Kelionė liturginiais metais

Kalėdos
 

Per pasirengimo 2000-ųjų metų Jubiliejui trimetį, sutelktą į Kristų, Dievu tapusį žmogų (plg. Tertio millennio adveniente – TMA, 39), šiais metais esame kviečiami šiame slėpinyje vėl atrasti Dvasią. Kryptį mūsų apmąstymams teikia Kalėdų liturgijoje skelbiami pirmieji šv. Luko evangelijos skyriai. Švęsdama Kalėdų liturgiją, Bažnyčia apmąsto “Mariją, Šventosios Dvasios veikimu savo įsčiose pradėjusią Įsikūnijusį Žodį” (plg. TMA, 48).

Kalėdos yra Šventosios Dvasios laikotarpis. Šv. Lukas pasakoja apie Jėzaus žmogiškąsias ištakas jo prisikėlimo šviesoje. Autoriaus intencijas atskleidžia temos bei posakiai, vartojami Lk 1, 35; tai “Šventoji Dvasia”, “galybė”, “pridengs tave savo šešėliu” (Išėjimo debesis), titulas “Dievo Sūnus”. Visu tuo norima pasakyti, jog Jėzaus dieviškoji sūnystė remiasi jo pradėjimu Šventosios Dvasios galia.

Bažnyčia suvokia, jog Kalėdos švenčiamos Velykų tikrovės šviesoje. Kūčių vakaro Mišiose Kalėdos vadinamos “mūsų atpirkimo šaltiniu” (plg. Kūčių vakaro Atnašų malda). Per tą patį liturginį šventimą skelbiamu skaitiniu iš Iz 62, 1-5 prabylama apie vedybinę Dievo ir Bažnyčios sąjungą, kurios pirma įspūdinga manifestacija yra Įsikūnijimo slėpinys: amžinasis Dievo Sūnus pasirodo laike, Jėzaus Kristaus asmenyje neišardomai susietas su žmogiškąja prigimtimi.

Antrą sekmadienį po Kalėdų pabrėžiamos “Jokūbo šaly” apsigyvenusios Dieviškosios Išminties (plg. Sir 24, 8) bei mūsų paskirties būti Dievo vaikais per Jėzų Kristų (plg. Ef 1, 3-6) temos. Būtent Dvasia mums leidžia atrasti Dievo Išminties slėpinius bei pažinti Sūnų (plg. Ef 1, 17).

Per Viešpaties Krikšto šventę vėl apmąstome, kaip Marijos Sūnus prie Jordano Dvasios galia skelbiamas bei apreiškiamas esąs Mesijas, Dievo Sūnus, Išganytojas. Pašventintas Dvasios galia, Jėzus po krikšto pasirengęs prisiimti kančias bei pažeminimus, kylančius iš jo apsisprendimo solidarizuotis su nuodėminga žmonija.

Vilties tema vyrauja per visą Kalėdų laikotarpį. Viešpaties gimimas yra dingstis skelbti “didį džiaugsmą”, atveriantį žmogaus širdį išganymo vilčiai (plg. Lk 2, 10-11). Tai liudija ir Kalėdų antra Dėkojimo giesmė: “… neregimasis Dievas priėmė mūsų regimą prigimtį, gimęs prieš amžius – nužengė į laiko tėkmę. Ką nuodėmė buvo sugriovusi, jis atstatė: ir pražūčiai pasmerktą žmogų pašaukė į dangaus karalystę”. Kadangi Kristaus gimimas tikrai yra geroji naujiena visam pasauliui, būtina nuoširdžiai priimti bei kitiems perduoti popiežiaus kvietimą įvertinti bei suprasti “šio šimtmečio pabaigos vilties ženklus”, kurie dažnai lieka paslėpti nuo mūsų akių (plg. TMA, 46).

Kalėdų laikotarpio liturginiais tekstais (maldomis, himnais ir antifonomis) Bažnyčia dėkodama kreipiasi į Viešpaties Gimdytoją. Ypač per sausio 1-osios iškilmę apmąstomas Marijos dieviškosios motinystės slėpinys, Šventosios Dvasios stebuklas: “Šventosios Dvasios veikimu ji pradėjo vienatinį tavo Sūnų ir, išlikdama garbinga Mergelė, pagimdė pasauliui amžinąją šviesą – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (pirma Dėkojimo giesmė Švč. Mergelės Marijos garbei).