Šventoji šeima

Šventosios Šeimos šventė
Sir 3, 2-6, 12-14; Kol 3, 12-21; Lk 2, 41-52.
 

Kalėdų šventės dar nesibaigia. Bažnyčia, švęsdama Šventosios Šeimos šventę, nori mums atskleisti meilę, besireiškiančią mūsų žmogiškosiose bendruomenėse, ypač šeimos bendruomenėje. Per vieną įvykį Juozapo, Marijos ir Jėzaus šeimoje Viešpats nori mums parodyti kokie privalo būti santykiai šeimos gyvenime apskritai. Lukas mums atpasakoja įvykį toje šeimoje, kuri yra pavyzdys visoms kitoms pasaulio šeimoms.

Pagal tradiciją aplankant Jeruzalės šventyklą dvylikametis Jėzus pradingsta. Juozapas ir Marija jo aktyviai ieško, kol pagaliau po trijų dienų suranda. Evangelistas ypač sutelkia dėmesį į jų susitikimo metu įvykusį dialogą, kuris veikiau yra apsikeitimas klausimais tarp Jėzaus ir jo Motinos. Pirmiausia Marija išreiškia savo rūpestį: ji, kaip ir Juozapas, sakosi ieškojusi jo sielvartaudama. Galima įsivaizduoti, kad Marijos motiniška meilė įžeista: “Vaikeli, kam mums taip padarei?”

Taip prasideda dialogas tarp nuoskaudą patyrusių tėvų ir jų vaiko. Tokia motinos reakcija yra pati normaliausia. Tačiau kita vertus, ji žino, kas yra jos nepaklusęs Sūnus. Jos ausyse dar tebeskamba angelo žodžiai Apreiškimo metu, ji ryškiai prisimena kūdikio gimimo Betliejuje aplinkybes; ji nuolat mąsto apie Jėzaus gimimo slėpinį. Būtent dėl to Marija jaučia dar didesnę atsakomybę globoti Sūnų ir taip įvykdyti savo misiją. Taigi jos rūpestis visiškai suprantamas.

Įdomus Jėzaus atsakymas, kuris nuskamba kaip du klausimai. Pirmiausia jis klausia: “Kam gi manęs ieškojote?” Ar norėdami nusiraminti ir numaldyti savo sielvartą, ar įvykdyti mano atžvilgiu tą užduotį, kurią jums patikėjo mano Tėvas? Jeigu jūs elgėtės pagal pastarąją mintį, “Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” Jis tarsi klausia: argi nežinojote, kad aš visuomet vykdau Dievo valią, todėl jūs be reikalo tuo rūpinatės.

Galima numanyti, kad šiais klausimai Jėzus išreiškia mintį: aš nei už nei prieš jus. Svarbiausias dalykas yra Dievo valios vykdymas.

Juozapas ir Marija “nesuprato jo žodžių”. Jie nieko neatsako ir nešioja širdyje savo sūnaus klausimus, vildamiesi, kad vieną dieną Viešpats jiems nušvies jo žodžių prasmę. O Jėzus paklūsta ir iš karto atsisako savo besiskleidžiančios nepriklausomybės - tarsi jo tėvų jausmai ir jų įsikišimas jam rodytų, jog jo laikas dar neatėjęs.

Žinome, kad ši Šventoji šeima yra daugelio kitų šeimų pavyzdys. Šioje šeimoje labiausiai įgyvendinta tai, apie ką apaštalas Paulius rašė Laiške Kolosiečiams: “apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu” (Kol 3, 12). Palyginus su apaštalo raginimu aukščiau aprašytas elgesys atrodo ypač stebėtinas. Jis, atrodytų, nesiderina su mūsų turimu vieningos šeimos įvaizdžiu.

Jėzus ir Marija, užduoda vienas kitam tikslius ir beveik konflliktiškus klausimus. Atrodo, kad nei vienas iš trijų šeimos narių į savo klausimus negauna patenkinamo atsakymo, kuris galėtų atkurti emocinę pusiausvyrą. Jie atrodo nepatenkintit ir sugluminti. Tarp jų beįsiskverbiąs grėsmingas tarpusavio nesupratimo šešėlis. Juk artimame ryšyje esantys žmonės vienas kitą supranta iš pusės žodžio ar žvilgsnio. O šioje situacijoje, priešingai, jaučiamas atstumas ir svetimumas.

Kartais mes patiriame, kad mūsų gerai pažįstami žmonės atsiskleidžia visiškai nelaukta puse. Mes iš jų tikimės draugiško žodžio, švelnumo, bet nesulaukiame. Tuomet nusprendžiame, kad tas žmogus mums tapo svetimas.

Netgi ir labai vieningose šeimose jų nariai sukelia vienas kitam kentėjimų, stengdamiesi ištikimai vykdyti Viešpaties valią. Taip yra todėl, kad mes nuolat patiriame pagundą  žvelgti į kitus asmenis kaip į savo nuosavybę. Ne veltui sakome: mano žmona, mano vyras, mano vaikai ar mano tėvai... Netgi jeigu mes iš tiesų trokštame kitų laimės, mes vargiai prileidžiame, jog jie tą laimę gali rasti be mūsų indėlio, nepriklausomai nuo mūsų. Savo šeimose ir santykiuose su kitais mes pastebime norą dominuoti ar reikalauti kažko iš kitų.

Evangelijoje pastebime, kad nors ir Marija, ir Jėzus užduoda vienas kitam klausimus, jie nereikalauja atsakymų. Kiekvienas iš jų tarsi peržengia pats save – sūnus paklusdamas, o tėvai kantriai priimdami. Šis skausmingas įvykis kiekvienam iš jų suteikia progą pirmiausia pažvelgti į save, klausti savęs. Tik tuomet per savęs atsižadėjimą pasiekiama tobulesnė, aukščiausios kokybės pusiausvyra.

Kiekvienas iš jų pirmiausia troško mylėti, nepaisydamas savęs, užuot pergalingai triumfavęs, demonstruodamas savo tiesą. Taip įgyvendinamas apaštalo Pauliaus Laiško Kolosiečiams raginimas: “viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis” (Kol 3, 14).