionė į Baltijos šalis. Mano tikslas yra  geriau pažinti ir pamatyti, kaip gyvena žmonės, kokios yra jų politinės ir socialinės gyvenimo sąlygos, ką veikia Bažnyčia ir kokie jos poreikiai.

Kaip Jūsų akimis atrodo Lietuva ir Lietuvos Bažnyčia Rytų ir Vidurio Europos kontekste?

Mes remiame projektus 27 šalyse. Lietuva ir kitos Baltijos šalys priklauso prie labiau išsivysčiusių, kaip Lenkija, Slovakija,  Čekija, Vengrija ir Slovėnija. Kitą šalių grupę sudaro tos, kurios buvo įtrauktos į karą, ypač tokios kaip Bosnija ir Hercegovina, taip pat Kroatija, Jugoslavija, Makedonija.

Lietuvoje matau daug  entuziazmo, noro vystyti šalį, bet tam trūksta lėšų. Galima tikėtis, kad mūsų teikiama pagalba bus labai naudinga.

Kokiais kriterijais vadovaujatės, spręsdami paremti tą ar kitą projektą? Kokiems projektams teikiate pirmenybę?

Atvykę nenorime aiškinti žmonėms, ką ir kaip jie turi daryti. Priešingai, norime išklausyti, ką jie sako mums. Žinoma, mes diskutuojame su jais, nes turime patirties su kitomis šalimis, ir tai padeda susidaryti savo požiūrį. Tačiau iš esmės laikomės nuostatos neprimesti kitiems savo nuomonės.

Man regis, Lietuvoje vyskupai ypač rūpinasi naujų kunigų ugdymu. Tai labai natūralu, nes sovietų priespaudos metais buvo likusi vienintelė seminarija Kaune, rengusi kunigus ne tik Lietuvai, bet ir kitiems kraštams. Kunigų amžiaus vidurkis tolydžio didėjo, vis mažėjo jaunų kunigų. Lietuvoje daug senyvo amžiaus kunigų, kurie, nesant kam jų pakeisti, vis tebeeina savo pareigas. Kai kurie kunigai sovietiniais laikais baigė pogrindines seminarijas. Jiems reikia papildomų studijų ir nuolatinio ugdymo programų. Kita vertus, jaunesnės kartos kunigai neturėjo gero mokyklinio pasirengimo prieš seminarijos studijas ir todėl jiems taip pat reikia papildomų studijų.

Antrasis vyskupų rūpestis, – bažnyčios. Tebėra bažnyčių, neatstatytų po Antrojo pasaulinio karo. Kitos sovietiniais metais buvo uždarytos ar net sugriautos. Nemažai ir tokių bažnyčių, kurias būtina remontuoti. Taip pat reikia bažnyčių naujuose miestų rajonuose. Pastaruoju atveju negalvojame apie ypač didelius pastatus, nes tam niekas neturi pinigų, net ir Renovabis. Svarbu turėti vietą, kur krikščionių bendruomenė galėtų susirinkti, melstis, klausytis Gerosios naujienos ir išgyventi krikščionybę.

Trečiasis rūpestis - socialinė sritis. Caritas labai daug daro remdamas vargšus, nors ne visuomet turi pakankamai lėšų ar priemonių. Taigi mes drauge su Maltos ordino pagalbos tarnyba ir Vokietijos Caritas remiame vargšų valgyklas; rūpinamės vargšais ir kitais būdais.

Bažnyčiai nepakanka vien egzistuoti vietoje, ji turi eiti pirmyn. Reikia organizacijų, kuriose būtų puoselėjamos naujos idėjos, kuriomis savo ruožtu būtų praturtinama krikščionių bendruomenė. Galvoje turiu rūpestį šeimomis, jaunimu, narkomanais, alkoholikais. Dar vienas rūpestis yra žiniasklaidos priemonės, ypač palyginti nauja sritis – elektroninė žiniasklaida. Čia daug kas yra nauja – juk anksčiau Lietuvoje nebuvo spaudos laisvės.

Mes netgi mieliau remiame šias atskiras iniciatyvas minėtose srityse, nes jos kur kas pigiau atsieina, negu pastatų statyba. Be to, šios iniciatyvos suteikia galimybę žmonėms ir vėliau tęsti pradėtą darbą. Renovabis  pagalbos tereikia tik šių projektų pradžiai. Noriai padedame, idant vėliau žmonės galėtų patys vieni kitiems padėti.

Kokie Renovabis veiklos ir projektų ateities planai Lietuvoje? Kaip ilgainiui keisis Renovabis parama -  didės, o gal, priešingai, mažės?

Sunku pasakyti, nes mūsų veikla priklauso nuo surenkamų aukų. Mūsų teikiama pagalba priklausys nuo aukotojų entuziazmo ir galimybių. Nemažai skiriamų lėšų yra ne aukos, bet mūsų šalyje surenkamo bažnytinio mokesčio lėšos. Kaip žinote, Vokietijoje yra bažnytinis mokestis, kurį surenka valstybė, tačiau jis valstybei nepriklauso. Šios lėšos leidžia tiek katalikų, tiek evangelikų Bažnyčioms vykdyti tam tikrą veiklą, nerenkant aukų iš tikinčiųjų. Dalis bažnytinio mokesčio lėšų nukreipiami į fondus, iš kurių finansuojami Renovabis bei kitų Vokietijoje veikiančių paramos ir labdaros organizacijų projektai.

