Viešpats lenkiasi prie manęs

Kristaus Gimimas – Kalėdos
 

Kasmet Kalėdos, nepaisant viso švenčių šurmulio, mus grąžina prie Jėzaus Kristaus asmens paslapties kaip prie šaltinio, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Nors tai Asmenybė, kuria buvo intensyviai abejojama, ar ji realiai egzistavo. Per daug tendencingos žinios apie tą asmenybę – jo susižavėjusių mokinių liudijimas, todėl neobjektyvus, šališkas... O kitų šaltinių kalba labai fragmentiška, skurdi... Bet vis dėlto nė apie vieną iš to meto galingiausios Romos imperijos užkampių – kokia buvo Palestina – ir to užkampio nežymaus kaimelio (koks buvo Nazaretas) nežymų amatininką – ne tik kad draugai ir pasekėjai, bet ir skeptikai, ir net priešai, nėra palikę raštuose tiek užuominų, kiek apie Jėzų. Ir vis dėlto iš tų užuominų ir “superkritiškai”persijojus susižavėjusių Jėzaus mokinių liudijimus galima nupiešti ne taip jau menką istorinį Jėzaus gyvenimo vaizdą. Sovietmečiu populiarus “mokslinio ateizmo” autoritetas lenkų žurnalistas Z. Kosidovskis rašė: “Ką gi tose hagiografinėse sakmėse (taip jis vadino Evangeliją, – red. past.) mes galime laikyti istorine tiesa? Visų pirma nukryžiavimo faktą. Juk neįmanoma ir įsivaizduoti, kad kas iš Jėzų dievinančių pasekėjų būtų galėjęs sugalvoti jam tokią gėdingą mirtį. Tai buvo tiesiog žiauri tiesa, kuri buvo švelninama, teologiškai ir eschatologiškai ją interpretuojant.

Tačiau dar prieš nukryžiavimą neišvengiamai turėjo būti daugybė įvykių, atvedusių prie tokio tragiško finalo. Taigi galima būtų laikyti neabejotinu, kad Jėzus buvo dailidės sūnus ir gyveno Galilėjoje, Nazareto mieste, iki to laiko, kol tikriausiai dėl Jono Krikštytojo įtakos jį staiga ištiko kažkoks religinis praregėjimas: kad jis skelbė savo tikėjimą Galilėjoje ir Jeruzalėje, ne tik suburdamas apie save daugybę uolių pasekėjų, bet ir įsigydamas priešų: kad, nuteikęs prieš save bažnytinę ir pasaulinę valdžią, kaip pavojingas visuomeninės tvarkos drumstėjas, buvo nukryžiuotas ir kad po jo mirties atsitiko kažkas, kas privertė jo artimuosius patikėti, jog jis prisikėlė iš numirusių. Štai ir viskas. Visa kita - jau ne istorija, o kristologija, teologija ir mitai.” (Z. Kosidovskis. Evangelijų sakmės.– Vilnius, 1984, p. 311-312).

O tai jau ne taip mažai, kad istorinį Jėzų ir jo svarbiausius žemiškos istorijos įvykius – tarp jų net prisikėlimą – lengva ranka būtų galima nurašyti nerealių pasakojimų – pasakų karalystėn. Ypač prisimenant, kad tas “kažkas, kas privertė įtikėti jį prisikėlus”, Jėzaus pasekėjus taip paveikė, kad, už tikėjimą Jėzaus prisikėlimu, jie per 3 šimtmečius po savo mokytojo mirties tikėjimą jo prisikėlimu iš numirusių antspaudavo pralietu kankinių krauju ir net gyvybės auka.

Istorinio Jėzaus ir tikėjimo Kristumi kolizija būtų nesunkiai sprendžiama net ir daug skurdesnių istorinių šaltinių liudijimų pagrindu. Pvz., nebūtinai realiai neegzistavo tie, kurių buvimui patvirtinti neturime konkrečių istorinių dokumentų. Nors nežinau savo proprosenelių nei vardų, nei gimimo ar mirties vietų nei datų, ir metrikų nemačiau, tačiau neginčijamai žinau, kad jie tikrai šioje žemėje gyveno. Antraip manęs paties čia žemėje šiandien nebūtų... Taigi tie mano bevardžiais likę protėviai tikrai buvo, realiai egzistavo, nors mūsų nepasiekė istoriniai dokumentai, liudijantys jų buvimą ir jų gyvenimą. Tai raktas šiandien ne vieną apsišvietusį pilietį dominančiai istorinio Jėzaus problemai spręsti. Jėzų buvus liudija iš jo kilusi ir šiandien egzistuojanti jį tikinčiųjų bendruomenė – Bažnyčia. Kaip iš palikuonių šiandieninės biochemijos ir  psichologijos mokslas gali gana daug pasakyti apie jų protėvius, senelius ir tėvus, panašiai ir tų dienų teologas, Bažnyčios istorikas gali paliudyti apie bažnytinės bendruomenės kūrėją ir pagrindą Kristų.

