Kaip kas reagavo?

Viešpaties Apsireiškimas – Trys Karaliai
Mt 2, 1-12
 

Apie kūdikį su Motina Marija būriuojasi keturios žmonių grupės. Tie žmonės labai skirtingai reaguoja į žinią, kad gimė naujas žydų karalius.

Erodas. Jis atstatė romėnų sugriautą Jeruzalės šventyklą, puoselėjo joje vykstančias apeigas, kurioms grožiu ir puošnumu negalėjo prilygti joks kitas kultas, praktikuojamas kaimyninėse šalyse. Jį žeidžia atvykusių iš Rytų šalies išminčių klausinėjimai apie užgimusį naują žydų karalių. Išminčių klausimas pataikė į jautriausią vietą. Be abejonės, jis daug yra girdėjęs apie naują karalių, kurį yra žadėjęs atsiųsti Dievas. O iš esmės ar tikėjo jis Dievą? Vargu. Jeigu ir yra koks dievas, tai jis galbūt yra kaip vienas šio pasaulio valdovų, o jo galybė panaši į kitų. Jis, Erodas, sužlugdys jo planus, užbėgdamas už akių jo užmačioms. Šie svetimšaliai gali būti visai naudingi.

Visuomet taip buvo ir bus. Pasaulio galiūnai pakenčia religijas ir jų atstovus tol, kol jie neardydami viešosios tvarkos pamaldžiai atlieka savo kulto apeigas, palaikydami visuomenėje gerus papročius. Bet pamėgintų jie kištis į esamą visuomeninę santvarką, pamėgintų imtis opių socialinių klausimų sprendimo... Nebūtina žudyti pirmgimius. Esama subtilesnių priemonių.

Jeruzalė. Ne vien karalius Erodas sunerimo.Kartu su juo sunerimo ir visa Jeruzalė (2,2). Kas ta Jeruzalė? Visi žino, kad tai – išrinktosios Dievo tautos sostinė. Ši tauta svajoja: apie politiškai reikšmingą didelę ateitį. O kol kas pajamos ateina iš šventykloje atliekamo kulto, aukų, šventyklą lankančių maldininkų ir šventyklos mokesčio. Nors kraštą valdo svetimieji, vis dėlto čia, vietoje pavyko neblogai susitvarkyti. Naujasis žydų karalius atėjęs įvestų savo tvarką, savo žmones. Vargu ar jam patiktų dabartinė čia įsigaliojusi tvarka. Tai jau pakankama priežastis nerimauti ir netgi rimtai išsigąsti.

Kiekvienas kolektyvas ar bendruomenė turi tam tikro nepaslankumo ir bijo naujovių. Su tais, kurie dirbo iki šiol, viskas paprasta ir aišku. Kitose gyvenimo srityse lengviau įsigali naujos idėjos, o religijos dalykuose žmonės linkę laikytis konservatyviai. Religijos srityje reikia labai rūpestingai puoselėti naujas idėjas.

Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Tai šventyklos tarnautojų sluoksnis. Jie greitai susišnabždėjo: juk yra ne pavieniai, bet organizuoti žmonės. Jie sušaukia posėdį, diskutuoja, po to balsuoja, ir galingajam Erodui įteikia į rankas bendrą savo atsakymą į jam rūpimą klausimą – kur turėjo gimti naujasis karalius: “Judėjos Betliejuje, nes taip yra parašęs pranašas” (2, 5).

Teoriškai viskas aišku. Tačiau jiems visai nerūpi, kaip jų sprendimas gali paliesti konkrečius žmones. Ką žada daryti Erodas Betliejuje? Gal reikėtų įspėti Dovydo giminės palikuonis? O ką darys Erodas su tais išminčiais? Geriau tuo nesirūpinti. Mums, religijos specialistams, neverta domėtis kažkokiais svetimšaliais. Tuo labiau, kad dėl to gali kilti problemų su civiline valdžia.

Išminčiai. Tai savo meto ir savo kultūros vaikai. Jų manymu, anapusybė gali apie save pranešti žvaigždžių kalba, ypač naujos žvaigždės pasirodymu. Mes nežinome, kaip jie suvokė, kad naujoji žvaigždė ženklina naują įžymų karalių, kilsiantį iš Judėjos. Jie leidžiasi į kelionę. Kur kitur jie gali gauti naujausias žinias, jeigu ne sostinėje? Bet iš esmės jiems reikia ne informacijos, ne žinių: “Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti” (2,2).

Jie nori pasiūlyti jam savo tarnystę, savo turtą, žodžiu, viską, ką jie turi. Jie labiau vadovaujasi širdimi, ne protu. Jie tiesiog įsimylėję savo žvaigždę. Nenuostabu, kad”išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi” (2,10). Pamatę kūdikį su  Motina, jie klaupiasi ir garbina. Prieš Erodą jie nesiklaupė, o prieš šiuodu – taip!

Daug yra tokių, kurie planuoja, diskutuoja, ieško ir kuria rezoliucijas. Bet kas liktų iš mūsų gyvenimo, jeigu šalia mūsų nebūtų tų, kurie sugeba atsiklaupti ir pagarbinti?