Bažnyčios mokesčių surenkama kasmet vis mažiau. Šio mažėjimo priežastis susijusi su mokesčių politikos pokyčiais, su pajamų mokesčio mažėjimu, o tai siejasi su Europos integracijos procesais. Europos integracijos metu turi supanašėti įvairiose šalyse egzistuojančios skirtingos mokesčių sistemos. Daugelyje Europos Sąjungą sudarančių šalių, mažesnę mokesčių dalį sudaro pajamų mokesčiai, o didesnę - mokesčiai, priklausantys nuo prekių apyvartos ir pan. Vokietijoje iki šiol netiesioginių mokesčių dalis buvo mažesnė. Vienijantis Europos Sąjungai ir derinant mokesčių sistemas Vokietijoje proporcingai turės mažėti pajamų mokesčiai ir atitinkamai didėti apyvartos ir panašūs mokesčiai. Bažnytinis mokestis priklauso ne nuo apyvartos, bet nuo pajamų mokesčio. Todėl galima numatyti, kad  bažnytinio mokesčio bus surenkama mažiau, todėl Vokietijos Bažnyčios turės mažinti savo veiklos apimtis ir paramą krikščionių veiklai kitose šalyse. Tai mes jau patiriame.

Kita vertus,  gauname lėšų iš tiesioginių rinkliavų arba aukų, kurios siunčiamos tiesiai į Renovabis banko sąskaitą. Nors šių tiesioginių pervedimų daugėja, bet rinkliavų metu surenkama vis mažiau lėšų. Priežastis – mažėja tikinčiųjų, sekmadieniais lankančių bažnyčią, ir daugėja dažnai keliaujančių žmonių. Renovabis rinkliava renkama per Sekmines, o tuo metu daugelyje Vokietijos mokyklų atostogos. Be to, pirmadienis po Sekminių – poilsio diena. Daugelis žmonių pasinaudoja šiomis atostogomis ir kur nors išvažiuoja,  todėl nedalyvauja rinkliavoje. Daug žmonių pinigus perveda tiesiog į banko sąskaitą, o ne meta į rinkliavų dėžutę. Taigi mažiau surenkama mokesčių ir rinkliavų. Šios priežastys verčia abejoti, ar ir ateityje surinksime tiek lėšų, kiek dabar.

Yra dar vienas dalykas, kurį mes dažnai pamirštame – tai žmonių dosnumas. Vokietijos vyskupus visada jaudindavo žmonių dosnumas. 1959 metais buvo pradėta labdaros akcija Misereor, 1961 m. – Adveniat, 1993 m. – Renovabis  ir kiekvieną kartą rinkliavų metu surinkta suma smarkiai pranokdavo sumą, kurios tikėdavosi vyskupai. Todėl labai svarbu atkreipti Vokietijos žmonių dėmesį į kitų kraštų tikinčiųjų poreikius. Kaip tik ir stengiuosi dabar tai daryti.

Daug projektų Lietuvoje remia Kirche in Not organizacija. Koks Renovabis ir Kirche in Not santykis?

Kirche in Not įkūrė tėvas Werenfried von Straaten 1947 m. Tėvas Werenfried per rinkliavas surinko ir išdalijo nuo 3 iki 4 milijardų markių. Tai jis padarė pamokslaudamas, rašydamas aplinkraščius. Kirche in Not yra popiežinė organizacija, susijusi su Šventuoju Sostu.

Vokietijos vyskupai buvo įsitraukę į pagalbą Rytų kraštams per Europos pagalbos fondą, 25 metus veikusį Vienoje. Įkūrus Renovabis, šis fondas nutraukė savo veiklą.

Vokiečių vyskupai suvokė, kad norėdami sulaukti Vokietijos parapijų paramos ir dėmesio, jie turėjo įkurti kažką savito, bet ne tiesiog susilieti su Kirche in Not. Be to, Renovabis darbas nebūtų įmanomas, jei nebūtume gavę paramos, informacijos iš Kirche in Not.

Kirche in Not skiria paramą tik pastoraciniams projektams. Mes darbuojamės ir su pastoraciniais projektais, ir su vystymo projektais. Tai vienintelis skirtumas. Jei Renovabis nutaria remti projektą, tai remiame jį tiek, kad neliktų tik pusiau įgyvendintas. Kirche in Not kur kas rečiau imasi didelės apimties paramos ir įsipareigojimų. Mes žymiai dažniau remiame didelės apimties projektus. Todėl ir pasitaiko, kad esame priversti atsisakyti netgi labai gerai parengtų projektų, nes nepajėgiame visiems padėti.

Dar viena Kirche in Not ypatybė yra ta, kad ši organizacija pastaraisiais metais remia ortodoksų Bažnyčios projektus. Renovabis taip pat remia keletą ortodoksų projektų.
 

Kalbėjosi Vygantas Malinauskas