Ši bendruomenė gyvuoja žmonijos istorijoje jau 2000 metų. Išgyvenusi daugybę sunkių laikotarpių ir krizių, ji šiandien yra gyvybinga ir drąsiai pasiryžusi žengti į trečiąjį savo istorijos tūkstantmetį. Savo gyvybingumą ir jaunatvišką energiją šiandien ši bendruomenė semiasi iš asmeniškai išgyvenamo ryšio su Jėzaus Kristaus asmeniu ir bendrystės su juo. Tokių išgyvenimų ir ryšių su Kristumi šviesių pavyzdžių rasime kiekvieno amžiaus krikščionybės istorijoje... Priminsiu tik keletą.

1-asis krikščionybės šimtmetis apaštalo Pauliaus “Laiškas Filipiečiams”:
“O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendradarbiavimą  jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių.

Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas” (Fil 3, 8-12).

Tai tos pirmosios krikščionių Bažnyčios vieno iš didžiųjų apaštalų asmeninis liudijimas apie savo tikėjimo ir savos tikėjimo bendruomenės pagrindą – tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi, nuo kurio istorinio žemiškojo gyvenimo šio liudijimo autorius nutolęs tik per porą dešimtmečių.

Ir po devyniolikos šimtmečių šis susižavėjimas, “buvimas Viešpaties Jėzaus pagautu” nesusilpnėja Kristų tikinčiose širdyse. F. M. Dostojevskis, XIX šimtmečio rusų literatūros klasikas, sako, jei jam reikėtų pasirinkti tiesą ar  Kristų, ir jei taip būtų, kad tiesa nebūtų Kristus, jis pasirinktų Kristų – toks nuostabus jis savo meile, savo dieviška šviesa.

XX šimtmečio prancūzų rašytojas F. Moriakas savo “Jėzaus gyvenimo” įžangoje, aptardamas savo nelengvą, kaip Jėzaus gyvenimo aprašinėtojo, uždavinį, liudija, kad ir moderniame, sekuliarizuotame amžiuje šalia apkartusios širdies skeptikų ir ateistų, netrūksta ir Jėzaus išpažinėjų, kurie juo labai susižavėję. F. Moriakas rašo: “Iš visų istorikų labiausiai nuvilia egzegetas. Jeigu jisai priklauso prie tų, kurie pirmiausia paneigia antgamtiškumą ir Jėzuje neįžiūri Dievo, tai esame tikri, kad jis visiškai nieko nesuvokia apie savo tyrinėjamą dalyką, o visas jo mokslas mums tik tiek tesveria, kiek šapas. Jeigu jisai, priešingai, yra krikščionis, drįskime tarti, kad labai dažnai iš užsidegimo jam betapant Jėzaus vaizdą dreba rankos, raibsta akys: žmogus, kurio vardas Jėzus ir kurio paveikslą jis tapo, susiduria su pavojumi išnykti antro Dieviškojo Asmens žėrėjime”. To nuostabaus žėrėjimo, žavesio, kuris trykšta iš Jėzaus nuostabaus ir nepakartojamo asmens, jokios užtvaros, jokios priešiškos ideologinės pertvaros negalėjo ir negali užslopinti, užgniaužti. Gūdžiame sovietmetyje, kai buvo atidaryta Kauno paveikslų galerija, viena dailėtyrininkė, su grupe galerijos lankytojų, stabtelėjusi prie Nukryžiuotojo paveikslo prabilo maždaug taip: “Nors mūsų religinis turinys ir nedomina, nors šiandien daugelis žmonių netiki religiniais prietarais, bet mintis, kuri išreikšta Nukryžiuotojo paveikslu, kad Dievas gali taip mylėti nusikaltusį, savo Kūrėją įžeidusį kūrinį, kad sutinka už tokį kūrinį mirti ant kryžiaus – ši mintis jaudina ir mus”.

Jaudina ne tik jo žemiškojo gyvenimo pabaigos mirties ir prisikėlimo įvykiai, jaudina kiekvienas jo žodis, palyginimas, kiekviename iš jų nesunkiai atrandame ne tik šaltą (tiesa, reikalingą ir naudingą) pamokymą – moralą, kaip mes turime elgtis, bet ir kažką daugiau – apsireiškiančią mums dieviškąją meilę, jos pasilenkimą link mūsų – silpnų, dažnai neištikimų ir sutrikusių. Prisiminkime gailestingojo samariečio palyginimą... Jame ne tik pamokymas, paraginimas mums, bet ir kai kas daugiau, nuostabiau.

“Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo  į priešų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: “Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atlyginsiu”. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas? Jis atsakė: “Tas, kuris parodė jam gailestingumą”. Jėzus atsakė: “Eik ir tu taip daryk!” (Lk 10, 30-37).

Šiam Jėzaus palyginimui suprasti naudingi kai kurie egzegetų paaiškinimai.

Kelias tarp Jeruzalės ir Jericho labai vingiuotas, daug vietų tinkamų pasislėpti plėšikams. Net ir šiais laikais nepatariama turistams sustoti, važiuoti pavieniui... Plėšikai “iš prigimimo “ pavojingi ten  ir šiandien.

Plėšikai “vieną žmogų” išrengė, “sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį”. Tokio nelaimėlio buvo neįmanoma identifikuoti, kas jis. Anų laikų Palestinoje žmogus buvo atpažįstamas kokiai tautinei ar religinei grupei priklauso iš drabužių, iš eisenos ir kalbos. Išrengtas, sumuštas, be sąmonės pakelėje gulįs vargšas visai toks, kokius vaizduoja I amžiaus krikščionis apaštalas Paulius: “Nebėra nei žydo, nei graiko, nebėra nei vergo, nei laisvojo... visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje” (Gal 3, 28).

Kunigas ir levitas matė, bet praėjo kita kelio puse. Mes tuo piktinamės, bet Jėzaus laikais Senojo Testamento išpažinėjai nesipiktino, jie viską suprato ir suvokė kiek kitaip. Jiems tai atrodo normalu ir aišku. Kunigas ir levitas grįžta po apeiginės tarnystės Jeruzalės šventykloje - todėl jie ritualine prasme švarūs, apvalyti... Jie sugrįžę į Jerichą, galės tikinčiųjų bendruomenėje atlikti kai kurias apeigas, pavyzdžiui, kūdikių apipjaustymą, už ką žmonės atlygina piniginėmis aukomis. Jei susiteps nesilaikydami įstatymo, bendraus su kitataučiais, kito tikėjimo žmonėmis, ypač jei tas žmogus sužeistas, kraujuoja – apeigų atlikti negalės. Pakelėje gulintis – be drabužių, nekalbantis, be sąmonės sužeistas – visai neaišku, ar jis izraelitas – kad nebūtų komplikacijų, nereiktų į Jeruzalę grįžti ir ten aukoti apsivalymo aukos, geriau tą nelaimėlį apeiti, iš tolo aplenkti. Jėzaus klausytojams tokia mintis visiškai suprantama, jie pateisina kunigo ir levito elgesį...

Jėzaus klausytojai nustebinti tik, kad Jėzus toliau kalba palankiai ir dar daugiau sektinu pavyzdžiu nurodo samarietį, negryno tikėjimo žmogų, kuriam pagailo to beviltiškoj situacijoj atsidūrusio sužeistojo. Graikiškas žodis, kuris išverstas lietuvišku “pagailo”, daug stipresnis, nes apima ne tik širdyje kilusią užuojautą, bet ir iš to jausmo išorėje kylantį veiksmą, t.y. priėjo, pasilenkė, aptvarstė žaizdas, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą, slaugė jį ir net užeigos šeimininką  įpareigojo toliau slaugyti, už tai jam iš anksto atsilygindamas...

Jėzus norėtų, kad mes būtume Jo pasekėjai tokiais gailestingais samariečiais. Bet ne tik to Jis siekia, pasakodamas šį palyginimą. Šiuo palyginimu jis atskleidžia save, koks jis yra mūsų atžvilgiu.

Šis Jėzaus palyginimas ypač  nuostabus tada, kai pats pasijaučiu esąs tuo sužeistuoju, gyvenimo kelionėje draugų ir nedraugų apiplėštas ir pamestas...

Kokia palaima, kad Viešpats – tikrasis Gailestingasis Samarietis manęs neatmeta, priima mane tokį, koks esu, net nepriekaištauja, kad labiau pasitikėdamas kitais draugais nei Juo, nuolat patenku į to nelaimėlio būseną...

Koks nuostabus tada Viešpats man, mano gyvenimui, mano likimui.

Viešpats pasilenkiantis prie mano žaizdų ir jas gydantis... Mylintis, nepaisant visko, kas buvo praeityje... Viešpats, kuris lenkiasi prie manęs Betliejum, Nazaretu, savo dėmesiu nusidėjėliams ir žmonių apleistiesiems, savo kančia, savo  kryžiumi ir prisikėlimu...

Suvokus jį tokį esant ir, ne taip sunku palikti viską, ateiti ir sekti jį  (Mt 19, 22).

Žengdamas į Kalėdų šventę noriu dar kartą susitikti tokį  Jėzų, dar kartą išgyventi tokį savo santykį su juo ir to linkiu visiems, kurie skaitys šias eilutes.