Marija svarstė savo širdyje

Naujieji Metai – Švč. M. Marija Dievo gimdytoja
Lk 2, 16-21
 

Daugelis iš tų, kurie, Jėzui gimstant, atliko vienokį ar kitokį vaidmenį, šiandien  įrašyti į Katalikų Bažnyčios šventųjų kalendorių. Tai Zacharijas ir Elzbieta, trys išminčiai, Simeonas ir Ona, pagaliau nekaltieji vaikeliai kankiniai. Tik kažkodėl tų Betliejaus piemenų niekas niekur nemini? O jie juk buvo regėtojai, jie pirmieji pakilo į kelionę ieškoti Jėzaus: “Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas įvyko” (Lk  2,15). Negi jie tylėjo, išgirdę iš angelo nuostabią žinią? Jie džiūgavo, kiekvienam sutiktam kalbėjo apie tai. Jie buvo tikrieji evangelistai, Gerosios Naujienos skelbėjai. Suradę Jėzų “piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą”, dėkodami už savo išrinkimą. O gal jie buvo tik smalsūs paviršutiniški plepiai? Juk ne visi, regėję stebuklus ar pastovėję prie prakartėlės, tampa šventaisiais.

Su piemenų džiūgavimu palyginkime Marijos elgseną: “Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”.Luko evangelijoje bene keturis kartus mini Marijos susimąstymą. Ji nieko neužmiršo. Viskas– ir įvykiai , ir žodžiai – viskas sukasi apie jos Kūdikį. Iš Dievo jai apreikštų žodžių ji stengiasi suvokti savo Sūnaus slėpinį.

Ką Dievas apreiškė per savo pasiuntinius – piemenis? “Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas”. O tai patvirtinantis ženklas – Kūdikis guli ėdžiose. Angelai garbino Dievą giedodami: ”Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms”. Didis džiaugsmas skelbiamas visai tautai (plg. 2, 10). Marija turėjo visa tai pastebėti. Ji svarstė šiuos dalykus savo širdyje, vis iš naujo juos apmąstydama.

Ji nepamiršo anksčiau Viešpaties angelo pasakytų Jai žodžių: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu” (Lk 1,35). Anuomet išgirdusi angelo žodžius Marija”sumišo”, nesuvokdama, ką reiškia tas pasveikinimas. Angelas paaiškino, jog ją Viešpats pamilo ne dėl jos pačios nuopelnų, o dėl Sūnaus, kurį ji pradėsianti įsčiose ir pagimdysianti. “Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo Tėvo Dovydo sostą” (Lk 1,32). Nuostabiausia tai, kad jis bus karalius ir “viešpataus Jokūbo namuose per amžius” (1,33).

Apreiškęs šiuos nuostabius dalykus angelas dar paaiškino, kaip ji pradėsianti įsčiose ir pagimdysianti sūnų. Marija išreiškė savo sutikimą: “Aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man, kaip tu pasakei” (1,38). Po tokių įvykių tikrai daug ką reikėjo apmąstyti.

O po aštuonių dienų Juozapui ir Marijai reikėjo nunešti kūdikį į Jeruzalę ir paaukoti Viešpačiui. Ten juos pasitiko senelis Simeonas ir išpranašavo dar daugiau dalykų apie kūdikį: kad jis esąs Viešpaties išgelbėjimas, visos Izraelio tautos garbė, kad jis esąs šviesa pagonims apšviesti (Lk 2,30 ir t.). “Kūdikio tėvas ir Motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama” (2,33). O vis dėlto senelis Simeonas kalbėjo ne vien apie džiaugsmą. Kalbėjo, kad tas kūdikis skirtas daugelio nupuolimui ir atsikėlimui, kad Jis būsiąs “prieštaravimo ženklas”, kad Motinos “sielą pervers kalavijas” (Lk  2, 34-35). Ką tai turėjo reikšti konkrečiai?

Pagaliau prabilo ir Sūnus, apie kurį ji tiek daug buvo mąsčiusi: “Ar nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Lk 2,49). Šiuos žodžius ji išgirdo po to, kai drauge su Juozapu nuogąstaudami tris dienas ieškojo Jėzaus.Evangelijoje rašoma, jog anuomet jie “nesuprato jo žodžių” (2,50). Ką turėjo manyti tas kantrusis, darbštusis, rūpestingasis Juozapas? Sūnaus atsakymas nuskambėjo beveik kaip priekaištas. Juozapas visą laiką stengėsi būti šalia, auklėjo ir mokė, o Jėzus savo Tėvu pavadina kitą. Marijos protas nepajėgia aprėpti tų mįslingų Sūnaus pasakymų (Lk 1, 29; 2,18 ir t., 2, 33; 2, 51). Ne tik jos protas, bet ir širdis, ir siela giliai sujaudinta.

Jeigu evangelistas Lukas būtų panorėjęs pamokyti studijuojančius teologiją, vargu, ar jis būtų radęs tikslesnį pavyzdį, išreikštą paprastais žodžiais: “dėmėjosi ir svarstė juos savo širdyje”. Ji savo širdyje dėjo iš Dievo išgirstus žodžius, sluoksnis po sluoksnio lygindama  juos ir gilindamasi į jų prasmę. Ji ištikimai stengėsi įžvelgti prasmę, glūdinčią už atmintyje saugomų žodžių.

Paprastai moteriškei būtų paprasčiau kreiptis į mokytuosius Rašto aiškintojus ir atsiduoti jų autoritetui. Tačiau Marija pati svarsto Dangaus apreikštus žodžius, dėdama vienus prie kitų, lygindama juos tarpusavyje protu ir širdimi, ieškodama savo, jeigu ne galutinio, tai tam momentui vienintelio teisingo sprendimo. Be abejo, ji neturėjo ir negalėjo turėti atsakymų į visus galimus klausimus, ir tuo labiau nepajėgė visko tiksliai suformuluoti ar apibrėžti. Tačiau teologija niekuomet nebūna baigtinė, ją reikia nuolat apmąstyti.

Švenčiausioji Mergele Marija, melski už teologus.